Turiu pridurti, kad pats niekada nebuvau didelis kelionių mėgėjas, man geriau patinka lietuviškas kaimas, meškerė, vakarais – maistas, keptas ant laužo. Aš patriotas, be to, nemėgstu viso to kelionių balagano, kai per pusdienį bandai į vieną lagaminą sutalpinti savo gyvenimą. Tačiau tąkart susikaupiau ir per agentūrą užsakiau kelionę į Turkiją dviem. Palikau Simonai išrinkti ekskursijas, tačiau viešbutį išrinkau pats, netaupydamas, kad ir maniškė galėtų draugėms pasigirti savo atostogomis.
Deja, pusantros savaitės iki kelionės pasirodė, kad manoji sužadėtinė vienu užpakaliu bandė dvi kėdes užsėsti. Jau seniai buvau pastebėjęs, kad telefoną nešiojasi net į tualetą, bet nepagalvojau, kad turiu tikrinti, ką ji ten veikia. Prigauta net teisintis nebandė – tik pasakė, kad aš pats kaltas, kad nepatenkinu jos poreikių, kad ji buvo priversta susirasti kažką, kas suteiks tai, ko jai trūksta. Nesuteikė net progos sužinoti, ko taip jau trūko, pasiūlė susirinkti daiktus, kadangi butas buvo jos močiutės paliktas po mirties, ir išspyrė kaip šunį.
Būčiau net negalvojęs į tą nupirktą kelionę vykti vienas, bet paprotino mama. Pinigus juk jau išleidau, mažesnis praradimas bus važiuoti... O gal dar ir atsigausiu po Turkijos saule...
Išvažiavau nieko per daug nesitikėdamas, bet jau pirmą dieną sutikau ją. Tą, apie kurią rašau šį laišką, – Astą. Ji buvo penkiolika metų vyresnė, ištekėjusi, atvyko kaip solo keliautoja, nes nerado draugių, kurios galėtų pasinaudoti paskutinės minutės pasiūlymu, taip greitai metusios darbus, vyras taip pat negalėjo staiga mesti darbų. Dėl etatų mažinimo ji buvo priversta palikti darbą ir, užuot rovusis plaukus, išlėkė į kelionę. Vien jos pasakojimas žadėjo neeilinę, drąsią asmenybę, kuri nieko iš nieko neprašo ir nelaiko savęs aplinkybių auka. Priešingai nei mano buvusi sužadėtinė.
Iš pradžių kartu pavakarieniavome, nes vienaip ar kitaip abu buvome be kompanijos, vėliau kartu atsidūrėme viešbučio šokių aikštelėje, vėliau – bare. Po smagaus vakaro atsisveikinome, o ryte susitarėme važinėti vandens motociklais. Kartu važiavome į turgų, o kai įkalbėjau ją skristi parasparniu, supratau, kad su žmonėmis gali būti lengva ir gera. Net pačiam savęs gaila pasidarė prisiminus, kad buvusią sužadėtinę matydavau tik susiraukusią ir viskuo nepatenkintą. Čia buvo kas kita. Saulė, skanus maistas, vanduo ir pramogos bei iš žmogaus plaukiantis lengvumas...
Antrą naktį praleidome kartu. Prieš akis vėl iškilo buvusi sužadėtinė. Jai viskas neįtikdavo ne tik gyvenime, bet ir lovoje. Kiekvienas mano pasiūlymas buvo palydimas kritiškos išraiškos ir pasišlykštėjimo. Mano norai ir fantazijos visada buvo paskutinėje vietoje. Net ir pats negaliu suprasti, kaip prie to pripratau. Bet Asta viską darė su tokiu lengvumu, taip natūraliai, be jokio pasišlykštėjimo, jai neskaudėjo galvos, nebuvo nepatogu.
Nežinau, ar pikantiškos detalės tinkamos viešam laiškui, bet galiu atskleisti, kad visi tie stereotipai apie vyresnių moterų sugebėjimus lovoje nėra iš piršto laužti. Astai nebuvo bjauru oralinis seksas, ji nebijojo manęs pamaloninti ir analiniu seksu, o maloniausia buvo matyti atsipalaidavusią moterį, besimėgaujančią procesu ir mūsų laiku.
Likusias dienas leidome taip pat. Plaukėme laivu, mėgavomės gėrimais ir vienas kitu. Porą kartų vėlyvą vakarą vos nebuvome viešbučio prižiūrėtojų prigauti pliaže, bet mano meilužės nesunervino ir tai. Viskas buvo tiesiog per gerai, kad būtų tiesa...
Vienintelis blogumas laukė atostogoms besibaigiant. Manau, kad padariau viską, jog Asta pasirinktų mane, užuot grįžusi pas vyrą. Nesijaučiau skiriantis šeimą, nes vaikų jie neturėjo, arba bent ji pati man taip sakė, tačiau radau savosios moters silpnybę. Būdama tokia drąsi, ji nedrįso palikti savo vyro. Savo kontaktų man ji nepaliko, lydėti neleido, net skrydyje atgal griežtai atsisakė išsiderėti vietas šalia vienas kito.
Po Astos turėjau trumpų romanų, dabar vėl po truputį mezgu rimtesnius santykius, nes tokio amžiaus jau metas kurti šeimą, bet taip lengva, kaip su ja, niekada nebuvo... Nuojauta sako, kad jau ir nebebus...
Marius
Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.