– Dirbate su smurtaujančiais vyrais. Sakykite, kokie ženklai byloja apie galimai į smurtą linkusį žmogų?
– Nenorėčiau vadovautis įprastais stereotipais. Kartais labai sunku nuspręsti, ar žmogus bus linkęs į smurtą, ar ne. Visų pirma, reikia apibrėžti, kas yra smurtas. Tai yra bet koks veiksmas, kai žmogus bando savo valią primesti kitam. Smurto formų yra labai daug, tai nebūtinai turi būti fizinis smurtas. Klaidinga manyti, kad žmogus gimė smurtautoju. Požymiai gali atsirasti tik nutikus kokiems nors įvykiams. Dažniausiai smurtautojai būna vyrai (90 proc. smurtautojų – vyrai, 10 proc. – moterų). Smurtas dažnai pasireiškia tam tikrose krizinėse situacijose, kai žmonės pasijaučia užspausti į kampą, negali išvengti tam tikrų praeities šešėlių ir klaidų, kurios išlenda. Be jokios abejonės, tiesioginis smurto palydovas dažnai būna pyktis, bet ne visada. Apskritai sunku nusakyti universalius požymius, nes jie kiekvienu atveju būna skirtingi. Viena didžiausių problemų yra, kad tiek auka, tiek smurtautojas dažnai tą slepia, todėl išsiaiškinti būna sudėtinga.
– Vis dėl to daugelis smurtautoją piešia kaip asocialų, dažnai nuo alkoholio priklausomą asmenį. Ar visada taip yra?
– Bėda ta, kad mes per daug vadovaujamės stereotipais ir nenorime priimti realybės tokios, kokia ji yra. Smurtas vis dar asocijuojasi su fiziniu smurtu, alkoholiu. Bet tai yra savo valios primetimas kitam žmogui. Čia kalbama ne apie alkoholizmą, ne apie kažkokius asocialius žmones, kalbame apie visose socialiniuose sluoksniuose įsigalėjusias problemas, nesvarbu ar tu esi dėstytojas, ar švietimo darbuotojas, ar profesorius, ar vadybininkas. Šitas nebylus, tylus, 10-20 metų trunkantis ir iš pagrindų kenkiantis žmonių gyvenimui smurtas yra daug baisesnis. Taigi tai nėra tik asocialių žmonių problema.
– Ar vyrai, kurie smurtauja, kreipiasi pagalbos?
– Be abejo, sunkiai. Dažniau tokius žmones pavyksta identifikuoti, kai jie kreipiasi visai dėl kitų problemų, pavyzdžiui, skambina pasiguosti, išsikalbėti dėl kokių nors priklausomybės problemų ir pan. Kalbantis specialistams paaiškėja, kad iš tam tikrų elgesio ypatumų žmogus pilnai atitinka smurtautojo paveikslą.
– Tai koks gi tas paveikslas? Ar visada tas žmogus, kuris trenkia kumščiu į stalą, gali būti smurtautojas?
– Turiu pasakyti, kad ne. Svarbu, kaip viskas rutuliojasi toliau. Kartais žmonės lengvai supyksta, lengvai ir atleidžia. Sudėtinga yra apibūdinti žmogų-smurtautoją, gyvenantį tarp mūsų, mūsų kolegą. Kartais net nereikia piešti paveikslų, tiesiog, jei jaučiate, kad bendrauja ne taip kaip turėtų, tai ir yra signalas, kad kažkas negerai. Bet tą turime pastebėti pačioje pradinėje stadijoje. Smurtautojai dažnai yra labai geri manipuliatoriai. Kai kurie turi ir psichologinių problemų, puikiai sugeba įtikinti savo tiesa.
– Sakoma, kad jei vieną kartą pakėlė ranką, pakels ir antrą, tiesa?
– Tikrai taip. Net galvojimas apie tai, kad tai nepasikartos, jau byloja apie aukos priklausomybę. Jei buvo pirmas toks protrūkis, tą piktžolę reikia rauti nedelsiant. Jei buvo pirmas kartas, bus ir antras, ir dešimtas, kol žmogus pripras prie to ir jam bus sunku grįžti į momentą, kada viskas buvo kitaip. Jis jau neįsivaizduos kitokio gyvenimo.
– Sakote, kad priklausomybė išsivystys abiem?
– Taip. Kad ir kaip bebūtų skaudu, auka ir smurtautojas tampa priklausomi vienas nuo kito. Abu nebenori nieko keisti, bet abu kenčia. Kad viskas baigtųsi, reikia dirbti su abiem žmonėmis.
– Ar tiesa, kad jei žmogaus šeimoje smurtavo, tai smurtaus ir jis pats?
– Be abejo, tokie žmonės patenka į padidintos rizikos grupę, bet vėlgi tai yra dar vienas stereotipas, kuris kartais mums trukdo priimti tam tikrus sprendimus. Vis dėl to žmogus, patyręs traumas šeimoje, labai dažnai į savo šeimą atsineša tas pačias problemas.
– Kas dar įeina į tos padidintos rizikos grupę?
– Be abejo, aplinka, priklausomybės. Bet nesupraskime alkoholizmo taip paviršutiniškai, kaip esame įpratę. Tai nebūtinai yra kasdien geriantis žmogus. Gali būti, kad jis negers tris metus, o, nutikus nelaimei, nesusilaikys. Bėda ta, kad daugelis žmonių nepripažįsta, kad turi psichologinių problemų. Ypač vyrai. Nežinau, kiek dar turėsime diskutuoti, kad jie kreiptųsi pagalbos, kad nuėję pas psichologą, nesitikėtų greito pokyčio. Taip pat padidintos rizikos grupei priklauso žmonės, kurie azartiški ir linkę į lošimus. Taip pat tie, kurie patys patyrė smurtą.
– Kitas stereotipas yra visiškai priešingas, kad smurtauti linkę itin aukštas pareigas užimantys vyrai...
– Taip, bet nemanau, kad šie žmonės yra padidintos rizikos grupėje.
– Kodėl apskritai kyla agresija, kokios yra pagrindinės smurto priežastys?
– Pagrindinė priežastis yra pyktis. Kažkas sunervino, atsidūrė tokioje situacijoje, išvedė iš kantrybės. Dažnai dėl smurto išpuolio yra kaltinamas kitas žmogus, situacija, aplinkybės, neramumai darbe, finansinės problemos, kurios išvedė iš kantrybės. Žmonės išsilieja kartą du, kol galiausiai išsivysto priklausomybė. Kodėl žmogus prisigėrė ir įvyko smurtinis atvejis? Alkoholis tėra pasekmė, kuri išprovokavo smurtą artimoje aplinkoje.
– Ar žmogui iš šalies sunku atpažinti smurtautoją?
– Yra tam tikri bruožai, kuriuos galima pastebėti. Pavyzdžiui, emocijų kitimas, slapstymasis, tiesios nesakymas. Uždaras žmogaus būdas dažnai slepia tam tikras problemas. Nenoras kalbėti apie praeitį, atvirumo nebuvimas, nenoras diskutuoti tam tikromis temomis, padidėjęs jautrumas, galbūt kažkokios temos žmogui yra itin skaudžios. Galima stebėti, kaip jis reaguoja į tam tikras situacijas, ar užsiplieskia. Bet atpažinti neužtenka. Ką daryti atpažinus? Kitas žingsnis – informuoti auką. Čia galima labai lengvai paslysti. Netinkamai informavus, žmogus gali visiškai užsidaryti, atsiriboti. Dėl to tą reikia daryti labai atsargiai. Kartais tik po kelerių metų žmogus sako, kad „taip, tu buvai teisus, bet nenorėjau to matyti“. Pasirinktas būdas, kaip bandysime kalbėti, turi būti labai apgalvotas. Net ir psichologai dažnai nesugeba įtikinti aukos, kad ji patiria smurtą. Kai tai tampa ilgalaikiu procesu, nuo to atsiriboti labai sudėtinga.
– Kiek laiko užtrunka, kol žmogus atsitiesia po tokių traumų?
– Yra daug pavyzdžių, kai tiek smurtautojas, tiek auka atsitiesia. Pradėti dirbti niekada nevėlu, bet šis procesas netrunka pusmetį, tai trunka 2, 3 ar net 5 metus, tai yra ilgas procesas. Labai gaila, kad didžioji dalis atvejų nutrūksta pakeliui. Apie 60 proc. nutrūksta. Likusieji dažniausiai pasiekia savo tikslą.
– Kokios pagalbos gali tikėtis smurtautojas?
– Mūsų centras vyrams teikia tiek teisinę, tiek psichologinę, tiek psichoterapinę pagalbą. Padedame socializuotis visuomenėje, grįžti į visuomenę, susirasti darbą. Svarbu padaryti pirmą žingsnį ir paskambinti, pasikalbėti. Šeimos nariai ne visada yra geriausi patarėjai, dažnai jie būna šališki. Labai retai mama ar tėtis savo vaike pamatys smurtautojo užuominą. Arba gali būti priešingai, jei tarp tėvų ir vaikų yra smurtaujama, problema gali būti sumenkinama. Svarbiausia, besikreipiant pagalbos, po pirmo karto nepasiduoti ir nesitikėti greito rezultato.