Kai susipažinome, dirbau jos tėvo ūkyje. Žinojau, kad jis turi dukterį, bet niekada nebuvau jos matęs, žinojau tik tiek, kad ji studijuoja Kaune ir retai grįžta pas tėvus į rajoną. Bet tąkart reikėjo dirbti savaitgalį ir sutikau JĄ.
Jau atvykus ryte mane pasitiko šviesių plaukų žaliaakė ūkininko dukra. Apsirengusi aptemptus džinsus, plonus marškinukus ir užsidėjusi kepurę su snapeliu ji iškart patraukė mano žvilgsnį.
Žodis po žodžio pradėjome kalbėtis, ji užsinorėjo, kad pamokyčiau važiuoti su traktoriumi, nes jai įdomu išmokti naujus dalykus. Pagalvojau, kad jai tikrai nieko nepavyks ir greitai atsibos, bet aš klydau. Žaviajai dukrai puikiai sekėsi ir aš negailėjau komplimentų, o ji su manimi praleido visą dieną.
Jau tą vakarą grįžus po darbo man jos trūko. Trūko jos juoko, optimizmo, šypsenos, akių, man trūko jos.
Kitą rytą nors ir nereikėjo dirbti, bet radau priežastį, kodėl man reikia nuvažiuoti iki ūkio, kad galėčiau pamatyti ją. Buvau pasitiktas su kavos puodeliu ir jos keptu pyragu. Tai buvo tobulas rytas su jos šypsena. Sėdėjome ir kalbėjome, atrodė, kad esame seni pažįstami, kurie supranta vienas kitą iš pusės žodžio ar net žvilgsnio.
Ji vėl turėjo grįžti į studijas, todėl apsikeitėme numeriais, susirašinėjome kasdien, susiskambindavome. Ji man pasakodavo kaip jai sekasi, aš – kaip man, palaikėme ir skatinome vienas kitą.
Kai ji grįždavo, susitikdavome, važiuodavome aplankyti įvairias vietas, vaikščiodavome susikibę už rankų, juokėmės, mes mylėjome vienas kitą. Ji buvo mano meilė, o aš jos. Bet pats viską sugrioviau ir sau atleisti negaliu iki šiol…
Vieną savaitgalį ji negrįžo, o mane draugas pakvietė į savo gimtadienį. Alkoholis, muzika, merginos ir mano naivumas pakišo man koją. Viena mergina man labai rodė dėmesį ir aš paslydau...
Kitą rytą parašiau savo meilei ,,labas rytas, meile“, kaip ir kiekvieną rytą, bet atsakymo negavau, vėliau parašiau dar kelias žinutes, bandžiau skambinti, bet ji nekėlė. Nežinojau, kas nutiko, bet jos tėvų klausti nedrįsau, tik vėlų vakarą gavau jos žinutę, kurios pamiršti iki šiol negaliu.
„Labas. Sudaužei mano širdį, maniau, kad ir tu mane myli, maniau, kad mes vienas kitam skirti, bet aš viską žinau apie tavo vakarykštes linksmybes su kita. Man skauda. Nenoriu daugiau tavęs matyti, neskambink man, nerašyk, pamiršk, gyvenk toliau.“
Nebegalėjau dirbti pas jos tėvą, nes kiekviena vieta priminė mūsų meilę, negalėjau važiuoti pro mūsų aplankytas vietas, nes tai buvo gražiausi prisiminimai, nebeklausiau dainų, kurias važiuodami klausėmės abu. Išvažiavau į užsienį, susikūriau naują gyvenimą, turiu žmoną, dukrą, bet…
Prieš šventes buvau grįžęs į Lietuvą aplankyti savo mamos ir netikėtai sutikau savo žaliaakę šviesiaplaukę, nors praėjo penkiolika metų, bet ji tokia pat nuostabi, tos pačios žibančios akys, šypsena. Išdrįsau pasakyti tik „labas“ ir „atleisk“, tada jos akyse pamačiau skausmą ir suspindusias ašaras, nors ji šypsojosi, bet aš žinojau, kad jai vis dar sunku.
Vėliau sužinojau, kad ji laimingai ištekėjusi, turi sūnų, užima vadovaujančias pareigas savo darbe, bet grįžta ir pas tėvus, jiems padeda.
Viena mano klaida sugriovė mūsų meilės pilį. Dabar tik beliko sau pripažinti, kad aš JOS niekada nepamiršiu...
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.