Papasakojo apie gražiausią giminės moterį: iš jos gaudavau daug rimtų ir kryptingų patarimų

Mūsų giminėje iš tėčio pusės nebuvo išskirtinai gražių moterų. Bet buvo išmintingų, baigusių mokslus, praėjusių karo ir pokario „universitetus“. Bet ne apie tai noriu papasakoti. Būdama maža žiūrėdavau aš į keliom spalvom retušuotą tėčio sesers nuotrauką ir galvodavau – kokia ji graži ir dar mokytoja...

Taip susiklostė gyvenimas, kad pas tą gražiąją tetulę gyvenau ir lankiau pirmąją klasę. Ji buvo mano pirmoji mokytoja. Tik vienerius metus. Bet to gėrio, tos tolerancijos negaliu užmiršti iki šiandienos.

Nebuvau ramybė – buvau judri, smalsi mergiotė. Bet mano nuostabioji teta atrasdavo žodžius, būdus, kaip mane pasodinti prie knygų, kaip atsakingai paruošti pamokas. Nors buvau toli nuo savo šeimos, neliūdėjau, nes gyvenau intensyvų, įdomų vaikišką gyvenimą.

Ir tuomet, kai užaugau, gyvenimas taip sudėliojo, kad mudviejų keliai vėl susiėjo. Neįstojusi į Dailės akademiją dirbau mokykloje ir gyvenau pas tą pačią tetulę. Vėl patyriau begalę meilės, globos. Dabar jau gaudavau daug rimtų ir kryptingų patarimų.

Ėjo metai. Ir štai vėl važiuoju pas savo tetulę su ką tik gimusiais dvyniais. Nors buvo ir vyras, ir tėveliai – tetulė išsireikalavo, kad dalimi savo rūpesčio pasidalinčiau ir su ja. Ji džiaugėsi, dalinosi patirtimi – juk pati dvynius buvo užauginusi.

Taigi su tetule yra susiję visi svarbiausi mano gyvenimo etapai. Ryšys niekada nenutrūko – iki pat jos išėjimo...

Tetulė atsakydavo į visus klausimus. Sakydavo: nu palauk palauk, pagalvosim, kaip čia turėtų būti. Ir galvodamos, svarstydavom, tardavomės iki išnaktų. Net tada, kai jau nebevaikščiojo, ji pasitikdavo su truputį gudria, truputį klausančia ir be galo miela šypsena.

Ji buvo tobula mokytoja, tobula mama ir mylinti teta. Tai ji paskatino mane skaityti begales knygų, paimti į rankas teptuką ir tapyti. Reikliai vertino darbus, bet niekada jų nepeikė. Mokė, aiškino, skatino.

Ir dabar dar atplaukia mintis – o ką ji pasakytų vienu ar kitu klausimu?

Ir vis dar turiu tą nuotrauką, ir ji vis dar man tokia pat graži. Mano tetulė.

A. J. A.

Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.

Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.

Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu [e-mail]. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.