– Kaip dažnai moterys kreipiasi dėl patiriamo seksualinio smurto?
– Kreipiasi, bet, įvardindamos konkrečiai seksualinį smurtą, kaip kreipimosi priežastį, ne dažnai. Kita vertus, jei pakalbiname moterį, kuri kreipiasi dėl kitų smurto formų, 99,9 proc. atvejų ji būna patyrusi ir seksualinį smurtą. Ši problema mūsų visuomenėje yra labai giliai įsišaknijusi. Deja, nesuteikiame nukentėjusiajai tinkamų žodžių papasakoti apie šį nusikaltimą. Maža to, nėra sudaryta garantijų, kad tas pasakojimas turės prasmę, kad smurtautojas bus nubaustas. Kad bus atstatytas teisingumas.
– Kas padėtų tas garantijas suteikti?
– Stambulo konvencija. Ji reikalauja, kad valstybėje veiktų krizių/pagalbos centrai seksualinę prievartą patyrusiems asmenims. Lietuva tokio neturi nė vieno. Mes jau ne pirmus metus bandome į tai atkreipti dėmesį. Lietuva kas ketverius metus periodiškai pateikia ataskaitą apie lyčių lygybės pažangą, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetui (CEDAW). Šis kaskart pabrėžia, kad mes net nesame pradėję atverti šitos pandoros skrynios, nes iki šiol neturime pagalbos centrų. Čia yra tiesioginė koreliacija. Žmogus neskuba savo skaudžiausio potyrio atskleisti, jeigu jis nemano, kad gaus pagalbą. 2010 metais Lietuva, prieš smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimą, oriai atsiskaitė už 200 smurto šeimoje atvejų. Po įstatymo priėmimo, per pirmas 15 dienų buvo užregistruota 3500 kreipimųsi.
Tai, kad bandome aukai grąžinti atsakomybę – supranta-nesupranta, kreipiasi-nesikreipia – yra paslėptas aukos kaltinimas. Tai yra visuomenės problema. Tai yra lyčių lygybės klausimas. Pagrindinė su lytimi susijusio bet kokio smurto, įskaitant ir seksualinį, pagrindinė priežastis yra galios disbalansas, istoriškai susiklosčiusi nelygi vyrų ir moterų padėtis. Santuokoje yra piktnaudžiaujama galia ir kontrole. Mūsų centrui yra 25-eri metai. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui – 10 metų. Stambulo konvencijai – 10 metų. Bet per šitą laiką, nepaisant visų tarptautinės bendruomenės raginimų, mūsų pačių pravertų durų, nieko nebuvo padaryta dėl seksualinio smurto. O ten, kur mušama, ten ir prievartaujama. Jei yra piktnaudžiavimas galia, bandymas palaužti, pažeminti, nėra pagrindo manyti, kad seksualiniuose santykiuos viskas vyks kažkaip kitaip. Jie taip pat konstruojami prievartos ir kontrolės būdu. Ir man liūdna, kai klausomės istorijų, kaip garsūs sportininkai „spiria moteriai į galvą“, nes jį atsisakė tenkinti kai kuriuos jų poreikius, o mūsų prokuratūra pareiškia, kad nusikaltimo nebuvo. Manau, turime kelti klausimą apie profesinės pareigos atlikimą, o, tiksliau, neatlikimą. Tai kažkodėl itin būdinga tais atvejais, kai susiduriame su vyru smurtu prieš moteris! Patriarchato sąmokslas?
– Kaip tik neseniai po straipsniu apie tai, kad vyras išžagino savo žmoną, pasipylė komentarai, kuriuose vos ne kas antras rašė apie neva tokią moters pareigą. Kas pakeistų tokį įsisenėjusį požiūrį?
– Atsakymas toks pats – Stambulo konvencija. Ten aiškiai parašyta, ko reikia, kad būtų įveiktas su lytimi susijęs vyrų smurtas prieš moteris, kuo gali pagelbėti pagalbos centrai ne tik dabar smurtą patiriančioms moterims. Tai turėtų būti specializuota vieta prie gydymo įstaigų, kur moteris kreipiasi vieną kartą, kur tuoj pat vykdoma medicininė apžiūra, renkami įkalčiai, ten pat atsiranda prokuroras, užvedama baudžiamoji byla. Ten pat yra moteriai suteikiama pagalba nuo lytiniu būdu plintančių ligų, nuo nepageidaujamo nėštumo ir t.t.
– Kokios yra pasekmės tokio patiriamo smurto?
– Pasekmės lieka visam gyvenimui. Yra žinoma, kad net 80 proc. smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų kenčia nuo potrauminio streso sindromo. O tai yra biopsichosocialinės sveikatos sutrikdymas. Patyrus seksualinį smurtą, gali atsirasti ir susvetimėjimas su savo kūnu, ir nemėgimas viso savo kūno, todėl, kad jis tapo kankinimo įrankiu, gresia negalėjimas turėti lytinio intymumo, ribų sutrikdymas, nervų sistemos pertempimas, baimės, panikos atakos, nemiga, košmarai. Toks smurtas veikia žmonių gyvenimus. Bet jei mes pasakome A, kad tai yra vienas baisiausių nusikaltimų prieš asmenį, tai kur yra mūsų B? Kur yra centrai, kur būtų fiksuojami tie nusikaltimai? Nenuostabu, kad moterys nesikreipia. Kam joms kreiptis, jei iš jų tik dar kartą pasityčiojama? Kaip sakė mūsų vienas senas medikas per vieną konferenciją: „Baikite jūs jas tardyti, jos turi penkis kartus papasakoti, ką darė, kaip darė ir pan., tai yra žeminimas“. Tokia valstybės politika atgraso moteris kreiptis. Tai nusikaltimas, kurį valstybė remia savo neveikimu.
Kitas svarbus žingsnis – nelaikykime moterų aukomis. Jos turi savo galią, bet reikia pripažinti jų poreikius, atliepti juos ir tada jos netaps chroniškomis aukomis. Joms reikia suteikti pagalbą čia ir dabar, kad ji tuoj pat galėtų išeiti iš tos sunkios situacijos ir iškart prasidėtų gijimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuo to, kaip institucijos reaguoja į pačią didžiausią traumą, priklauso tos traumos gijimas. Tai reiškia, kad institucijų atsakas yra esminis. Yra net sąvoka „Institucinė išdavystė“, kai įvyksta neteisingas atsakas, pavyzdžiui, atvažiuoja policija, sušvilpia ir sako: „Na gerai čia tave ištratino“. Išviešinus smurtą, pirmoji aplinkos reakcija yra labai svarbi, nes neteisingas reagavimas gali tapti sunkesne trauma nei pats traumavęs įvykis. Galų gale turime tai suprasti ir atsakingai į tai žiūrėti.
– Kaip dažnai seksualinis smurtas baigiasi nepageidaujamu nėštumu?
– Tokios statistikos nėra. Jei būtų atitinkami pagalbos centrai, kurie reaguotų, tada jų būtų išties mažai. Dabar visa tai paliekama pačiai moteriai. O paskui stigmatizuojami nėštumo nutraukimai.
– Pataisykite, jei neteisingai supratau, bet taip išeina, kad mes su šitomis bėdomis niekur nejudame?
– Deja, taip. Ko reikia, kad judėtume? Institucinio mechanizmo, kuris dar 1990 metais buvo sukurtas ir paskui sunaikintas. Iki 2004 m., rengdamiesi įstoti į ES, deklaravome, kad ši svarbi ES vertybė yra ir mūsų vertybė. Vėliau atsipalaidavome, apie tai kalbėti nenustojo tik moterų pilietinės organizacijos. Nuo 2005 m. EIGE Lyčių lygybės indekso duomenimis, Lietuva nepadarė jokios pažangos lyčių lygybės įtvirtinimo srityje. 2019 metais buvo konstatuota, kad per dvejus metus praradome 4 vietas tarp kitų ES valstybių. Iš 19 nukritome į 23 vietą. Tai yra didžiulė problema. Mes vis kalbame apie Šiaurės šalis, apie tai, koks ten aukštas laimės indeksas, kaip puikiai klesti ekonomika, kokios tai turtingos šalys ir pan. Kodėl? Atsakymas tiek paprastas, kiek ir netikėtas. Nes ten veikia mechanizmai, užtikrinantys moterų padėties gerėjimą. Reikia suprasti, kad savaime ta padėtis negerės.
Tuo tarpu mes labai sparčiai panašėjame su Rusija, kuri 2017 dekriminalizavo smurtą artimoje aplinkoje. Lietuva tą daro patyliukais. Jei 2012 metais buvo 41 proc. pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje, dabar jų tėra 11 proc. Ką tai reiškia? Kad mes užveriame duris, kad atsisakome tuos nusikaltimus tirti.
Valstybė ne tik neužtikrina socialinio lifto aukštyn, bet atvirkščiai, stumia prievartą ir smurtą patiriančias moteris žemyn, visas smurtą išviešinančias moteris priskiriant rizikos ir atskirties grupėms, stigmatizuojant, darant jas aukomis, kišant į prieglaudas, persekiojant vaikų teisėmis ir pan.
Vilties suteikia tai, kad ketinama peržiūrėti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, ir papildyti jį apsaugos nuo smurto orderiu – tiek mūsų, pilietinių organizacijų, tiek policijos nuomone, ši prevencinė priemonė turėtų veikti kaip ir kitose ES šalyse 15 dienų. Taip pat ketinama stiprinti specializuotos pagalbos sistemą, skirti didesnį finansavimą specializuotos kompleksinės pagalbos centrų veiklai. Šiuo metu teisėsaugai ir kitoms valstybės institucijoms nusisukant nuo smurtą ir prievartą patiriančių moterų, specializuota kompleksinė pagalba yra beveik vienintelis jų resursas – horizontali, klientui draugiška, moters galių ir jos poreikių pripažinimu grįsta specializuota kompleksinė pagalba.
Taip pat tikimės, jog bus sukaupta politinė valia ir naujasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Įstatymas turės realybę atitinkantį pavadinimą – Apsaugos nuo smurto prieš moteris šeimoje ir nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Aiškus apibrėžimas turėtų paradigmos kaitos prasmę, t.y. keistųsi iš esmės tiek problemos įvardijimas, tiek ir galimi jos sprendimo būdai.