Taip, ko gero, atsitiko dėl kelių priežasčių.
Ikivestuvinio sekso nebuvimas dažnai siejamas būtent su religijomis, o Vakarų visuomenėse paprastai tendencijos juda religijų nenaudai. Žinoma, religingų žmonių procentą kruopščiai papildo atvykėliai, tačiau bendras paveikslas Vakaruose rodo religijos įtakos nuosmukį.
Be to, porų, kurios apskritai nori tuoktis, skaičius taip pat mažėja. Natūralu, kad jeigu nėra vestuvių, nereikia laukti ir sekso. Dalis žmonių nebenori tuoktis, to priežastimi įvardydami skirtingus faktorius.
Vieni ima įtariau žiūrėti į bažnyčias ir religijas, taigi, atsisako bažnytinės santuokos. Kiti sako palaikantys homoseksualius žmones, kurie tokių pačių teisių vestuvių klausimu dažnoje šalyje neturi. Treti atvirauja nebematantys ir civilinės santuokos privalumų, nes daugumą teisinių aspektų gali įgyvendinti ir kitais būdais. Ketvirti kariauja prieš sistemą ir sako tiesiog norintys kurti savas gyvenimo taisykles. Penkti patys negali tuoktis dėl įstatymų, nepalaikančių homoseksualių porų santuokų.
Laisvesnis požiūris į lytinius santykius vis mažiau ką stebina. Tačiau – ne visur. Pasaulyje vis dar egzistuoja šalių, kur intymų poros gyvenimą kontroliuoja valstybė. Tos šalys ne tik draudžia ikivestuvinį seksą, bet ir griežtai už jį baudžia. Netgi kalėjimu.