– Iš kur kyla žmoguje tiek agresijos, kad jis gali vogti, plėšti ir žudyti kitus?
– Tai gana plati tema ir tokio elgesio priežasčių gali būti įvairių. Jei kalbėsime apie smurto apraiškas, viskas nėra vienareikšmiška. Kiekvienas gyvas sutvėrimas turi savybę gintis. Tai savisaugos instinktas. O puola žmogus dažniausiai tada, kai jaučiasi nesaugus. Agresija dažniausiai yra paremta baime. Puolimas yra tam tikra gynimosi forma. Kodėl vienas ar kitas asmuo jaučiasi nesaugus, gali būti labai įvairių priežasčių. Reikia vertinti kiekvienu atveju individualiai. Dažniausiai agresyvūs, smurtaujantys žmonės yra patyrę smurtą patys. Dažniausiai – vaikystėje. Jų vaikystė buvo nesaugi, nesaugus pasaulis šeimoje, artimoje aplinkoje, mokykloje, kieme. Tai žmogus, kuris įprato gintis. Atsiradus pavojui, jis puola. Ilgainiui jo mąstyme išsivysto tokia strategija, kad jei nori kažką gauti, jis puola. Jam tai tampa patogu, nes agresijos dėka gauna tai, ko nori.
– Ar prie to priprantama?
– Tai gali tapti normalu. Tarkime, plėšikas, vogdamas, pasiekia savo, „užsidirba“ duonai, gal net išlaiko savo šeimą. Savo agresija jis pasiekia tikslų. Arba koks nors boksininkas. Tai irgi yra agresijos išraiška, bet įgavusi tam tikrą socialinę formą. Žmogus tokiu būdu uždirba pinigus, gauna pagarbą, jį šlovina, jis tampa herojumi. Bet kas yra boksas? Tai yra agresija, smurtas prieš kitą žmogų. Bet jis, įvilktas į tam tikras socialines ribas, tampa gyvenimo būdu. Jei kalbėsime apie kareivius, jie irgi smurtauja, nors turi šeimą, vaikus. Jie taip gyvena.
– Ar jie jaučia užuojautą, empatiją?
– Jaučia. Kiekvienas žmogus jaučia. Kiekvienas turi tą jautriąją, pažeidžiamą pusę. Visi mes buvome vaikai, visi buvome pažeidžiami, silpni. Pas kiekvieną tas išliko: ir atjauta, ir pažeidžiamumas, ir agresija. Tik klausimas, kurios psichikos dalys labiau išsivystė, kitaip tariant – kurios labiau pasiteisino žmogaus gyvenime. Tarkime, jei kieme vyravo smurtas, vaikas kažkam davė į galvą, apsigynė. Viskas gerai, jį pradėjo gerbti, vadinasi strategija pasiteisino. Vaiko psichikoje susiformuoja mintis, kad taip elgtis yra gerai. Jei įvyksta atvirkščiai ir vaikas nukenčia, panaudojęs smurtą, jam nepasiteisino, jis tokios strategijos ir nebenaudos. Žmogaus psichika kaip molis, kurį lipdo ir formuoja aplinkos įtakos.
– Bet jei jau tas molis susiformavo, negi jo nebeperminkysi?
– Kai susiformuoja, perminkyti jau labai sunku. Pats žmogus turi užsimanyti permainų ir jausti motyvaciją jas daryti. Gal naudota strategija jam ima kenkti, todėl jis ima tai suvokti kaip problemą ir užsimano ją keisti. Jei daug ir ilgai dirbs, po truputį „perminkys“. Bet jei pamokymai ir raginimai ateina tik iš išorės, vargu, ar kas pavyks. Gali būti tik dar blogiau. Kaip sakoma, niekas labiau nenervina, nei pasakymas, ko tu čia nerviniesi.
– Šių dienų kontekste pakalbėkime apie karo psichologiją. Teko skaityti, kad masinis žudymas neveikia taip žmogaus, kaip kad vieno žmogaus nužudymas. Tiesa?
– Karas yra kita tema, kita istorija. Yra kariuomenė, kurioje tu turi vykdyti įsakymus, kovoti su priešu. Ten sukuriama atitinkama atmosfera, prasideda propaganda, smegenų plovimas. Žmogus yra linkęs prisidėti prie daugumos. Jei visi taip daro, jis nebejaučia atsakomybės už savo veiksmus: aš kaip visi, čia priešas, taip ir reikia, čia karas, arba aš tave, arba tu – mane. Jei grįšime prie saugumo, apie kurį kalbėjome. Nė vienas karys kare nesijaučia saugus, o tai skatina agresiją. Tada jau nesirenki, kas yra kas, kiek turi būti agresijos, kiek neturi. Agresija tokioje aplinkoje yra skatinama, smurtas perpinamas su idealais.
– Išsijungia mąstymo mechanizmai?
– Taip, įsijungia visai kiti. Yra be galo daug pavyzdžių istorijoje, kurie stebina mus savo žiaurumu, bet taip veikia propaganda, skatinamas agresyvumas.
– Bet ar galima sakyti, kad propaganda lengviau paveikia silpnesnius, vaikystėje traumuotus žmones?
– Be abejo. Jei žmogus į tai linkęs, jam lengviau pasiduoti į tą pusę, jei žmogus yra psichologiškai atsparesnis, jis ne taip lengvai pasiduos. Kita vertus, jei atsiduri aplinkoje, kur tai priimta, pateisinama, labai sunku nuo to atsilaikyti.
– Atsakomybės nelabai ir jauti?
– Taip. Tai yra karas, yra įsakymas, atsakomybė pasitraukia į kitą planą. Mechanizmai, kurie veikia, yra didesni už žmogų ir žmogus šiuo atveju tampa tik tokiu sraigteliu.
– Ką žmogus galvoja po tokių įvykių? Ar jis apskritai apie tai galvoja, ką jaučia?
– Be abejo, kad galvoja. Tokie dalykai traumuoja, jie išlieka. Net jei ir labai giliai, bet išlieka jausmas, kad kažką padarei negerai. Tada prasideda savidestrukcija: depresija, žalingi įpročiai. Yra ne vienas pavyzdys, kai kareiviai grįžta psichiškai sužaloti.
– Kaip atsigauti?
– Čia labai ilgas procesas. Be pagalbos, čia nieko nepadarysi. Negana pasakyti kvėpuok ir medituok, atsipalaiduok. Tai būtų neadekvatu. Čia jau reikia rimtai tuo užsiimti. Yra kareivių reabilitacija, reikia kreiptis į specialistus.