Su Rasa (lai būna toks jos vardas) buvom neišskiriamos, daugiau nei draugės, kaip tikros sesės. Ji atsikraustė į mano bendrabučio kambarį antrame kurse ir mes iškart sulipom, nors buvom labai skirtingos. Ji – visada išsiblaškiusi, bet visus nekaip susiklosčiusius savo reikalus mokėdavusi ištaisyti pasitelkusi savo žavesį. Nebuvo tokio kurso berno, kuris nebūtų dėl jos pametęs galvos. O aš – gera gerų tėvų mergaitė, stropi, atsakinga, dėl visko amžinai besijaudinanti. Iki kol mano gyvenime nepasirodė Rasa.
„Mesk tas knygas į šalį, šiandien mes siausim!“– sakydavo ji ir įspraudusi mane į trumpiausią savo miniaką išsitempdavo į slaptą vyresniųjų kursų vakarėlį.
Ji įkalė man į galvą, kad dabar mūsų laikas, tad reikia gyventi taip, kad nieko nesigailėtume. Pagavo azartas patirti kuo daugiau nuotykių. Grįžusios paryčiais dar ilgai kvatodamos pasakodavomės, kokių velnių šįkart prikrėtėm. Apie tai, kaip nugirdėm garbų dėstytoją, kaip laimėjom kortų žaidimą iš nusirenginėjimo, kaip nuėjusias į dvigubą pasimatymą mus vienu metu pafingerino mūsų kavalieriai. To vakaro kavalieriai, ilgai jie neužsibūdavo, gyvenimas juk per trumpas.
Paskui studijos baigėsi, prasidėjo tikras suaugusiųjų gyvenimas. Daug dirbau, darbe sutikau ir būsimą savo vyrą. Tą patį, apie kurį jau užsiminiau.
Dar niekada nebuvau turėjusi tokių rimtų santykių. Mūsų šeimos nuo pirmųjų pažinties dienų pradėjo laukti vestuvių. Jokio kito vyro prie savęs ir nebūčiau įsivaizdavusi. Pasitikintis savimi, pasiklojęs sau finansinį pamatą, žinantis, ko nori, ir to nesunkiai pasiekiantis.
Kai pirmąkart pamačiau jį mūsų įmonės susirinkime, nuo jo balso sulinko keliai. Tarnybinis romanas slaptas išbuvo neilgai – jau netrukus visi žinojo, kad savo moterimi jis pasirinko mane.
Rasa dėl manęs labai džiaugėsi. Vis kartojo, kad nekantrauja būti mano vaikų krikštamote.
Įsikėlėm į nuosavus namus ir pradėjom ruoštis vestuvėms. Rasą be konkurencijos pakviečiau būti pirmąja mano pamerge.
Likus porai savaičių iki didžiosios dienos ji suorganizavo mergvakarį. Surinko visas mano pusseseres, artimesnes koleges, studijų laikų drauges ir pakvietė savaitgalį praleisti išnuomotoje sodyboje. Netrūko nei pramogų, nei šampano.
Galiausiai paryčiais visoms nulūžus likom dviese su Rasa. Jaukiai susirangiusios po pledu, pasiėmusios likusį šampano butelį prisiminėm karščiausius savo nuotykius.
Turėjom tokią tradiciją bernus vadinti pagal jų penius – ponas ilgšis, ponas kreivys, striukutis ir pan. Vardijom ir kvatojom iki nugriuvimo. Ir staiga išgirstu: pamiršk tu visus juos, kai visą likusį gyvenimą gyvensi su ponu didžiuoju. Ką? Iš kur ji ir ką žino apie mano vyrą?
Iš pradžių ji dar nesusigaudė ir prunkšdama toliau apkalbinėjo mano būsimą vyrą – kokios tvirtos jo rankos, kaip jam baigiant ant kaktos iššoka vena, kaip jam neįmanoma atsispirti…
Nežinau, ar kada esu taip greit išsiblaiviusi, kaip tąkart. Prispaudžiau kalbėt. Iš pradžių nenorėjo, bet paskui išklojo viską. Mačiau, kad nusimetė akmenį nuo širdies.
Pirmąkart jie mane išdavė per mūsų naujojo buto įkurtuves. Tą vakarą neblogai pašventėme, surengėme tekilos degustaciją, aš net nepamenu, kaip atsidūriau lovoje. O už durų, užlaužęs ant mūsų naujosios virtuvės salos mano sužadėtinis išdulkino geriausią mano draugę. Rasa sakė, kad viskas įvyko be žodžių, žaibiškai. Jiedu liko vieni, vieną akimirką ji dar galvojo, kaip čia išsikvietus taksi, kitą jau buvo nuoga ant mano prakeiktos salos brangiu marmuriniu stalvišium. Tą vakarą, matai, ji patyrė geriausią seksą savo gyvenime. Su mano vyru!
Paskui ji gailėjosi, dievagojosi, kaip galės pažvelgti man į akis. Pakvietė mano vyrą papietauti, kad abu sutartų, jog tai buvo klaida, ir dėl manęs pasistengtų užmiršti amžiams. Pietūs baigėsi aistringu seksu kavinės tualete.
Po to būta dar poros beprotiškų kartų visai mano panosėje. Kokia kvailė buvau! Nieko nepastebėjau, net neįtariau. Kaip tik visada galvojau, kad jiedu vienas kitam nė nepatinka, tokia įtampa jausdavosi, kai visi atsidurdavome tame pačiame kambaryje.
Po mergvakario grįžau namo jai neištarusi nė vieno žodžio, tiesiog ištryniau ją iš savo gyvenimo. Vyrui nieko nepaaiškinau, pasakiau tik tiek, kad jos nebebus.
Nebūčiau žinojusi, kaip nutraukti vestuves, kai mano ir jo tėvai išleidę tiek pinigų. Neįsivaizdavau, kaip tektų išsikraustyti iš mūsų jaukių namų. Kaip išeiti iš darbo, kuriame jis užima vadovaujamas pareigas. Aš nemokėjau jo palikti. Be to, toks juk buvo mano gyvenimo planas.
Ištekėjau. Vestuvės buvo pasakiškos. Medaus mėnuo Mauricijuje. Visas gyvenimas – kaip iš pinteresto.
Tik jokio spontaniškumo, jokio svaiginančio jaudulio, apie kokį galėčiau papasakoti geriausiai draugei. O ir jos šalia nebėra.
Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.