Kas tai yra?
Praėjusiais metais Lietuvoje sudaryta 16 tūkst. santuokų ir 1707 vedybų sutarčių (ikivedybinių ir povedybinių). Kas dešimta pora sudaro tokią sutartį. Dauguma jų sudaryta porų, kurių amžius yra tarp 30 ir 40 metų.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas vedybų sutartį apibrėžia, kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium. Vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto, tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje, teisinio rėžimo nustatymas, keičiant įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį rėžimą, pagal kurį yra laikoma, kad visas sutuoktinių santuokos metu įgytas turtas yra laikomas sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe, kol neįrodoma, kad šis įgytas turtas priklauso vienam iš sutuoktinių asmenines nuosavybes teise.
Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali pasirinkti vieną iš trijų įstatyme numatytų turto teisinių rėžimų, susitariant, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė.
Vedybų sutartyje sutuoktiniai taip pat gali nusistatyti mišrų turto teisinį rėžimą, derinant aukščiau aptartų turto rėžimų privalumus. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali susitarti, kad vedybų sutartyje nustatytas turto teisinis rėžimas bus taikomas ne visam sutuoktinių turtui, o tik tam tikrai jo daliai arba tik konkretiems daiktams.
Kaip anksčiau Delfi portalui rašė dokt. Eimantas Kadys, sutuoktiniai vedybų sutartyje gali išspręsti ne tik, koks turto teisinis rėžimas bus taikomas jų tarpusavio turtiniams santykiams, tačiau joje gali aptarti ir kitus turtinius klausimus, pavyzdžiui, sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su bendro turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, sutuoktinių dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir patiriant išlaidas bei kitus tarpusavio turtinius klausimus.
Vedybų sutartis taip pat leidžia sutuoktiniui apsaugoti savo pajamas ar turimą turtą tais atvejais, kai antrajam sutuoktiniui kyla rūpesčių dėl negrąžintų skolų ir antstoliai šio sutuoktinio atžvilgiu pradeda priverstinio išieškojimo procedūras.
Kada jos nereikia?
Santykių ekspertas D. Ražauskas sutinka su teisininkais ir teigė, kad kai kuriais atvejais vedybų sutartis gali pagelbėti. „Viena iš tokių situacijų, kai jūsų antroji pusė užsiima kokia nors rizikinga veikla ir, nutikus finansinei nelaimei, jei jūs esate pasirašę vedybų sutartį, antstoliai galės paimti tik jo vieno turtą. Tokiu atveju jūs, kaip šeima, prarasite mažiau. Kitas privalumas – sutartis padeda tada, kai vyksta skyrybos. Labai retais atvejais poroms pavyksta gražiai pasidalinti turtą, kai visi viskuo lieka patenkinti. Dažniausiai teismai užsivelka, prasideda ginčai, pretenzijos, apeliacijos, abu nori prisiteisti kuo daugiau, o tai nelengvina gyvenimo. Kai yra sutartis, dažniausiai skyrybos vyksta daug greičiau ir ramiau, nes viskas buvo surašyta iš anksto. Skyrybų atveju sutartis dažnai padaro taip, kad žmonės po šio proceso lieka labiau psichologiškai sveikesni“, – sakė D. Ražauskas.
Bet ar toks dokumentas daro žalą, įtaką ateities santykiams? Anot pašnekovo, ir taip, ir ne. „Tai priklauso nuo asmenybės, nuo jo ar jos patirties. Jei tai pirma santuoka, abu jaučia gerą ryšį, abu ilgą laiką bendrauja, nė vienas neturi labai daug turto arba tas turtas yra apylygis, neužsiima rizikingomis individualiomis veiklomis, tokiu atveju klausimas ar reikia tos sutarties“, – svarstė santykių ekspertas.
Pasak jo, pagrindinė taisyklė yra ta, kad santuokoje žmonės jaustųsi saugūs. „Jei kažkuris yra išgyvenęs ne vienas skyrybas, jos buvo skaudžios, daug prarado, jau ne kartą tos skyrybos vyko, galbūt toks žmogus niekada ir nesutiks tuoktis, jei nebus pasirašyta tokia sutartis. Skyrybos visada traumuoja ir palieka randus, todėl jei matome, kad žmogus jau nemažai turėjo tokios patirties ir prašo tos vedybų sutarties, reikia gerbti jo norą, sėsti, apsvarstyti šį poreikį. Pasiaiškinti, kodėl jam to reikia. Dažniausiai žmonės tos sutarties nori ne šiaip sau“, – sakė D. Ražauskas.
Kitas aspektas – vedybų sutartis padeda atsikratyti nepagrįstais kaltinimais. „Jei vedybų sutartis yra sudaroma tarp sutuoktinių, tarp kurių yra milžiniška turtinė nelygybė, į ją galima pažiūrėti kaip į sąžiningą ėjimą į santuoką. Toks dokumentas leis abiem jaustis garbingai tame santykyje, nė vienas negalės būti apkaltinamas, kad kažkas šiuose santykiuose yra tik dėl pinigų“, – teigė pašnekovas.
Jis pabrėžė, kad nepaisant to, kad meilė akla, į santuoką reikėtų žiūrėti racionaliai. „Suprantu, kad pradžioje hormonai užkyla ir tu nieko nematai, bet žengiant tokį svarbų žingsnį kaip santuoka, būtina pasidomėti žmogaus praeitimi: ar jis turėjo skyrybų, kaip jos baigėsi ir pan. Jei jis skyrėsi jau tris-keturis kartus, didėja tikimybė, kad tai vėl nutiks. Jei jūs turite rimto kalibro turtų, o jis – nieko, tikrai verta pasvarstyti dėl vedybų sutarties. Dvasingumas yra gerai, bet naivumas – ne“, – sakė santykių ekspertas.
Tiesa, reikia paminėti, kad jei prieš santuoką sudaroma vedybų sutartis, pora negali tuoktis bažnyčioje. „Krikščioniška santuoka yra visam gyvenimui. Bažnytinė santuoka nepripažįsta skyrybų: kai tuokiesi, tu atmeti skyrybas iš principo. Pasiryžti, kad mes niekada nesiskirsime. O vedybų sutartis yra ne apie tai. Ji yra apie tai, kaip mes skirsimės. Kadangi dar prieš tuokdamasis jau sudarai sutartį kaip tu skirsiesi, tada ir bažnytinė Santuoka negalioja. Suprantate, tai yra nelogiška: pirmiausia susitari, kaip mes dalinsimės turtą, kai skirsimės, o paskui susituoki visam gyvenimui. Kitas dalykas, bažnytinė santuoka yra gyvenimo subendrinimas, viso gyvenimo. Tavo turtas yra tavo gyvenimo dalis, tarp kitko ne pati esminė, jeigu tu nenori dalintis savo gyvenimu, nenori dalintis savo turtu, tai tada ir nesituok“, – kiek anksčiau aiškino Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio teismo teisėjas, bažnytinės teisės daktaras Vytautas Brilius.