– Vidurio amžiaus krizė – kada ji dažniausiai užklumpa moteris?
– Vidurio amžius – tai laikotarpis nuo 34 iki 60 metų. Tai dažnai aktyviausias moters kūrybinis laikotarpis. Būtent šis amžius vadinamas brandžiu. Kodėl? Todėl, kad aiškiau suvokiame savo problemas, vyksta refleksija. Puikiai suvokiame, kad kylant saulei (jaunystei) daiktai atrodo kitaip nei tada, kai juos apšviečia besileidžiančios saulės spinduliai. Tačiau tai galime neigti. Neigti, kad kūnas sensta, kad atsiranda kiti gyvenimo uždaviniai. Krizė – tai riba, siena, kurios negali peržengti ar perlipti, ji lyg tektoninis plyšys, iš kurio skverbiasi užmirštos svajonės, kažkokia užspausta savęs dalis, kažkas, kas buvo pamiršta, nustumta ir dabar ieško saviraiškos.
– Ar šis etapas kuo nors susijęs su menopauze?
– Mūsų kultūroje gajus jaunystės kultas. Todėl taip, šis etapas gali būti susijęs su menopauze, jei ji siejama su besikeičiančio kūno baime, su netektimi – jaunystės, sveikatos.
– Kokias moteris ji dažniausiai užklumpa?
– Vidutinio amžiaus krizė yra dažna ir gali skirtis savo ryškumu. Šiuolaikinė moteris stebi pusiausvyrą tarp to, ko norisi, ir to, ko iš mūsų reikalauja kultūra, tradicijos, visuomenė. Moteris, kuri jaučia didelį spaudimą ir atsiranda įtampoje tarp savęs ir kitų, gali tos įtampos neatlaikyti ir paaukoti save, pasakydama sau: „O gal tai, kas man svarbu, padarysiu vėliau?“ Pradžioje atskiriama nuo savęs netobula, trukdanti siekti kompromiso savasties dalis, o vėliau jos ieškoma, bandoma rasti būdų susijungti su ja. Nes laikui bėgant suprantame, kad trūksta tos netobulos mūsų dalies, trūksta gyvenimo skonio. Antroje gyvenimo pusėje pasiekia mintis, kad gyvenimas trumpėja ir mes nebeturime to pažadėto laiko „būti“ ir „tapti“ tuo, kuo visuomet norėjome būti. Ateina laikas, kai mūsų noras realizuoti savo užmirštą potencialą susitinka su vis didėjančiu sąmoningumu – kad turime ribotą laiko kiekį, bet dar turime jėgų ir noro realizuoti tai, kas asmeniškai mums svarbu.
– Kokie požymiai byloja, kad tai ji?
– Gyventi savo gyvenimą – tai vidurio amžiaus užduotis. Tai reiškia laiką, kuomet užduodamas sau brandus klausimas: ar gyvenu taip, kaip noriu gyventi? Ar tai jau viskas? Ar aš atvėriau savo potencialą, ar realizavau jį, kiek aš dar turiu laiko? Krizėje mes keliame klausimus ir apmąstome savo gyvenimą. Galbūt yra svarbūs išgyvenimai, patirtis, kurie nebuvo integruoti į jūsų gyvenimą? Atslenka kartėlio jausmas, kad kažkas gyvenime praleista, naktiniai mąstymai, mintys, o „kas būtų buvę“, „galbūt reikėjo“? Kaip skiriasi jūsų gyvenimas, kurį įsivaizdavote nuo to, kurį gyvenate dabar? Kiek jame pilnatvės? Kieno ambicijas realizavote – savo ar tėvų? Kančią krizėje sukelia tai, ko nepasirinkome. Tai gyvenimas, kuris vyksta mūsų viduje, kurį mes dažnai ignoruojame, galvodami, kad jau per vėlu, kad vis tiek tai mums neatneš naudos... ir kam dabar apie tai... Kaip tik priešingai – tai dabartinių problemų šaltinis. Pyktis, nuobodulys, nerimas, nusivylimas, tuštumos jausmas – signalai, kad esate akligatvyje ir jei nesiimama sprendimo būdų, tai gali būti kelias iki depresijos, kitų ligų. Galiausiai tenka pripažinti faktą, kad galimai nespėsite sužinoti savo potencialo.
– Kaip ją palengvinti?
– Tai reiškia realizuotis, galbūt, net sukurti naują prasmę ir tikslą. Siekti save išgirsti ir atrasti savą kelią, kuris jaudina iššūkiais, kuriame matote laimingesnę save. Bet tam turite gerai save pažinti, pavyzdžiui, žinoti ar jausti, kas jus padaro laimingesne. Tai reiškia susitikti su savo baimėmis. Net ir baime, kad svajonė gali išsipildyti ir tada teks rinktis. Mačiau ne vieną moterį, kuri pasiekusi savo svajonę sunkiu ir atkakliu darbu, ima dvejoti, siekia „sėdėti ant dviejų kėdžių“ – išlaikyti naują gyvenimą ir pasilikti senojo gyvenimo privalumus. Savo praktikoje sutinku moteris, kurios lieka vienos savo abejonėse. Artima aplinka nepalaiko ir jos jaučiasi „nenormalios“ savo poreikiuose ir ieškojimuose. Sulaukia priekaištų: „Kas tau negerai? Vertink ką turi. Lik kokia buvai.“ Kai spaudimas ir kančia tampa nepakeliami, tada mes ir susitinkame – moterys ateina pasitikrinti, kodėl taip pikta, iš kur tas gilus liūdesys ir tuštumos jausmas, nusivylimas savimi, kitais ir gyvenimu bendrai.
– Kiek laiko dažniausiai ji trunka?
– Tol kol pasiekiami nauji tikslai ar susitaikoma su tuo gyvenimu, koks yra. Krizė turi nepastebimą pradžią ir pabaigą. Dažniausiai mes pastebime tik jos piką, apogėjų.
– Kokių privalumų ji turi? Kokių trūkumų?
– Joje visada yra tiek destruktyvus, tiek pozityvus, integruojantis naujas patirtis potencialas. Konfliktas kyla tarp galimybių ir būtinybės kažko atsisakyti. Krizėje visuomet kažkas miršta. Pozityvu – jei tai stereotipai, nuostatos, mūsų stagnacinė dalis. Antroje gyvenimo pusėje nebėra taip svarbu ką veikiate, žymiai svarbiau – kokiame sąmoningumo lygyje esate, nes šis amžius – tai kelias į išmintį. Sveika mityba, sportas, dvasingumo praktikos, progresas – viskas viename. Tačiau vis sunkiau atrasti laiko poilsiui – tikram! Užduodamas sau klausimas, o kas iš tikrųjų vyksta mano gyvenime – savoje mintyje, jausme, pojūčiuose tyloje, sustojimo momente. Išgyvenama krizė keičia gyvenimą – tuo ji ir pavojinga. Jei jūs ją išgyvensite visa širdimi, jau nebebūsite ta, kuria buvote. O tai reiškia, kad gali keistis jūsų draugų ratas, darbas, profesija ir, galbūt, net statusas ir šeimyninė padėtis. Viena mūsų dalis siekia žemiškų gėrybių, o kita kažko daugiau. Todėl šiame laike vyksta svarbūs pokyčiai. Laikas tampa ypač vertingas, nes subręsta suvokimas, kad išnaudojome puse jo ir ateina noras ištrūkti iš to, kas mus varžo, socialinių ar mūsų pačių nuostatų kalėjimo. Atrandame drąsą ir galimybę horizonte šmėžuojančią mirtį paversti gyvenimu dabar. Jeigu kažkuri jūsų dalis ypač dominavo pirmoje gyvenimo pusėje, tai kitoji gali pradėti reikštis dabar. Stabilumas dažnai gali būti pasiektas savo autentiškumo kaina. Tačiau krizėje mokomės klausytis savęs ir mums vis mažiau rūpi ką kiti pasakys. Taigi, kyla vidinė energija, todėl tai puikus laikas ieškoti savos laimės.
– Kuo ji skiriasi nuo vyrų vidurio amžiaus krizės?
– Vidurio amžius užklumpa visus – nuo lyties tai nepriklauso. Tai tikslų, vertybių ir nerealizuoto potencialo, neišgyvento gyvenimo klausimas. Keičia gyvenimo būdą, atranda naujus, kartais ekstremalius pomėgius, įsigyja galingus motociklus, jaunesnius meilužius – tiek vyrai, tiek moterys. Tiek vyrai, tiek moterys, ieško kažko naujo, patvirtinimo, kad jie dar turi jaunatviškos energijos, jėgų. Taip pat ieško naujų, neišbandytų būdų, kurie galėtų padėti kylančiose stresinėse situacijose, nes jaučia, kad nuostatos, būdas reaguoti į jas atitinkamu būdu nebepadeda, kad buvusi tvarka virsta chaosu ir reikia vėl iš naujo imtis savo gyvenimo pertvarkos.
– Ar vėlyva motinystė turi kokios nors įtakos šiai krizei?
– Galbūt vėlyva motinystė ir yra siekis įgyvendinti savo svajonę? Pavyzdžiui, turėti didesnę šeimą? O galbūt ji realizuojama norint pratęsti jaunystę? Ko gero į šį klausimą galėtų atsakyti pačios moterys ir mokslininkai, tyrinėjantys šį fenomeną. Taip, man buvo kilusi mintis tirti jį. Inspiracija tam tapo mano 2017 metais atliktas fenomenologinis tyrimas, kuriame apklausiau moteris, gyvenančias santuokoje ir turinčias suaugusius vaikus. Jos tada pasidalino, kad svarstė apie dar vieną vėlyvo pastojimo galimybę. Tačiau jų motyvu buvo širdies skausmas, kurį jos jautė, kai suaugę vaikai paliko gimtuosius namus. Baimė, kad namai be vaikų liks tušti, kad jausis vienišos. Jas kamavo nerimas aptikti, kad su sutuoktiniu yra nutolę, baimė nepajausti poros santykio, artumo. Jos buvo pamiršusios save, jau nebeprisiminė, kokios yra poroje, be vaikų. Taip, jos patyrė krizę, tačiau ji padėjo susivokti ko nori, kas yra svarbu ir imtis iniciatyvos veikti – rizikuoti gyventi savame ritme, būti savo gyvenimo centru.
– Kaip skirtingai išgyvena vidurio amžiaus krizę ištekėjusios moterys ir vienišos?
– Manyčiau, kad tai daugiau susiję su turimais gyvenimo lūkesčiais ir, kaip minėjau – vertybėmis, savirealizacija, ne tiek su statusu ar šeimynine padėtimi. Ir ištekėjusios moterys gali jaustis labai vienišos, o gyvenančios vienos – nesijausti vienišos. Tačiau, jeigu gyvename lūkesčiais, kad nesikeisime, kad nepajausime senatvės, o kūnas yra mūsų vertybė – tuomet dėsime pastangas išlaikyti visa tai kuo ilgiau. Tam skirsime visą savo energiją ir resursus.
– Ką patartumėte, kaip šią krizę suvaldyti? Arba ką daryti, kad ji moteris aplenktų?
– Svarbu įsiminti paprastas tiesas ir jausti kiekvieno gyvenimo periodo kvėpavimą. Pasistenkite daryti tai, kas jums patinka, atsikratykite kontrolės ir nerimo kažkaip ne taip atrodyti. Taigi, pasirinkite nuostatą būti – vietoje atrodyti bei mokytis eiti koja kojon su savo amžiaus galimybėmis, o ne skaičiuoti netektis.