Durys, atvėrusios naują gyvenimą
Mintimis grįždama į esminį savo gyvenimo momentą, G. Giedraitytė pripažįsta, jog ilgą laiką delsė bei atkalbinėjo save nuo pažinties su kovos menais. Jai prireikė vienerių metų, kol nedrąsiais ir nuo abejonių apsunkusiais žingsniais sugebėjo perlipti sporto klubo slenkstį.
„Norėdavau užeiti. Ateidavau prie salės, pasižiūrėdavau, kaip jie sportuoja, ir pagalvodavau – ai, gal ne. Gailiuosi, kad tuos metus tiesiog sugaišau: per juos tikrai galėjau dar patobulėti. Jeigu kuri nors dabar nedrįsta taip, kaip nedrįsau aš, tikrai siūlyčiau pradėti“, – visas merginas ir moteris, abejojančias savo jėgomis, drąsina trenerė.
Viena iš priežasčių, tąkart nulėmusi asmeninį G. Giedraitytės ryžto trūkumą prisijungti prie muaitai treniruočių, buvo pradedančiųjų moterų stygius sporto salėje.
„Dabar gana populiaru, kad moterys lankytų kovos menus, bet tuomet buvo labai baisu: daugiausia sportuodavo vyrai ir viena ar dvi labai kietos, stiprios moterys. Buvo nedrąsu užeiti“, – prisimena kovotoja.
Įveikti save ir atverti sporto klubo duris – pirmasis G. Giedraitytės išbandymas, po kurio ėjo dveji intensyvūs treniruočių metai, pirmoji kova ringe, mokslai Lietuvos sporto universitete bei netikėtas pasiūlymas dirbti trenere.
Už idėją dėkoja treneriui
Įgimtą G. Giedraitytės rūpestingumą ir jos gebėjimą pagelbėti žmonėms įžvelgė dabartinis merginos treneris Žydrūnas Jasiūnas – būtent jis paragino kovotoją išmėginti trenerės profesiją.
„Pati apie tai aš tiesiog net nepagalvojau: man tai buvo natūralu. Moterys ateidavo sportuoti, aš joms patardavau, pasižiūrėdavau, bet net nesusimąsčiau, kad tai gali būti mano darbas. Maniau, kad darbas turi būti toks – darai tai, kas nepatinka, vien dėl to, kad uždirbtum pinigų. Pasirodo, darai tai, kas tau patinka, ir tik po to pasižiūri – o, dar ir pinigus galima už tai gauti“, – mylima gyvenimo veikla džiaugiasi mergina.
Išmokti muaitai, anot trenerės, geba kiekvienas, tad sporto salės durys atviros visiems: jauniausia G. Giedraitytės klientė – 13 metų moksleivė, o vyriausia – 50 metų dama.
„Dabar kaip tik renku naujokių grupę ir dauguma jų pabrėžia, kad nėra tinkamos formos, klausia, kaip joms pasiruošti, kad galėtų čia ateiti. Bet taip nėra – tau nereikia du mėnesius treniruotis namuose, kad ateitum. Tiesiog išdrįsk, ateik ir po truputį pradėk“, – kukliai šypsosi G. Giedraitytė.
Ji priduria, kad sportuodamos muaitai moterys tikrai gali ir numesti svorio, ir sustiprinti savo raumenis, nes treniruočių metu daug judama. Trenerė tikina, jog norint pagerinti savijautą pakanka vos 2-3 apsilankymų per savaitę, o traumų mėgėjų sporte pasitaiko ne daugiau nei gyvenant įprastą gyvenimą.
„Šio sporto galima imtis visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, tik svarbiausia prieš treniruotę pasikalbėti su treneriu apie savo sveikatos ypatumus“, – perspėja trenerė.
Nors moterų susidomėjimas muaitai treniruotėmis sparčiai auga, tačiau profesionalių šio kovos meno sportininkių Lietuvoje vis dar maža: dauguma sportuoja savo malonumui.
„Kiti galvoja, kad 23 metai yra kaip ir viskas, karjeros pabaiga, bet dar tikrai galima daug pasiekti. Netgi 30 metų moteris, jeigu ji labai norėtų išbandyti save ringe, per kelis metus tikrai galėtų pasiruošti ir sukovoti su kita panašią patirtį turinčia varžove“, – įsitikinusi G. Giedraitytė, kuri šį rudenį taip pat planuoja grįžti į ringą.
Ryškiausia savybė, atskleidžianti sportininkės potencialą tapti profesionalia muaitai kovotoja, pasak trenerės, yra atkaklumas. Šią ypatybę turinčios merginos beveik nepraleidžia treniruočių, ilgiau pasilieka sporto salėje ir nebijo treneriams užduoti klausimų.
„Jos aiškiai apsibrėžia savo tikslą ir jo siekia – nepasiduoda“, – pastebi G. Giedraitytė.
Smūgiuodamas atsikratai rūpesčių
Muaitai – tai kovos menas, išsivystęs apie 1600 m. Tailande. Nuo kitų sportų šakų skiriasi tuo, kad kovotojas turi 8 ginklus: 2 kumščiai, 2 kojos, 2 keliai ir 2 alkūnės. Vis tik tuščio smūgiavimo nepakanka, lavinamas ir loginis mąstymas, tad treniruočių metu dirba visas kūnas – nuo galvos iki pėdų.
Trenerė akcentuoja ne tik fizinę, bet ir emocinę šių kovos menų naudą žmogaus sveikatai.
„Dalis psichologų rašo, kad depresija sergantys žmonės turi eiti į sportą, kuriame yra smūgiavimas. Iš esmės šis sportas tinka visiems: nors dauguma to neparodo, tačiau visi kasdienybėje turime rūpesčių, todėl labai gerai, kai per treniruotes gali save atiduoti“, – sako kovotoja.
Bendraudama su sportininkais, G. Giedraitytė pastebėjo, kad kuo daugiau jėgų asmuo palieka treniruotėje, tuo daugiau energijos pasisemia naujai dienai.
„Nesakau, kad būtinai pas mane ateiti – nors ir kitame mieste esi, bet labai rekomenduoju nueiti būtent į muaitai ar kikbokso klubą. Visas neigiamas emocijas palieki salėje ir į gatvę išeini ramus kaip avinėlis“, – juokiasi sportininkė.
G. Giedraitytė, dvylika mėnesių brandinusi troškimą išmokti kovos menų, dabar į naujas veiklas žvelgia kur kas ramiau, o paprašyta apibūdinti muaitai šalutinius poveikius, nusišypso – tai pasitikėjimas savimi ir drąsa.