Ką ten ėjau, slinkau bijodamas pajudinti nugarą. Pamenu, dar spintelėje susiradau mamos Kalėdoms prie dovanos įdėtą saldainių dėžutę, užkišau penkiasdešimt eurų kaip padėką už greitą priėmimą ir išėjau melsdamasis, kad padėtų.
Tada dar nežinojau, kaip stipriai gali padėti tos magiškos rankos. O kai pamačiau savo daktarytę, mintyse net nusišaipiau – ką tokiomis gležnomis rankelėmis šita gražuolė pagydys? Mano fizioterapeutė pasirodė esanti maždaug mano amžiaus (vėliau sužinojau, kad abu esame 29-erių), daili, smulki blondinė, kuriai dievas, nepaisant liaunos figūros, nepagailėjo apvalumų.
Neiškentęs pasigirsiu, kad tuos apvalumus vėliau man teko palaikyti rankose, todėl žinau, ką sakau: apdovanota ji be saiko ir, patikėkit, visiškai natūraliai!
Bet grįžkime į pradžią. Ateinu pas savo daktarytę, ji mane apžiūri, pasako, kad tiesiog persitempiau, liepia pagerti vaistų nuo skausmo, kurį laiką nieko nekelti ir sako – laisvas. Neva mes, vyrai, po menkiausio skausmo tampame didžiausiais ligoniais. Pasipiktinau! Man taip skauda, o ji net rimtai į tai nežiūri. Nurašiau ant amžiaus ir grožio – ko tikėjausi, tą ir gavau, gražuolę, kuri savo darbo neišmano. Taip jai ir pasakiau, kad man baisiausiai skauda, kad reikia pagalbos, kad ji turėtų į savo pacientus žiūrėti rimčiau, o ji nusijuokė ir liepė gultis ant masažinio stalo.
Ten jau nebeturėjau priekaištų daktarytės rankoms. Pasirodo, kai reikia, jos stiprios, bet neskaudžios, moka ir žino, kur paglostyti, o kur paspausti. Nenoriu sakyti jos vardo, kad nebūtų nemalonumų darbe, tai pavadinsiu ją Karolina. Taigi, mano Karolina man vis kartojo, jog mano kūne jaučia daug įtampos, o aš galiu atvirai pasakyti – taip įsitempęs iš tiesų seniai nesijaučiau. Jos judesiai buvo kažkokie erotiški, visada šiek tiek per drąsūs, bet tik vos vos, kad liktum sutrikęs ir negalėtum būti tikras.
Na, aš esu vyras, aparatas pas mane veikia paprastai. Kai daktarytė liepė apsiversti, visos mano įtampos matėsi plika akimi. Nežinojau, kur akių dėti, o Karolina nusijuokė, kad ir čia aš labai įsitempęs ir ėmėsi masažuoti pernelyg arti intymių mano vietų. Kaip jau suprantate, tą akimirką visą nugaros skausmą buvau pamiršęs ir susijaudinęs kažkodėl staigiai pašokau. Nugarą suskaudo taip, kad vos susilaikiau nerėkęs, jei mano fizioterapeutė nebūtų atrodžiusi taip, būčiau ėmęs kūkčioti kaip vaikas.
Tąkart viskas tuo ir užsibaigė, Karolina sudarė planą, kaip vyks gydymas, o aš netrukus pas ją atėjau vėl. Antrasis kartas buvo lemtingas ir ant to paties masažinio stalo įvyko daug daugiau. Labai dvejojau, ar žengti pirmąjį žingsnį, kad nebūčiau apkaltintas priekabiavimu prie specialistės, bet kai scenarijus su masažu pasikartojo, tiesiog surizikavau ir prisitraukiau ją prie savęs. Dabar džiaugiuosi, kad nebuvome užklupti, o tada aistra buvo didesnė už savisaugos jausmą.
Pas daktarytę ėmiau lankytis dažniau. Man nieko nebeskaudėjo, bet išsigalvojau skausmų ir klausimų, kad galėčiau ateiti ir vėl. Taip tęsėsi du mėnesius. Kiekvienas vizitas baigdavosi gydymu, kurį, manau, galima pavadinti eksperimentiniu. Tačiau man jis labai padėjo ir skųstis negaliu.
Po dviejų mėnesių su Karolina ėmėme susitikinėti nebe tik jos kabinete. Vežiausi ją prie jūros, į prabangų viešbutį, eidavome į restoranus, po kurių vakarą užbaigdavome mano arba jos lovoje. Tačiau vis grįždavome ir į jos kabinetą, kur aš būdavau jos pacientas, o ji – mano daktarytė. Galiausiai tapome pora, kuria esame iki šiol. Ir nebe tik pora – jau kelias savaites esame laimingai vedę. Mūsų santykiai idealūs, romantikos ir aistros netrūksta. Bet kai užsinoriu kažko pikantiškesnio, parašau jai klausdamas, ar priims pacientą konsultacijai. Jei tik tas masažo stalas mokėtų kalbėti, imtų rašyti scenarijus suaugusiųjų filmams, kiek jis matęs.
Taigi, niekada nežinosi, kur sutiksi savo gyvenimo meilę, ir kur patirsi karščiausias, nepamirštamiausias gyvenimo valandas.
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.