Seksologas Viktoras Šapurovas įsitikinęs – gerokai jaunesnės partnerės yra netinkamos vyresniems vyrams ir tikėjimas, jog jauna mylimoji grąžins jaunystę – didžiausias mitas. Tuo tarpu psichologas Julius Tilvikas atskleidžia, kokia sąlyga būtina, kad tokia pora visgi galėtų būti laiminga bei kodėl jaunos moterys dažniausiai susidomi gerokai vyresniais partneriais.
„Kai kurie 50-mečiai ima jausti, kad jie gali rečiau susijaudinti, rečiau mylėtis ir pradeda ieškoti būdų sustabdyti šį procesą, ima dairytis jaunų partnerių, jie siekia mobilizuoti savo organizmą, pasitelkę jaunas partneres. Teko susidurti su tokiais atvejais, jie – išties pavojingi. Toks vyras ima prašyti paskirti jam lytinių hormonų, o juos vartoti ilgiau nei porą mėnesių yra tikrai netikslinga – vėliau tiesiog nutrūks savųjų gamyba. Aišku, su jaunomis partnerėmis lengviau susijaudinti, tačiau pajėgumas nuo to nepagerėja. Tai greičiausiai tiesiog atves į išsekimą ir per pakankamai trumpą laiką apskritai nutrūks galimybė mylėtis. Tai – gana dažna vyrų klaida“, – įspėja seksologas.
Kaip kitą grėsmę V. Šapurovas įvardija ir poros seksualinį nesuderinamumą. „Tarkime, vyras susiranda daug jaunesnę partnerę ir apsigyvena su ja. Tokiu atveju jis visada turės problemą, nes partnerė pageidaus tikriausiai daug dažnesnio sekso nei jis galės. Tai, aišku, labai individualu, bet jei jaunas vyras pageidauja ir gali mylėtis kasdien, tai 50-ies natūralu mylėtis 1-2 kartus per savaitę ar net kartą per dvi savaites.
Tai, žinoma, priklauso ir nuo įgimto seksualinio temperamento. Kuo jis didesnis, tuo daugiau lieka noro ir galimybių mylėtis vyresniame amžiuje. Kuo silpnesnis temperamentas, tuo mažiau galimybių lieka. Apie tai, kiek laiko galėsite mylėtis, galima nuspėti pasiklausus tėvo, greičiausiai amžius bus panašus“, – teigia seksologas.
Jaunesnė partnerė gali dominti ir dėl savivertės stokos
Psichologas J. Tilvikas ragina pirmiausia priimti faktą, kad yra visokių vyrų, ir visokių moterų, besidominčių ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus partneriais. Pati trauka vyresniems ar jaunesniems partneriams nėra nei blogai, nei gerai – taip tiesiog yra.
„Svarbesnis klausimas – partnerio pasirinkimo kriterijai. Jei vienu svarbiausių kriterijų, renkantis moterį, tampa amžius, čia jau reiktų susimąstyti, kas, visgi, vyksta vyro psichikoje, kad partnerės metai lemia trauką ir santykių kūrimą. To lemiamo kriterijaus fone dažniausiai susiduriame su vyrų savivertės stoka. Greičiausiai jaunesnė partnerė turės mažiau gyvenimo patirties, bus labiau finansiškai priklausoma, patiklesnė ir, kai kuriems vyrams vienas svarbiausių kozirių šiame amžiaus žaidime – gerokai patrauklesnis kūnas, išvaizda. Pastarasis punktas itin svarbus ieškantiems partnerės kaip trofėjaus ar aksesuaro“, – teigia psichologas.
Kitas klausimas, koks amžiaus skirtumas yra didelis? „Jam 26-eri, o jai 16? Atrodo didelis. Jam 66-eri, o jai – 56-eri, jau atrodo visai nieko. Jam 86-eri, jai 76-eri – jie beveik vienmečiai...Taigi, amžiaus skirtumas – reliatyvus reikalas, skirtingų porų suvokiamas irgi skirtingas. Sakyčiau, kad didžiausias amžiaus skirtumas bus juntamas tada, kai tarp partnerių atsiranda per didelė atskirtis dėl fizinio amžiaus, psichologinės brandos, kultūrinės brandos (skirtingų kartų partneriai). Ne visada metai lemia, tačiau jie tikrai turi reikšmės“, – sako J. Tilvikas.
Pasak psichologo, kai amžiaus skirtumas žymus, partnerių kūnai funkcionuoja skirtingai ir turi skirtingus poreikius – seksualinius, fizinius, vyrai jau gali turėti sveikatos problemų. Psichologinė branda sukuria papildomas santykių įtampos zonas, mat partneriai į tas pačias gyvenimo situacijas žiūri iš skirtingos brandos pozicijų, sprendžia irgi skirtingai.
„Galiausiai kultūrinis skirtumas gali atitolinti partnerius dėl nepanašių interesų ar veiklų. Sudėsime viską krūvon ir gausime tikrai platų spektrą konfliktams kilti... Kuo daugiau konfliktų, tuo daugiau „dirbti“ tenka porai, tuo mažiau jie džiaugiasi tikru ir sklandžiu savo kaip poros gyvenimu“, – aiškina psichologas.
Visuomenė smerkia tai, ko nesupranta
Ar gali pora, kurioje moteris jaunesnė kone perpus, būti iš tiesų laiminga? Galbūt visuomenė tokias poras dažnai pasmerkia veltui? Pasak J. Tilviko, žmonės dažnai smerkia tai, ko patys nesupranta, kas juos gąsdina ir ko neįsivaizduoja savo pačių gyvenime.
„Labiau vertinčiau ne poros amžiaus skirtumą, o poros, kaip vieneto, laimingumą. Jei jiems abiems gerai, jei abu tokiame santykyje jaučiasi komfortiškai, mylimi, priimti, išlieka savimi, sutampa jų vertybės, jie turi stiprų emocinį ryšį, traukia vienas kitą seksualiai, tai kodėl ne? Tai konkrečios poros reikalas – gera jiems būti kartu, ar ne“, – sako psichologas.
Pasak J. Tilviko, seksologo V. Šapurovo minėti dalykai yra tipiška savęs išdavystė, o viena svarbiausių poros sėkmės paslapčių – partneriams išlikti savimi: „Kitais žodžiais tariant – neišdavinėti savęs apsimetant tuo, kuo nesi iš tikro. V. Šapurovo minėti vyrai išduoda savo kūną perkraudami jį ir reikalaudami funkcionuoti kaip prieš 20 metų, tada išduoda save vertybiškai – veikdami tai, ko iš jų (tikrai ar menamai) tikisi partnerė. Jei tas vyras būtų tokiu, kokiu staiga siekia tapti, jis tiesiog jau būtų gyvenęs iki tol ir pastangų nereiktų, o kartu ir persitempimas ar perdegimas nuo santykių negrėstų.“
Vyresnius vyrus renkasi trys kategorijos moterų
Psichologo teigimu, vyresnius vyrus besirenkančios moterys to nedaro apgalvotai ir sąmoningai. „Didžioji dauguma santykių yra vienokios ar kitokios projekcijos apie vaikystėje reikšmingus žmones. Svarbu suprasti, kad tai, ką paminėsiu, iš esmės yra pasąmoningi procesai. Vyresnius vyrus besirenkančios moterys nedaro to apgalvotai ir sąmoningai“, – pabrėžia J. Tilvikas.
Pirmoji psichologo išskirta kategorija – moterys, vaikystėje išgyvenusios tėvo trūkumą: „Jos desperatiškai ieško tėviškos figūros, besistengdamos rasti globėjišką, rūpestingą, dažnai apsirūpinusį vyresnį partnerį, galintį parodyti pasaulį, gyvenimą ir tiesiog būti patogiu „tėveliu.“
Antroji kategorija – moterys, patyrusios tėvo smurtą (psichologinį, fizinį, seksualinį): „Jos ieško tėviškos figūros, kurią pačios galėtų kontroliuoti, taip savotiškai bandydamos pataisyti vaikystėje patirtą traumą. Deja, tai neįmanoma. Jos susiranda priklausomus, dominuojančius ar kontroliuojančius vyrus, pasąmoningai tikėdamos, kad juos pataisys. Kaip minėjau – tai vyksta pasąmonės lygmenyje, taigi pasirinkimo čia maža.“
Trečioji kategorija – moterys, kuriančios santykius visiškai iš išskaičiavimo ir naudos sau, liaudyje vadinamos „barakudomis“. „Joms santykiai su vyresniu vyru – tiesiog darbas, tai jų pačių sąmoningas sprendimas būti su vyresniu vyru besinaudojant jo resursais“, – teigia psichologas.
Kitaip tariant, pasak psichologo, jaunos moterys ieško neišsipildžiusio santykio (neturėto tėvo), siekia pataisyti anksčiau patirtą skausmą (smurtavusio tėvo) arba tiesiog naudos.
Tuo tarpu gerokai vyresni vyrai turi lūkesčių, kad jauna moteris juos padarys laimingais, jaunesniais, seksualesniais, labiau patinkančiais sau ir kitiems. „Nesutinku porų, kur tokie lūkesčiai išsipildytų. Iš esmės, kitas žmogus laimingais mūsų padaryti negali. Už savo laimę esame atsakingi tik patys, niekas kitas“, – pabrėžia psichologas.
Konfliktus dažnai kelia vaikų tema
Dažnai vyresni vyrai jau turi vaikų iš ankstesnių santykių ar santuokų, tad su jauna partnere jų susilaukti nebeplanuoja. Pasak J. Tilviko, vaikų temos santykiuose neišvengiamai kelia konfliktus. Ypač, kai vienas partneris jų nori, o kitas – ne. Kas nutinka porai, kurioje jauna moteris svajoja apie porą vaikų, o vyresnis partneris apie šeimos gausėjimą nė nemąsto?
„Kas nutiks tokiai porai, atsakyti sunku. Kiek porų, tiek ir galimų situacijos sprendimo variantų: kažkuri moteris susitaikys, kad savo vaikų neturės, kitos gimdys – nesvarbu, nori to vyras ar ne, trečios susiras kitą, vaikų norintį partnerį, ketvirtos pertikins vyrą norėti, penktos...
Viena dažniausių porų problemų priežasčių – vertybinis nesuderinamumas. Žmonės kuria santykius vadovaudamiesi jausmais (laikui bėgant blėstančiais ir besikeičiančiais) ir visiškai ignoruoja vertybinius santykio aspektus – „kiek partneriui svarbu tai, kas svarbu ir man?“ Jei nesvarbu, beviltiškai tikimasi, kad laikui bėgant partneris pasikeis arba asmeninės vertybės adaptuosis. Deja, žmonės ir jų vertybės beveik nesikeičia, ypač dėl kitų, o jei ir keičiasi tai tik savo noru ir su nemažomis pastangomis“, – teigia psichologas.