– Sakykite, kiek pandemija pakoregavo smurto artimoje aplinkoje skaičius ES šalyse?
– Yra žinoma, kad visose ES šalyse smurto atvejų artimoje aplinkoje padaugėjo net 30 proc. Pirmoji tokį skaičių pateikė Prancūzija. Maža, to, kaip žinia, moterys per pandemiją nukentėjo labiausiai – pirmiausia jos neteko darbų, turėjo suderinti vaikų priežiūrą namuose ir karjerą, jau nekalbu apie emigrantes.
– Kaip vyriausybės į tai reaguoja?
– Deja, bet vangiai. Prasidėjus pandemijai, iš visų ES šalių tik trys skubiai parengė nacionalinius planus, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje. Tai buvo Lietuva, Airija ir Ispanija. Kitas klausimas, kiek realiai tie planai veikia? Jei šalyje jau yra adekvatūs įstatymai ir priemonės, kovojant su smurtu artimoje aplinkoje, toks planas be jokios išimties pagelbės krizės metu. Kita vertus, kyla klausimas, kodėl nereagavo tos šalys ir nesuskubo rengti nacionalinių krizių planų ištikus pandemijai, kurios visada laikomos pavyzdinėmis kovoje su smurtu lyties pagrindu? Atsakymas labai paprastas – 21 ES šalis yra ratifikavusi Stambulo konvenciją, kuri yra labai kompleksiška ir apima visas sritis, nuo prevencijos, pagalbos aukoms, švietimo, bausmių ir pan. Stambulo konvencija numato aiškias priemones konfliktų ir krizių atveju. Jei Konvencija yra įgyvendinama rimtai, kaip kad, tarkime, ir yra Skandinavijos šalyse, nereikės ir nacionalinio plano krizės, o šiuo atveju pandemijos, metu. Tuo tarpu Lietuva net neįtraukia Stambulo konvencijos ratifikavimo ir pačio dokumento aptarimo į Seimo sesijų programą. Manau, Seimo nariai taip pat turėtų diskutuoti apie šią Konvenciją, ne tik raginti tai daryti ir taip susiskaldžiusią visuomenę.
– Nepaisant pandemijos, kurioje ES šalyje situacija yra geriausia, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje?
– Sunku išskirti vieną šalį, nes viskas priklauso nuo to, kokius rodiklius lyginsime. Jei kalbėsime apie šalis, kurios yra geriausiai pasiruošusios kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, bus vieni vardai, jei imsime kitus aspektus – kiti. Pavyzdžiui, prieš keletą metų apsilankiau Maskvoje, kur mūsų delegacija buvo nuvesta į labai gerai įrengtą prieglaudą moterims. Bet kaip tik tuo pat metu Rusija dekriminalizavo smurtą artimoje aplinkoje. Tai reiškia, kad nuo 2017 metų smurtas prieš moteris ir vaikus šeimoje nebeneša jokios baudžiamosios atsakomybės ir tapo privačiu šeimos reikalu. Tad vien gerai įrengtų krizių centrų įsteigimas be šiuolaikinių teisinių normų kovoje su smurtu įtvirtinimo nieko nereiškia.
Manau, kad čia reikėtų žiūrėti į tai, kuri šalis pirmauja lyčių lygybės strategijos įgyvendinime. Nes smurtas prieš moteris ir lyčių nelygybė yra labai tampriai susiję dalykai. Tik tos vyriausybės ir tos visuomenės, kurios tai supranta, turi geriausias priemones ir įstatymus kovai su smurtu artimoje aplinkoje. Vertinant pagal lyčių lygybės instituto duomenis, tai būtų Danija, Norvegija ir Švedija. Nėra visuomenės, kurioje neegzistuotų smurtas artimoje aplinkoje. Klausimas yra ar vyriausybės pripažįsta, kad jis egzistuoja, ir kaip jos sprendžia šią problemą.
– Kaip čia atrodo Lietuva?
– Lietuvoje dauguma atvejų smurtas artimoje aplinkoje ir smurtas lyties pagrindu yra nepripažįstamas įstatymų rengėjų, leidėjų ir vykdytojų, todėl ES kontekste atrodome niūriai. Remiantis EIGE Lyčių lygybės indekso duomenimis, Lietuva nuo 2010 iki 2020 metų beveik nepadarė jokios pažangos. Užimame 22 vietą iš 29. Mūsų indeksas 11,6 punktais atsilieka nuo ES vidurkio. Akivaizdu, kad lyčių lygybės politika arba Lietuvoje neegzistuoja, arba ji yra labai formali, kaip buvusiose sovietinėse respublikose, kurios teigia, kad lyčių lygybė yra įtvirtinta Konstitucijoje. Realios politikos nėra. Lygiai ta pati nuostata vyrauja ir dėl Stambulo konvencijos.
Maža to, mano patirtis CEDAW (Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo) komitete rodo, kad Lietuvoje visuomenė nėra įsisąmoninusi smurto artimoje aplinkoje problemos. Šioje institucijoje turime alternatyvų protokolą, kuris leidžia kreiptis į CEDAW komitetą individualiems asmenims, moterims, kurios mano, kad jų teisės buvo diskriminuotos, pažeistos konkrečioje šalyje. Lietuva yra viena iš kelių, o gal net ir vienintelė šalis, kurios nei individualus asmuo, nei nevyriausybinės organizacijos, niekas niekada nesikreipė. Mechanizmas čia yra paprastas: moteris, patirianti smurtą arba diskriminaciją lyties pagrindu, kreipiasi į savo šalies visų lygių teismus ir, kuomet jos prašymas yra atmetamas ar išsprendžiamas jai nepalankiai, ji gali kreiptis į CEDAW kaip į paskutinę instanciją. Bet lietuvės nesikreipia. Turėjome moterų iš Rusijos, Moldovos, Gruzijos, negaliu prisiminti šalies, iš kurios nebūtų gautas toks individualus skundas, bet ne iš Lietuvos.
– Kokie įstatymai galėtų pagerinti situaciją mūsų šalyje?
– Pokyčiai galėjo jau seniai įvykti. Smurtas artimoje aplinkoje prieš moteris įvairiose šalyse buvo pripažintas kaip ne privatus reikalas, o valstybinis po 1992 metų, kada CEDAW komitetas parengė Bendrąją rekomendaciją Nr. 19, kuriame pirmą kartą buvo pripažinta, kad smurtas šeimoje yra valstybės reikalas ir kad vyriausybės turi imtis visų jai prieinamų priemonių, kovojant su smurtu lyties pagrindu ir smurtu prieš moteris artimoje aplinkoje. Po 1992 metų daugelis šalių priėmė atitinkamus nacionalinius įstatymus ir įtraukė smurtą šeimoje į baudžiamąjį kodeksą. Lietuva tai padarė su visiems žinomu 2011 metų Smurto artimoje aplinkoje įstatymu. 2011 metais. Jau 2012 metais policija gavo apie 18 tūkst. skambučių dėl įvairių smurto formų šeimose. Ilgainiui, nevyriausybinės Lietuvos organizacijos, kurios dirba šioje srityje, perspėjo, kad tas įstatymas yra netobulas, kad reikia pataisų. Po to, kai 2013 metais Lietuvos vyriausybė pasirašė Stambulo konvenciją, nevyriausybinės organizacijos ir pažangūs politikai tikėjo, kad dabar nėra jokios prasmės diskutuoti atskirais teisiniais aspektais, kaip kovoti su smurtu, nes Konvencija įtraukia juos visus. Tai toks kompleksinis dokumentas, pagal kurį atsakingos ministerijos ir įstatymų leidėjai labai logiškai ir nuosekliai būtų sukūrę nacionalinę pagalbos ir prevencijos smurtui artimoje aplinkoje sistemą. Bet dabar ritamės žemyn ir priimame pataisas, kurios niekur neveda.
– Ką turite omeny?
– Pavyzdžiui, turime 2008 m. priimtą mediacijos įstatymą, bet pernai buvo priimta jo pataisa, įtvirtinusi privalomą mediaciją šeimos ginčų atvejais. Tai reiškė, kad mūsų politikai skatino moteris ir toliau gyventi smurtiniuose santykiuose. Nevyriausybinės organizacijos labai daug apie tai kalbėjo, todėl šiais metais buvo priimta dar viena mediacijos įstatymo pataisa, kitaip tariant 2020 m. pataisos pataisa. Pagal naują redakciją šeimos konflikto, skyrybų atveju, privaloma mediacija tampa nebeprivaloma, jei įvyko smurto atvejis. Tai yra teigiama įstatymo korekcija, tačiau vėlgi viskas priklauso, kokiais atvejais Lietuvos įstatymuose šeiminis ginčas kvalifikuojamas kaip smurto atvejis. Mes kasmet turime maždaug 58 tūkst. skambučių dėl smurto. Iš jų, pernai buvo pradėta 10 tūkst. ikiteisminių tyrimų, iš kurių tik apie 7 tūkst. atvejų buvo pripažinti kaip smurto atvejai. Ką daryti visoms kitoms aukoms? Joms mediacija bus ir toliau privaloma, nes vyrų panaudotas prieš jas smurtas (emocinis, fizinis, ekonominis, psichologinis) nėra kvalifikuojamas kaip smurto atvejis. Jei mes ir toliau galvosime, kad smurtą artimoje aplinkoje galima vertinti kaip smurtą tik tuomet, kai pradėtas ikiteisiminis tyrimas, o visa kita yra tik isteriškos žmonos noras įgelti savo vyrui, niekur nepajudėsime. Mes neigiame akivaizdžius dalykus.
Pavyzdžiui, Kalifornijoje mediacija yra privaloma skyrybų atveju tik tuomet, kada sprendžiamas vaikų priežiūros klausimas arba šeima nesutaria dėl turto pasidalijimo. Visais kitais atvejais mediacija yra tik siūloma, bet nėra privaloma.
– Neseniai Lietuvoje buvo priimtos pataisos dėl persekiojimo. Ar tai žingsnis į priekį?
– Šis įstatymas išties yra geras, bet kai jis buvo priiminėjamas, buvo didelė kampanija prieš jį, kurią demonstravo įstatymų rengėjai, leidėjai ir vykdytojai. Pavyzdžiui, mūsų generalinės prokurorės pavaduotojas pasakė, kad mes turime visas reikalingas teisines apsaugas ir toks įstatymas yra perteklinis. Aukščiausio teismo teisėjas jam pritarė. Kiti teisininkai, kurie galėtų padėti įgyvendinti tokį svarbų įstatymą ir padėti smurto aukoms, taip pat pasisakė prieš. Anot jų, priimdami tokią pataisą, nuleidžiame įrodinėjimo kartelę. Bet, tarkime, išprievartavimo atveju, moteris neturi įrodyti, kad ją išprievartavo. Čia smurtautojas turi įrodinėti, kad auka sutiko turėti lytinį aktą. Kas svarbu – naujas įstatymas vertina moters persekiojimą ne kaip nusikaltimą, bet kaip nusižengimą. Tai didelis teisinis skirtumas ir persekiojamos moters atžvilgiu – nepagrįsta teisinė norma (1481 BK straipsnis. Neteisėtas žmogaus persekiojimas).
Dar vienas mūsų įstatyminės bazės „perlas“ (t.y. teikiama pataisa Seimui koreguoti 2011 m. minėtą įstatymą) yra tai, kad, įvykus konfliktui, vyras būtų iškeldinamas iš šeimos 72 valandoms, ir ypatingais atvejais ilgiau. Stambulo konvencijoje nenurodoma iškeldinimo trukmė ir šis klausimas paliekamas spręsti šaliai, Konvencijos narei. Tačiau Konvencijos kūrėjai rėmėsi gerąja ES šalių praktika, kuri numato smurtautojo iškeldinimą nuo 10 dienų iki keturių savaičių ir ilgiau.
Kas toliau? Prevencija. Įgūdžiai, kuriuos smurtautojai atsineša į savo pačių šeimas, formuojasi labai anksti, dar jiems būnant vaikais, jų pačių šeimose. Todėl prevencija yra labai svarbi. Tačiau dabar vaikus siūloma mokyti atpažinti įvairias smurto formas, bet nekalbama apie tai, kad vaikai turi mokytis suprasti, kokios yra smurto prieš jų mamą ir juos pačius priežastys. O tos priežastys yra sisteminė lyčių nelygybė ir patriarchalinės, mizoginistinės nuostatos.
– Ilgas kelias laukia Lietuvos?
– Taip, mes galime kalbėti apie tai, kad po truputį darome pažangą, bet mes jos nedarome. Mes sukamės ratais ir dideliu greičiu jungiamės prie buvusių sovietinių respublikų, kurios jei 1990 metais dar stengėsi įgyvendinti tuos pažangius vakariečių įstatymus, dabar juos apskritai neigia ir kuria lyčiai neutralius įstatymus.