Turėjo antrą gyvenimą
Pora susipažino jau būdami subrendę – jai buvo 35-eri, jam – 37-eri. Karolina buvo savarankiška, išsilavinusi, darbą turinti moteris. „Man jis pasirodė nuostabus vyras, norintis šeimos. Netrukus pastojau, pagimdžiau vaiką. Jis dirbo Vokietijoje, kur vėliau kartu atidarėme statybos įmonę. Vos gimė vaikas, jis iškart išvyko. Apskritai namuose būdavo retai. Dažniausiai būdavau viena su vaikučiu. Gaudavau motinystės išmoką, bet jis jautė, kad esu nuo jo priklausoma. Kartą, kai jis grįžo į Lietuvą, pasakė, kad įmonėje yra bėdų, paklausė ar negalėčiau užstatyti savo buto, kad paimčiau paskolą ir padėčiau įmonei. Pasikalbėjome, jis nuėjo į dušą ir suskambėjo jo telefonas. Pažiūrėjau. Žinutėje buvo parašyta: „Myliu, bučiuoju, ačiū už nuostabią naktį“. Man buvo šokas – vieną akimirką jis prašo įkeisti butą, o kitą – štai tokia naujiena. Puoliau su juo aiškintis. Tada jis ir trenkė man pirmą kartą. Jis – buvęs boksininkas, tad smūgis buvo stiprus, mėlynė buvo gal kokį pusmetį“, – pasakojo moteris.
Dėl šio įvykio Karolina kreipėsi į policiją. Atvažiavo pareigūnai, Vaikų teisių atstovai. Vyrui buvo paskirta pykčio valdymo programa, bet šis jos atsisakė, mat dirbo Vokietijoje. „Pikčiausia buvo dėl to, kad aš patyriau smurtą, o pas mane dar pradėjo lankytis Vaiko teisių specialistai. Aš nukentėjau. Visiškai nusivariau psichologiškai. Man prasidėjo panikos atakos“, – pasakojo moteris.
Kitas smūgis pasikartojo, kai Karolina su dukra nuvyko pas jį į Vokietiją. „Jis buvo girtas, pasirodo, toje Vokietijoje jis visai nusigėrė. Mūsų ten jam nereikėjo. Jis gyveno viename name su kitais darbininkais, pastoviai buvo girtuokliaujama. Po to paaiškėjo, kad ten gyveno ir jo buvusi žmona su vaikais. Iš jos du kartus buvo jie atimti. Ji – alkoholikė, tad gal jai tokia aplinka buvo tinkama. Sužinojau, kad jis ją buvo sudaužęs iki ligoninės, bet ji vis tiek grįžo. Normali moteris su vaikais į tokią landynę nevažiuotų. Dabar suprantu, kad jis neturėjo jokių vertybių, nes jei turėtų, nekurtų dviejų šeimų ir nekeltų prieš moterį rankos“, – svarstė pašnekovė.
Bobai reikia kotletus kepti
Fizinis smurtas baigėsi tada, kai vaikui sukako du su trupučiu metų. „Pasakiau, kad atsidarau savo įmonę, nes nenoriu toliau dirbti samdomo darbo. Tapau nepriklausoma nuo jo ir smurtas liovėsi. Bent jau fizinis. Psichologinis tęsėsi. Jis pastoviai man kartodavo, kad esu stora, pikta, kokia aš boba, kad neatvažiuoju, bobai reikia kepti kotletus, būti prie jo. Tai aš sakiau, kad jei kepsiu kotletus, iš ko mes gyvensime, nes jis per mėnesį duodavo 100-200 eurų, o kartais ir tiek neduodavo“, – pasakojo Karolina.
Toks gyvenimas jai buvo tapęs norma. „Aplinkiniai net stebėjosi, bet aš kaskart juo patikėdavau. Jis įskaudindavo, paskui atsiprašinėdavo, aš atleisdavau. Galiausiai rudenį jį sulaikė Lenkijoje, paaiškėjo, kad jis dar iki sutinkant mane buvo labai daug prisidirbęs. Man buvo atvežtas jo telefonas, tada ir sužinojau apie jo buvusią žmoną, apie dvigubą gyvenimą. Supratau, kodėl jis tuos paskutinius metus mane visaip žemindavo ir tyčiojosi, nes ten turėjo kitą šeimą. Galima sakyti, aš tik dabar praregėjau, kai jį uždarė ir jis negali su manimi susisiekti. Aš tarsi pabudau ir pamačiau viską iš šalies“, – pasakojo moteris.
Ištverti sunkias akimirkas Karolinai padėjo specialistai. „Kai patyriau pirmą smurtą, kreipiausi į psichologus, kai prasidėjo panikos atakos, man nustatė depresiją. Lankiau terapijas, be pagalbos būčiau neišlindusi, tik pavasarį baigiau gerti vaistus ir netgi dabartinė situacija manęs nesugrąžino prie antidepresantų. Be to, pradėjau bėgioti, tas irgi padeda. Be specialistų nebūčiau susitvarkiusi. Mano psichoterapeutė iškart pasakė: jums vaistų nereikia, jums reikia vyro atsikratyti“, – pasakojo Karolina.
Ji niekam nelinkėtų patirti to, ką patyrė pati. „Aš neįsivaizduoju, kaip atpažinti tokius vyrus, kaip užbėgti įvykiams už akių. Mes kartu buvome šešerius metus, o melas buvo nuo pat pirmos dienos. Išgyvenau tikrą pragarą ir niekam nelinkiu to patirti“, – pasakojo moteris.