Draugavome trylika metų, kaip ir pas visus, buvo visko. Išgyvenome paaugliškos meilės etapą, studentiškus metus. Kad išlaikytume draugystę, tuometinė mergina pasirinko stoti į Kauną, ten, kur mokiausi aš, nors jos svajonių studijos buvo Vilniuje. Dabar suprantu, kad santykiams ji demonstravo atsidavimą, bet tada buvau per jaunas ir per kvailas suprasti.
Bėgo metai, baigėme mokslus, ji pagal specialybę įsidarbino advokatų kontoroje, aš vaikus ir pramoginiais tikslais žaisti užsimaniusius suaugusius mokiau tinklinio, viskas klostėsi neblogai. Nuomojomės butą neblogoje vietoje, savaitgaliais pramogaudavome, retkarčiais automobiliu nuvažiuodavome į Latvijos pajūrį, metinių proga nupirkau bilietus į Romą.
Deja, iš ten grįžome susipykę. Mergina tikėjosi, kad ten pasipiršiu, o man nė galvoje to nebuvo. Dabar suprantu, kad tas žvilgsnis, man ją sustabdžius ar įkišus ranką į kišenę, reiškė viltį, o tada aš tiesiog gerai leidau laiką. Kai paskutinę naktį viešbučio kambaryje ji verkdama man išrėkė savo lūkesčius, buvau gerokai nustebęs. Kokios vestuvės? Atrodė, kad dar ne laikas, nors kartu tuo metu buvome jau dešimt metų. Bet juk mes draugavome nuo penkiolikos ir mums tebuvo dvidešimt penkeri. Galima sakyti, vaikai.
Ko gero, tada viskas ir pradėjo byrėti. Užuominų apie šeimos kūrimą gaudavau vis dažniau, mergina pradėjo liesti ne tik vestuvių, bet ir vaikų temas, klausinėti, ar ruošiamės taupyti buto įnašui. Pasijutau spaudžiamas. Iš pradžių jai atsakydavau teigiamai, žadėjau, kad viskas bus savo laiku, kad pirma ženkime įžanginius žingsnius, o tada jau butas, vestuvės, vaikai. Vėliau, vis labiau spaudžiamas, nebeišspausdavau net tų pažadų.
Per dvyliktąsias mūsų draugystės metines mano mergina man davė ultimatumą: jei per metus nepasipiršiu, išeis. Nežinau, kodėl taip suveikė mano kvaila galva, bet pajutęs spaudimą kažkaip sugebėjau šią informaciją užstumti į giliausią galvos užkaborį, matyt, giliai viduje besitikėdamas, kad ir ji pamirš, ką pažadėjusi. Deja, lygiai po metų, kovo 15-ąją, ji susirinko daiktus ir išėjo. Užblokavo numerį, ištrynė iš socialinių tinklų, neleido draugams man pranešti, kur išsikraustė.
Iš pradžių buvo šokas, vėliau visai smagiai pagyvenau. Išbandžiau viską, ką praleidau mokykliniais ir studentiškais metais leisdamas laiką su mergina. Jei atvirai, visą tą laiką tikėjau, kad galiausiai ji sugrįš.
O po dar dvejų metų ji susituokė. Tik, žinoma, ne su manimi. Ir tada supratau, kad jei nebūčiau buvęs bailys, prie altoriaus su ja būčiau galėjęs stovėti aš. Deja, tik tada į mano kvailą galvą atėjo, kaip labai būčiau to norėjęs.
Draugams papasakojus apie vestuves dar parašiau jai laišką iš naujo darbinio adreso, kurio ji nebuvo užblokavusi, bet atsakymo taip niekada ir negavau.
Po vestuvių praėjo dveji metai, ketveri po to, kai ji išėjo. Taip ir nesugebėjau pamiršti tos moters, priešingai – su kiekviena diena vis labiau įvertinu jos atsidavimą ir indėlį, kurio tada nemačiau. Atrodė savaime suprantama, kad ji, draugėms pakvietus į kelionę, lieka su manimi. Arba apleidžia savo studijų svajonę tam, kad būtume viename mieste.
Giedrius
Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.