– Kaip nutinka, kad daug metų kartu pragyvenę žmonės pradeda galvoti apie skyrybas?
– Pastebiu, kad žmonės sulaukę, maždaug 35-40 metų, pradeda persvarstyti savo santykius. Į mane kreipiasi nemažai panašaus amžiaus klientų, kurie yra nepatenkinti savo santykiais, svarsto skyrybas, yra išsiskyrę ar išgyvena tam tikrą krizę.
Taip nutinka todėl, kad susipažinę žmonės dažniausiai turi daug iliuzijų ir vilčių, kad antroji pusė pasikeis, bus puikūs partneriai, ignoruoja juos erzinančias savybes. Galiausiai veikia vadinamoji chemija – erotinis patrauklumas. Taip žmonės gyvena dviejose persidengiančiose iliuzijose, kurios atsiradus vaikams ar įvairiems įsipareigojimams, po truputį ima byrėti. Partneriai supranta, kad poroje nebesijaučia gerai.
– Gal kaltos ne tik atsiskleidusios blogos savybės. Gal žmogus tiesiog nesutiko savo žmogaus, savo antrosios pusės?
– Santykių piramidės pagrindą sudaro vertybės, vėliau emocinis ryšys ir piramidės viršuje yra erotinis patrauklumas. Pažinties pradžioje apie vertybes, ankstesnį partnerio gyvenimo būdą žmonės dažniausiai nesikalba. Jiems tuo metu tai nėra svarbu. Dažna klaida – viltis, kad partneris pasikeis.
– Kaip manote, kodėl žmonėms yra vis sunkiau susirasti antrąją pusę?
– Yra kelios priežastys. Pirmiausia, pasirinkimo paradoksas. Prieš kelis dešimtmečius antrosios pusės ieškodavome ten, kur gyvendavome arba ten, kur dirbdavome. Šiandien turime galimybę daug keliauti, bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, įvairiuose socialiniuose tinkluose stebėti savo draugus ir net jų draugus, užmegzti naujas pažintis. Pasirinkimas yra toks didelis, kad antrosios pusės paieškos tampa kone darbu.
Be to, į santykius žmonės žiūri gerokai paprasčiau, nei žiūrėdavo prieš 20 ar 50 metų. Moralinės dilemos nėra tokios sudėtingos, o jaunimui atrodo, kad santykius nutraukti yra kur kas lengviau.
– Yra sakančių, kad karjera svarbiau nei antra pusė. Ar tikrai taip yra?
– Turiu ir klientų, sakančių, kad karjera ar laisvalaikis jiems labai svarbu, o santykiai yra tarsi antraeilis dalykas. Yra ir tokių, kurie bijo finansinių sunkumų ir vardan santykių stengiasi užtikrinti materialinę gerovę. Jie mano, kad tik daug uždirbę ar pasiekę karjeros aukštumų bus geri partneriai ir tėvai.
– Ar būna krizių ištiktų porų, kurios bijodamos vienatvės, nenutraukia santykių ir pasilieka kartu užuot likę po vieną?
– Daug žmonių bijo vienatvės, bijo neturėti partnerio ir tiesiog pasilikti su savimi. Buvimas vienumoje provokuoja mūsų vidinius vaiduoklius. Net ir teigiantys, kad santykių netrokšta, turi daug veiklos, įvairių užsiėmimų ir platų draugų ratą. Iš tiesų, jie su savimi beveik nebūna. Žinoma, yra porų, kurios lieka kartu, nes bijo likti po vieną.
– Jei žmogus nesusiranda antrosios pusės ar savo gyvenimo būdu jis tikrai yra vienišius?
– Tai priklauso nuo žmogaus ir jo apsisprendimo. Vienišius yra sąvoka, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Yra daug vienišių, kurie gyvena poroje. Dažniausiai tokiais atvejais žmonės tiesiog gyvena savo gyvenimą, o partneris ir santykiai jam tėra tam tikras priedas. Yra žmonių, kurie sąmoningai nusprendžia kurį laiką pabūti vieni, pvz., atsigauti po skyrybų ir psichologiškai pasiruošti kitiems santykiams. Viskas priklauso nuo žmogaus būdo. Tačiau nebūtinai toks žmogus jaučiasi vienišas, nes būti vienišu ir jaustis vienišu yra du skirtingi dalykai.
– Ką daryti tiems, kurie nemoka būti vieni ir desperatiškai ieško antrosios pusės?
– Akivaizdu, kad tokiems žmonėms yra labai sunku išbūti tik su savimi. Jie tarsi ieško mamos ar tėčio, su kuriuo norėtų būti visą laiką. O jei tokio žmogaus nėra, gali ištikti panika. Taip pat, kaip ištinka mažą vaikutį, kai tėvų nėra šalia. Tokiu atveju galima kreiptis į specialistus. Iš tiesų, būti su savimi galima po truputėlį išmokti.
– Užkietėję vienišiai sako, kad antros pusės jiems nereikia ir ši veikiau trukdytų. Jie apgaudinėja save?
– Gali būti. Turėjau klientų, kurie nenori užmegzti naujų santykių vien todėl, kad bijo skausmingų skyrybų. Tokia baimė nėra reta.
– Kaip po nesėkmingų santykių jausti mažiau savigraužos?
– Dažniausiai graužiamės tai atvejais, kai prisiimame per daug atsakomybės už santykius. Kiekvienam partneriui tenka po 45 proc. atsakomybės, likusieji dešimt – pačių santykių reikalas, todėl, kad santykiai provokuoja tam tikrus mūsų kompleksus, pasireiškiančius būtent šiuose santykiuose.
Taip pat reikėtų pagalvoti apie šeimos skyrybų istoriją ir kaip šeimos nariai reaguoja į skyrybas. Labiau graušis žmogus, turintis tuos vidinius tėvus, kurie kužda: „Negali skirtis, mes dėl vaikų nesiskyrėme, kaip tu gali...“ Siūlyčiau išgirsti vidinį monologą ir suprasti, kad padariau tiek, kiek tuo metu galėjau. Mūsų galimybės ribotos.
– Įmanoma išlaikyti santykius, kuomet pora dalį laiko gyvena kartu,. O dalį atskirai, kaip pvz., būna tolimųjų reisų, jūreivių šeimose?
– Įmanoma, jei abiem partneriams tai tinka ir jie jaučiasi gerai. Bet tokiais atvejais dažniausiai bijodamas likti vienas, kuris nors nusileidžia. Tokia situacija sudėtinga. Nėra lengva dalintis su žmogumi namais, buitimi, o vėliau tiesiog būti atskirai.
Parengė Eimantė Juršėnaitė.