Pasekmes jaučia iki šiol
Savo pasakojimą Ieva pradeda nuo to, kad smurtą kentė nuo pat mažens. „Turėjau labai griežtą tėvą. Pradžioje nemušdavo, užtekdavo tik jo žvilgsnio, jei kažką ne taip dariau. O po to pradėjo mušti: ir su ranka, ir su diržu. Kai tapau paaugle, muštynės būdavo smarkios, bet aš jau galėjau apsiginti, todėl būdavo tokie susistumdymai. Mamos dažniausiai nebūdavo namie, bet įtariu, kad ji viską žinojo. Vyro palikti ji negalėjo, turėjo savotišką aukos sindromą. Dabar kai jau esu suaugusi, turiu savo vaikus, savo šeimą, klausiu jos, negi tu nežinojai, gi matei, kad jis ūmaus būdos, nevengdavo parėkti. Nesakė, kad nematė, bet ir nepasakė, kad matė. Gal dėl vaikų gyveno kartu, nes dar sesę turiu jaunesnę. Bet ar tai normalu? Pastoviai matėme barnius, gyvenome nuolatinėje baimėje“, – pasakojo pašnekovė.
Būdavo atvejų, kai ranką pakeldavo ir prieš mamą, bet Ieva šokdavo jos ginti. „Laimė, kad tėvas
dirbo pamaininį darbą. Mėnesį būdavo Lietuvoje, porą – ne, be to, vasarą važiuodavome į kaimą. Ten būdavo mums laisvė, eidavome į šokius, seneliai buvo labai demokratiški“, – pasakojo moteris.
Nors šiandien Ieva su tėvu santykių nenutraukė, fizinio smurto nebeliko. „Paskutinį kartą jis mane buvo prilupęs, kai man buvo 19 metų. Dar gyvenau su tėvais. Po to karto pasakiau, kad tai yra paskutinis lašas, nes iškviesiu policiją ir parašysiu pareiškimą ir man nesvarbu, kad jis mano tėvas. Tada jis aprimo. Bet psichologinis smurtas tęsiasi ir dabar“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, tokių vaikystės traumų pasekmes ji jautė ir jaučia iki šiol. „Nuotaikų svyravimai, savęs nuvertinimas, nepasitikėjimas savimi. Dar ir dabar, jei man pasako komplimentą, man atrodo, kad iš manęs šaipomasi. Visada santykiuose su vyrais ieškojau globos. Mano vyras buvo labai geras, ramaus būdo. Nors sakoma, kad mergaitės ieško vyro panašaus į tėvą, mano pasirinkimas buvo visiškai priešingas. Ištekėjau už vyro, kuris ant manęs nė karto balso nepakėlė, kuris leisdavo viską, ką tik norėjau. Deja, mūsų santykiai nesusiklostė, tad nusprendėme skirtis“, – pasakojo Ieva. Jos skyrybos – dar viena priežastis tėvui ją sukritikuoti. „Kai pasakiau apie skyrybas, jis man pareiškė, kad nemanyčiau, jog dabar galėsiu pradėti per vyrus lakstyti. Tai man buvo smūgis žemiau juostos, bet tie priekaištai yra nuolatiniai. Anot jo visas mano gyvenimas yra blogas, aš bloga. Vaikus ne taip auklėju“, – pasakojo moteris.
Kaip pati sako, santykius su tėvu šiandien palaiko tik dėl mamos. „Jei man nepasisekė su tėvu, tai labai pasisekė su mama. Mes jai siūlėme išsiskirti, sakėme, kad dėl mūsų nereikia viso to kentėti, bet ji vis tiek jį gindavo, girdavo, koks yra geras. Įdomiausia, kad iš šalies tėvas išties atrodė idealus. Visos jos draugės net pavydėdavo tokio vyro. Namie jis padėdavo, niekada negerdavo. Aš net galvodavau, o kas būtų, jei išgertų, ar tuomet išvis mus užmuštų?“ – retoriškai klausė Ieva.
Nebendrauti neišeina
Dėl mamos ji ėjau konsultuotis pas psichiatrą, bet ši patarė nebesikišti į judviejų santykius. „Pasakė, kad turėčiau nutraukite bambagyslę, čia jos pasirinkimas, ji taip gyvena. Pasinaudojau šiuo patarimu. Kai prasideda kokie nors kivirčai, sakau mamai, kad čia jos pasirinkimas. Visiškai nebendrauti su tėvu negaliu dėl mamos. Ji labai myli anūkus, nori su jais bendrauti“, – pasakojo pašnekovė.
Tiesa, vyresnėlės dukros Ieva pas savo tėvą nebeveža, nenori, kad ir jai įvarytų bereikalingų kompleksų. „Neseniai mano pirmokas sūnus svečiavosi pas senelius. Kai paėmiau jį, paklausiau, kaip sekėsi. Šis papasakojo, kad senelis vėl vertė jį skaityti skelbimus iš laikraščio, o kadangi jam tai sunkiai sekasi, bambėjo, rėkė, sakė, kad mano vaikas nieko nemoka. Kartais galvoju, kad geriau jau nevesti, bet kad kitaip neišeina. Neturiu kas daugiau padeda“, – sakė pašnekovė.
Ji iki šiol nesupranta, kodėl taip ir neįtiko savo tėvui. „Buvau itin savarankiškas vaikas. Daugelis dalykų namuose man buvo savaime suprantami. Su sese tvarkėmės šeštadieniais, žinojau, kad kai tėvas grįžta iš darbo, turiu padaryti valgyti, bet tėvui vis tiek viskas neįtiko. Net nežinau konkrečiai kas. Iki šiol nesuprantu, kodėl aš jam tokia bloga. Įdomu tai, kad esu kaip du vandens lašai panaši į jo motiną, bet tas nepadėjo“, – pasakojo Ieva.
Šiandien ji mano, kad sugebėjo tėvui atleisti ir jo išsakoma kritika jos nebeskaudina. „Kai jis dėl ko nors man papriekaištauja, tie žodžiai kaip nuo žąsies vanduo nuteka. Negaliu pasakyti, kad man visiškai neskauda, bet susitvarkiau. Dabar kitos problemos – dabar jau mano vaikai nesiklauso. Įdomu, kad man sūnus pasakė: „Žinai, mama, į ką tu pas mus tokia rėksnė? Tu diedo kopija. Jam visada viskas netinka, ir tau“, – pasakojo pašnekovė.
Vaikystėje tokius išgyvenimus patyrusi Ieva sau pažadėjo niekada nekelti rankos prieš savo vaikus. „Vaikų laimė yra svarbiausias dalykas gyvenime ir darau viską, kad ją užtikrinčiau“, – šypsosi moteris.