Apie visa tai, artėjančios Pasaulinės psichikos sveikatos dienos proga atsiųstame pranešime spaudai interviu su Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ psichologe Giedre Dautartaite.
– Ar psichikos sveikatos temai skiriamas pakankamas dėmesys mūsų visuomenėje?
– Nors, istoriškai žvelgiant, buvo dedama daug pastangų, kad būtų atskirtos fizinės bei psichikos sveikatos sampratos, žmogus yra vientisa daugialypė būtybė. Mūsų psichika veikia mūsų fizinį kūną ir mūsų fizinis kūnas veikia mūsų psichiką, tad atskirai vertinti bei analizuoti vien psichikos ar vien fizinės sveikatos neišeina.
Gal daugelis žmonių ilgesnį laiką drąsiau viešai būdavo linkę kalbėti tik apie fizinę sveikatą, bet kaip specialistė galiu pasakyti, kad psichikos sveikata mums tiek individualiai, tiek kaip visuomenei visada buvo ir bus aktuali. Tai ypač aiškiai pamatėme pandemijos laikotarpiu, kai visame pasaulyje vyko neišvengiamas priverstinis visuomenės narių atribojimas nuo įprastų veiklų, net nuo įprastų gyvenimiškų situacijų.
Pandemija išgrynino tai, kas iš tiesų svarbu ir dabar apie psichikos sveikatą kalbame vis dažniau, plačiau ir garsiau – psichikos sveikata nebėra aktuali tik tiems, kurie turi psichikos sveikatos sunkumų ar serga. Psichikos sveikatą matome ir vertiname kaip integruotą visuomenės sveikatos dalį. Mes jau po truputėlį suvokiame sveikatą, gerovę kaip visumą, o ne kalbame apie atskiras dalis.
Kilusi diskusija dėl seksualinio smurto artimoje aplinkoje įtraukimo arba neįtraukimo į BK, taip pat yra ne tik teisės, bet, didžiąja dalimi, visuomenės sveikatos ir konkrečiai psichikos sveikatos temos dalis.
– Ar gali būti, kad apie psichikos sveikatą mielai kalbame tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus paprastiems žmonėms šia tema kalbėti darosi nepatogu, specialistams – sudėtinga, žiniasklaidai – nelabai įdomu?
– Natūralu, jog visuomenėje yra nagrinėjamos tokios temos, kurios tuo metu yra aktualios, įvairūs įvykiai padiktuoja, kokias temas reikėtų iškelti į viešumą, o kurios tam kartui nueina labiau į užmarštį.
Tikriausiai kitaip ir negalėtų būti, nes mes labai greitai priprastume prie įvairaus ir didelio informacijos srauto vis tomis pačiomis temomis ir taptume jam atsparūs. Mūsų dėmesio šios temos nebekliudytų, pasidarytų per įprasta, per nuobodu, per sena.
Suprantama, jog tam tikros temos yra imlesnės visuomenei, apie jas kalbėti gal kiek lengviau, gal informacijos daugiau, gal patirčių daugiau, kitos temos yra sunkesnės, jautresnė, ne visiems prieinamos.
Štai dabar mūsų visuomenėje itin aktuali tapo seksualinio smurto artimoje aplinkoje tema, kuri dar praeitą savaitę daugiausia rūpėjo tik visuomenininkams, kriminalistams ar mokslininkams. Šiandien supratome, kad ši tema liečia mus visus asmeniškai.
– Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ artėjančios Psichikos sveikatos dienai šiemet pasirinko sudėtingą seksualinio smurto įtakos psichikos sveikatai temą. Kodėl būtent ši tema buvo pasirinkta?
– Taip, šiemet nusprendėme panagrinėti būtent seksualinio smurto ir jo įtakos psichikos sveikatai temą. Tiesą sakant, temą pasirinkome dar nežinodami šios dienos Lietuvos žiniasklaidos aktualijų. Mes, visuomenės ir psichikos sveikatos specialistai, analizuojame visuomenės procesus ir suprantame, kad tema visuomenei netampa aktuali tik tada, kai imame girdėti pranešimus iš žiniasklaidos ar policijos. Smurtas ir būtent seksualinis smurtas vis dėlto yra mūsų šalies skaudulys.
Manoma, jog kas trečia Lietuvos moteris gali būti nukentėjusi nuo fizinio ar seksualinio smurto ir tai vyksta įvairiuose kontekstuose – net ir šeimyniniame, apie kurį daugiausia šiomis dienomis kalbame. Baisūs skaičiai, ar ne?
Apie nukentėjusius vyrus duomenų neradau. Mes, kaip visuomenė nekalbame arba itin mažai kalbame apie vyrus, kurie yra patyrę seksualinį smurtą. Bet tokių tikrai yra. Dar didesnėje rizikoje patirti seksualinį smurtą yra pažeidžiamiausi visuomenės nariai: rasinės mažumos, vaikai, asmenys su negalia, moterys, LGBTQ+ bendruomenė.
Pasirinkome kalbėti apie smurtą bei seksualinę prievartą ir todėl, kad smurtas artimoje aplinkoje yra didžiulė visuomenės sveikatos problema, tampanti konkrečių žmonių psichikos sveikatos sunkumų priežastimi. Vyrauja lyčių nelygybė arba tiksliau skirtingos moterų ir vyrų galios pozicijos. Tai ir yra šios problemos šaknys, kurias tinkamiausia rauti – mažinant lyčių stereotipus ir bendrai siekiant lyčių lygybės, nes tikrai dauguma nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje yra moterys, o smurtaujantys būna vyrai.
Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, svarbu išskirti skirtingas jo rūšis – fizinį, psichologinį, ekonominį, seksualinį, taip pat nepriežiūrą. Visa tai smurtautojas pasitelkia siekdamas kontroliuoti kitą asmenį. Lytinė prievarta gali būti pasitelkiama ir kaip karo ginklas, tai su siaubu stebime Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste.
Tačiau svarbiausia – už viso to slypi daug žmogiškos kančios... Ją sustiprina mūsų kultūroje gajus smurtą patyrusių aukų kaltinimas, smurto normalizavimas, negatyvios nuostatos lyčių lygybės, LGBTQ+, migrantų, žmonių su negalia atžvilgiu.
Pasinaudodama proga noriu pakviesti visus į Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ organizuojamą nemokamą filmo peržiūrą ir diskusiją su specialistais, seksualinio smurto ir jo įtakos psichikos sveikatai temos ekspertais. Diskusija vyks spalio 10 d. 18 val. MO muziejaus kino erdvėje.
– Kalbėdami apie seksualinio smurto atvejus, visuomenės nariai vis dar yra linkę užsiimti vienos iš šalių poziciją: užjaučia auką ir kaltina smurtautoją arba atvirkščiai – sako, kad auka to nusipelnė dėl savo aprangos, elgesio ar pan. Kaip būtų teisinga vertinti seksualinio smurto atvejus?
– Kiekvienas seksualinio smurto atvejis yra išskirtinis, skaudus ir traumuojantis, tačiau jo aplinkybes skuba vertinti ne tik teisėsauga, bet ir neretai visuomenė. Girdime tokių komentarų kaip „pati prisiprašė“, „apsirengė provokuojančiai“, „jei muša – myli“ ir t.t. Mes galime ir turime užjausti, palaikyti, supykti, bet aš kaip psichologė ir kaip žmogus tokiose situacijose matau du įskaudintus asmenis, kuriems reikia pagalbos. Sutikčiau, jog pagalba turėtų būti suteikiama ir smurtaujančiam, ne tik nukentėjusiam. Bet čia dar klausimas, ar visais atvejais ir nukentėję sulaukia bei kreipiasi pagalbos.
Mes galime teisti ir nepateisinti jokių smurto apraiškų, tačiau galime patikėti, jog žmogus gali pasikeisti. Deja savarankiškai tai įvyksta labai retai ir labai sunkiai... O norint pokyčių – būtinas noras ir motyvacija. To smurtautojai dažnai pritrūksta, nes jie nemoka kitaip – nežino kitokio gyvenimo modelio, kitokio bendravimo.
Jeigu žmonės nuo mažens augtų suprasdami savo mintis, jausmus, mokėtų pažinti, kaip jie reaguoja į tam tikrus dalykus, kas juos pykdo, kas juos liūdina, kas padeda nusiraminti, kaip efektyviai spręsti konfliktus, tikėtina, jog ir smurto apraiškų visuomenėje būtų mažiau. Todėl labai svarbu nuo mažų dienų kiekviename amžiaus tarpsnyje ugdyti tinkamus žmonių bendravimo įgūdžius, akcentuoti visuomenės psichikos sveikatos raštingumo svarbą.
– Kokią situaciją turime Lietuvoje vertinant psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą?
– Galime pasidžiaugti, jog Lietuvoje tikrai turime aukštų kompetencijų psichikos sveikatos specialistus, kurie suranda savo domėjimosi sritis. Visame pasaulyje psichikos sveikatos svarba ir paslaugų prieinamumas tapo labai aktualus pandemijos metais.
Pandemijos metu ir po jos Lietuvoje paslaugų prieinamumas tapo daug platesnis – ne tik tiems, kurie geba įpirkti privačias psichiatro, psichologo ar psichoterapeuto paslaugas. Padaugėjo nemokamų psichologo paslaugų pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose (psichikos sveikatos centruose), visuomenės sveikatos biurai pradėjo didesniais mastais teikti nemokamas grupės ir individualias paslaugas. Puikus visuomenės narių poreikių atliepimo pavyzdys – biuruose buvo galimos 5 nemokamos psichologo konsultacijos, nuo šių metų pavasario padidinta iki 6 konsultacijų. Vyksta vis daugiau įvairiausių savanoriškų ir projektinių veiklų, kurių metu žmonės gali kreiptis nemokamos anoniminės pagalbos.
Pripažinkime, nemokamos paslaugos prieinamumas yra labai aktualus veiksnys. Nesinorėtų, jog žmonės, kuriems reikia psichikos sveikatos paslaugų, negalėtų jų gauti, nes neturi tam lėšų. Šalyje turime ir daug veikiančių paramos linijų, kur galima tiesiog paskambinti ir pasikalbėti su patyrusiu savanoriu ar psichologu.
Norėtųsi paskatinti visus išdrįsti ieškoti ir tikrai rasite sau prieinamą ir tinkamą pagalbos būdą. Stiprinti savo gerovę galime nuolat, nebūtina laukti, kol pasidaro per sunku. Stigmos klausimas psichikos sveikatos atžvilgiu, deja, dar gajus mūsų visuomenėje, bet naikinti stigmas galime patys, kiekvienas savo pavyzdžiu.