Perbėgu medinį tiltą virš ramiai tekančių vandenų ir leidžiuosi gilyn į girią. Šiandien bėgsiu daug. Bėgsiu ir galvosiu apie Tave. Prisiminsiu, svajosiu, mintyse kalbėsiu Tau ir Tavęs klausysiuos. Giliai kvėpsiu šaltą ryto orą.
Čilė skuodžia greta, nuleidusi galvą prie pat žemės ir uosdama už mus ankstyvesnių miško gyventojų pėdsakus. Po puskilometrio ji lyg atsiprašydama žvilgteli į mane ir dideliais grakščiais šuoliais nuliuoksi pirmyn. Aš jai per lėtas. Per senas.
Šiąnakt vėl Tave sapnavau. Be jokios aistros (kaip kad sapnuodavau jaunystėje), tik su begaliniu švelnumu. Mudu stovėjome dviese, labai arti vienas kito, apsupti klampios tylos, kurios svorį jaučiau ant savo odos, tarsi būčiau paniręs į vandenį. Tu šypsodamasi pirštų galais paglostei man skruostą. Viskas. Tik tiek šįkart man buvo duota. Trumpa akimirka, išplėšta iš tamsos, be jokio konteksto, be jokių garsų. Nubudęs ilgai gulėjau nejudėdamas, norėdamas išsaugoti Tavo artumo jausmą.
***
Pirmą kartą pamačiau tave „206-ojoje“. Tyli rami pelytė, tik anaiptol ne pilka, įsmuko į Politechnikos instituto auditoriją ir nutūpė pirmame suole, apakindama mus savo plaukų liepsna.
„Botičelio Venera“, – susižavėjęs nutęsė intelektualusis M.
„Kokia merga gali stoti į kanalizacijos inžineriją?“ – retoriškai paklausė D., kaip įprastai suvulgarindamas mūsų specialybės pavadinimą.
„Ryžiuke, čia bus daug vamzdžių. Susitvarkysi?“ – arkliškai nusižvengė iš savo sąmojo L.
Tu atsisukai ir pažvelgei į mus tokios spalvos akimis, kokios kaip gyvi nebuvome regėję. Nuo korio tįstantis liepų medus... vakaro žvakės liepsna... pirmųjų šalnų pakąsti lapai... Pažvelgei ne droviai nuraudusi, ne koketiškai maivydamasi, o atvirai ir draugiškai. Ir nuginklavai mus pasakydama: „Jei bus sunku, jūs man padėsit.“ Mes braižėme už Tave brėžinius ir dovanojome deficitinius saldainius. Turbūt visi iki vieno Tave mylėjome. Vienintelę mūsų kurso merginą, kuri tarsi neturėjo vardo. Buvai mūsų Ryžiukė, ir tiek.
O kas buvome mudu? Sielų dvyniai. Vienas kito meilė. Vienas kito kančia. Du žmonės, kurie turėjo niekuomet nesusitikti. Arba susitikę nebeišsiskirti. Arba išsiskyrę pamiršti amžiams. Bet visagalis likimas nebuvo numatęs nė vieno iš šių kelių – jis negailėdamas atseikėjo mums tūkstančius dienų ilgesio, slopinamo tūkstančius kilometrų keliaujančiais laiškais ir retomis artumo akimirkomis.
***
Kai paskutinį kartą po kurso susitikimo vežiau Tave į oro uostą, paprašei sustoti šalikelėje. Atsisėdome ant palaukėn išvilkto didžiulio akmens. Mums už nugarų nuo sekmadieninio automobilių srauto ūžė besibaigiančios vasaros įkaitintas plentas. Prieš akis siūbavo sunokusių javų laukas. Švelniai sunėrėme pirštus suglausdami delnus, ir šis paprastas prisilietimas tą akimirką – nušviestą rugpjūčio popietės spindulių, gaudžiančią gyvenimu už mūsų ir kartu atveriančią beribę tylą priešais – buvo toks iki skausmo intymus, jog man suspaudė širdį.
„Ar kada sakiau tau, jog myliu?“ – paklausei.
„Šimtą kartų, bet dar pasakyk.“
„Aš tave labai labai. Jau seniai. Kai tu dar nebuvai gimęs...“ – sušnibždėjai Tu žodžiais iš „Riešutų duonos“.
Milžiniško lauko vidury stovėjo vieniša stirna, tik galva ir kaklas nejudėdami kyšojo sunokusių varpų bangose.
„Tik pažvelk – jos gyvenimas tobulas. Platūs laukai, saulė ir vėjas, naktys po žvaigždėmis, ryto rūkai, laisvė...“
„Nieko nėra tobulo, – paprieštaravau ir, rodydamas į medžiotojų bokštelį, vos matomą tolimoje pamiškėje, pridūriau: – Štai, gal ją jau stebi. Galbūt rytoj dar saulei nepatekėjus iš ten bus paleista kulka.“
Tu atgręžei į mane savo gražų veidą.
„Netiesa – mirtis nekeičia gyvenimo tobulumo, tik jį pabaigia. Stirna nesupranta savo laikinumo ir neturi lūkesčių rytojui. Nuo kulkos jai tik suskaus minutėlei, bet iki supokšint šūviui ji nejus mirties baimės, nei savigailos, nei liūdesio, kad nebebus kito ryto.“
Padėjau galvą Tau ant peties ir veidu įsikniaubiau į naujuosius Tavo plaukus. Jie puikiai tiko – nežinodamas nė nebūtum supratęs apgaulės. Tačiau tos dailiai krintančios sruogos neturėjo gyvasties – Tavo kvapo ir šilumos.
Kai po kelių valandų tuo pačiu keliu važiavau atgal, naktis jau skleidė ant laukų tamsius savo sparnus, ir aš nebegalėjau įžiūrėti, ar stirna tebestovi rugiuose (rugiuose prie bedugnės...), naiviai žvelgdama į pasaulį.
***
„Aš jau be krūties. Jei kada mylėsimės, turėsi užgesinti šviesą“, – tarsi ir dabar girdžiu kitame laido gale tavo balsą – be atviros gėlos, su šelmiška gaidele, gebančia net tragedijos nuojautą persmelkti trapiu gyvenimo džiaugsmu.
„Man nesvarbu tavo randai, Ryžiuke. Ir raukšlės nesvarbu. Aš myliu tavo sielą. Ir strazdanas. Ir akis.“
„Bet mano ir akys jau nebe tos. Dabar jos liūdnos ir išblukusios.“
„Nemeluok, Ryžiuke, nemeluok. Negalėčiau gyventi žinodamas, kad nebėra tų gelstančių klevų lapų spalvos akių.“
„Galėtum, galėtum. Galėsi...“
***
Praėjo metų metai, o aš iki menkiausių smulkmenų pamenu tą dieną. Kuria trasa bėgau rytinį krosą. Kaip pusryčiavau, o Juta, Čilės pirmtakė, įkyriai baksnojo drėgną nosį man į kelį, kaulydama mėgiamo kąsnio. Kaip važiuodamas iš darbo klausiausi Pink Floyd „High Hopes“ ir pakeliui užsukau į paštą pasiimti siuntinio. Man nereikėjo jo išpakuoti, kad suprasčiau. Tik pažvelgiau į lygią tavo rašyseną be atgalinio adreso ir akimirkai visas mano pasaulis sustojo, netekęs jėgų egzistuoti.
Už miesto nusukau į atokų miško kelią ir pirmą kartą po daugelio metų verkiau. Tyliomis vyriškomis ašaromis, kurios ritosi iki pat raktikaulių duobučių.
Atidariau kartoninę dėželę. Joje gulėjo melsvu kaspinu perrišti mano laiškai Tau ir paskutinis Tavo laiškas man su vieninteliu sakiniu: „Ačiū, kad leidai man mylėti svajonę apie mus...“ O pačiame dėželės dugne – nespalvota mudviejų nuotrauka, daryta diplomų įteikimo dieną. Joje mes tokie, kokius sapnuoju, kokius norėčiau visuomet prisiminti. Tu – gėlėta suknele ir ilgais palaidais plaukais juokiesi atlošusi galvą, nukreipusi akis kažin kur aukštyn. Iš aš greta – apkabinęs tave per liemenį, rimtai žvelgiantis tiesiai į objektyvą, tarsi ruoščiausi grumtis su visu pasauliu, neketindamas niekam tavęs atiduoti. Dar visas gyvenimas – lyg saulės nuauksintas rugių laukas – mums prieš akis. Mano ranka nuotraukos reverse išvedžiota: „Ryžiuke, norėčiau padovanoti Tau saulę ir pasaulį, bet Tu ir taip juos amžinai turi. V. 1982 m. Panevėžys.“
V.
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.