Dėl koronaviruso pandemijos paskelbus visuotinį karantiną ne tik mūsų šalyje, bet ir didžiojoje dalyje pasaulio, staiga visi likome tik su pramogomis, kurias suteikia keturios namų sienos ar artimiausias miškas. Ir staiga nuobodulio pradėjome patirti daugiau nei buvome įpratę. Bet ar visą naujai atsiradusį nuobodulį turime bematant užpildyti išoriniais dirgikliais? Apie tai tinklaraštis Euroblogas.lt kalbasi su psichologe-psichoterapeute, knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ autore Lina Vėželiene.
Karantino nuobodulys
„Nežinau, kaip nuobodžiaudavo ankstesnės kartos, tačiau šiuolaikinį nuobodulį aš apibūdinčiau kaip absoliutų negebėjimą jausti kasdienio gyvenimo skonio. Pastebiu, kad metai iš metų vis labiau plečiasi nuobodulio blaškymo industrija. Kadangi pasiūla dažniausiai atliepia paklausą, turbūt būtų galima daryti išvadą, jog karta po kartos nuobodulio ir nuobodžiaujančiųjų daugėja“, – teigia L. Vėželienė.
Pasak pašnekovės, daugybė žmonių savo gyvenimus linkę įprasminti veiklomis, darbu, įvairiausiais projektais.
„Tiesiog būti – nėra populiaru, nes tai nesuteikia jokios socialinės vertės. Asmens vertė juk matuojama pasiekimais? Ką tu pasakysi savo partneriams (draugams, kurso draugams, bendradarbiams) mėnesį ar du praleidęs „tiesiog buvime“? Todėl vietoje pabandymo harmoningai prisitaikyti prie veiklas ribojančios realybės, žmonės desperatiškai mėgina elgtis taip pat, kaip visada“, – įžvalgomis apie pokyčius visuomeniniame gyvenime dalijasi psichologė. Pasak jo, toks elgesys sukuria saugumo jausmą ir nekenkia susikurtam veiklaus ir kūrybingo žmogaus įvaizdžiui.
„Dalintis tuo, kaip sportuoju online, dirbu online, pasakoti apie naujas idėjas naujam laikmečiui – daug solidžiau nei sąžiningai prisipažinti: „Šiuo metu esu pasimetęs, bijau užsikrėsti virusu, išgyvenu nerimą dėl ateities, nežinau, kaip susigrąžinti bent kažkokį apibrėžtumą savo kasdienybei, todėl stengiuosi įsiklausyti į paprasčiausius savo paties poreikius, skiriu tam gan daug laiko, o taip pat stengiuosi kuo daugiau bendrauti su pačiais artimiausiais, kurie jaučiasi labai panašiai kaip aš“, – pastebi L. Vėželienė.
Kam reikalingas nuobodulys?
Sakoma, kad geriausios mintys ir idėjos gimsta tada, kai žmogus veikia tai, ką šiuolaikiniame pasaulyje pavadintume nuoboduliu – plauna indus, prausiasi po dušu ar vaikšto po mišką. Kai kūnas įjungia autopilotą, o protas nemaitinamas išoriniu turiniu (tinklalaidėmis, vaizdo įrašais, audioknygomis, muzika, TV), atgimsta žmogaus kūrybiškumas. Pasakojama, kad būtent nuobodžiaudamas mamos sode mokslininkas Izaokas Niutonas pamatė nuo obels krentantį obuolį, o tai suteikė pagrindą traukos dėsnio suformulavimui.
„Yra teigiančių, jog mes turime išmokti nuobodžiauti, nes nuobodulyje slypi didžiulis energijos ir kūrybiškumo potencialas. Tiesa, tokią būseną aš būčiau linkusi vadinti ne nuoboduliu, o pasyviu poilsiu. Mūsų psichika į pasyvų poilsį dažniausiai reaguoja nuobodulio jausmu, kuris nėra labai malonus, todėl žmonės jo vengia. Žmogaus smegenys nuolat reikalauja įspūdžių ir pageidautina naujų, todėl labai sunku išbūti neveiklume, nepatiriant nuobodulio kančios. Nebent išmoktume mėgautis visai neįspūdingais dalykais: kvapu, vaizdu, skoniu, ramybe, tyla“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt apie nuobodulio sukeliamus nemalonius jausmus aiškino L. Vėželienė.
Psichologės teigimu, nuobodulys ypač kamuoja tuos žmones, kurie nebejaučia kasdienio gyvenimo skonio. Tokie žmonės gena save nuo vieno įspūdžio prie kito, kaitalioja veiklas, stimuliuoja save adrenalinu, nuolat tenkindami nepasotinamo proto poreikius, ir niekada nepatiria vidinius resursus regeneruojančio pasyvumo.
„Todėl, matyt, ir atsiranda tokios provokatyvios teorijos, kurios šlovina nuobodulį ar tingėjimą tam, kad žmogus pakeistų požiūrį ir leistų sau sustoti“, – pastebi pašnekovė.
Kaip išbūti nuobodulį?
Psichologės nuomone, išorinių veiklų apribojimai, tokie, kaip per šį visuotinį karantiną ar saviizoliaciją, yra geras laikas vidinėms veikloms. Galima mokytis nuobodžiauti ar nieko neveikti, galima pažindintis su savo jausmais, gaivinti pojūčius, skonėtis kasdienybe.
„Galite pagaliau susidraugauti su kartu gyvenančiais, pasidomėti, kaip jaučiasi ir ką išgyvena jūsų artimas žmogus, apie ką jis svajoja ir kokia vaikystės pasaka jam paliko didžiausią įspūdį. Galų gale, mokykitės mylėti“, – skaitytojams ir visiems, susiduriantiems su nuoboduliu karantino metu, sufleruoja L. Vėželienė.
Psichologė mato ir daugiau ryškėjančių saviizoliacijos paveiktų žmonių charakterių požymių. Pasak jos, yra nemenka dalis žmonių, kurie geba pasidžiaugti atrastais karantino privalumais ir jaučiasi netgi labiau patenkinti nei įprastai.
„Jie džiaugiasi, kad pagaliau nereikia niekur skubėti, kad gali lengviau susiplanuoti savo dieną, turi daugiau laiko apleistiems pomėgiams ir bendravimui. Taip pat pastebiu charakterius nuskaidrinantį krizinės situacijos efektą: ryškesnės tampa ir žmonių šviesiosios savybės, tokios kaip atjauta, dosnumas, empatija ir prastosios, egoistinės. Tai, ką slėpė pilka rutininė kasdienybė, ima kilti į paviršių. Ir geri dalykai, ir, deja, blogi“, – teigia psichologė L. Vėželienė.
Pašnekovė pastebi, kad kai kurie žmonės išgyvena didelį palengvėjimą, kad dabar visiškai legaliai gali nebelankyti savo artimųjų, kurių lankymas jiems būdavo sunki prievolė. Prisidengdami pačios Vyriausybės nurodymu jie dabar ramia sąžine gali nevažiuoti ir nešvęsti šv. Velykų su nekenčiamais giminaičiais.
„Be karantino, jie sau to leisti negalėdavo, nes „ką žmonės pasakys“, bet gal čia ir geras dalykas? Lieka mažiau kančios“, – apie pastebimus elgesio pokyčius visuomenėje svarsto psichologė-psichoterapeutė.