Yra ir dar viena kategorija žmonių: tokių, kurie žino, kad antra pusė jiems neištikima, tačiau nieko dėl to nedaro, nors kažkoks susitarimas dėl kitų partnerių nebuvo pasiektas. „O kam man kelti sau stresą, skandalintis, jei gyvenu patogiai, kito vyro ieškoti neplanuoju?“ – klausia kaip tik tokiuose santykiuose gyvenanti ir skirtis neplanuojanti Ramunė.
– Ramune, papasakokite apie savo santykių pradžią.
– Tai buvo jau labai seniai, dieve, kaip seniai. Aš buvau 3 kurso studentė, kai susituokėme, jis 4 metais vyresnis, jau baigęs mokslus, dirbantis. Buvau romantikė, įsimylėjau, susituokėme, po poros metų ir vaikai atsirado.
Buvo sunkūs laikai, daug dirbome, mūsų pirmagimis turėjo sveikatos problemų, taigi, vertėmės per galvą. Pinigų trūko, buvo nelengva. Vyras važinėdavo darbuotis, buvo laikas, kai nedažnai matėmės.
– Romantikos buvo mažai?
– Kaip čia jums pasakius. Jos buvo, bet labiau iš vidaus, o ne iš aplinkybių. Aplinkybės, pats laikmetis buvo žiaurūs. Vyrą aš mylėjau, bet taip, kaip dabar poros daro – vaikšto į pasimatymus, puoselėja savo santykius, juos gaivina – to nebuvo. Mes elementariai neturėjom laiko.
– Apie daug ką kalbate būtuoju laiku: buvau romantikė, mylėjau... Nebesate romantikė, nebemylite?
– Romantikė nebesu. Gyvenimas privertė (juokiasi). O vyrą myliu, bet kitaip. Ta meilė – kažkas tarp įpratimo, patogumo, dėkingumo už tam tikrus dalykus.
Per tiek metų, kiek aš esu su vyru, tu pamatai žmogų ne tik nuogą, bet ir po jo oda palendi pasižiūrėti. Žinau visus jo skaudulius, net tuos, apie kuriuos jis taip ir nesugebėjo pasakyti.
– Bet per tiek metų tikriausiai nutinka ir visko ne paties gražiausio, kas ir tą vidinį romantiką pražudo?
– Taip, būtent. Esu savo vyrą mačiusi niekingiausiose situacijose. Girtą, apsimelavusį, į prioritetus iškėlusį ne savo šeimą, o draugus.