Pirmiausia – tai primestas vaidmuo vaikui. Visi mes vaidiname kokį nors vaidmenį – darbuotojo, šeimos nario, draugo ir t.t. Šeimoje vienas žmogus vaidinti kelis vaidmenis, pavyzdžiui, moteris savo tėvams bus duktė, savo vyrui – mylimoji, savo vaikams – mama, aprūpintoja, netgi sektinas pavyzdys. Ir vaikai atlieka tam tikrus savo vaidmenis. Šeima yra ne kas kita, kaip socialinė grupė, todėl joje natūraliai kiekvienas šeimos narys įgauna tam tikras socialines roles, kiekvienas šeimos narys atlieka vis kitokią psichologinę ir socialinę funkciją. Deja, kartais tie vaidmenys būna primetami, pavyzdžiui, vaikai padaromi tėvų neišsipildžiusių svajonių įkaitais, verčiami mokytis to, kas vaikui ne prie širdies.
Ypač pavojingas vaidmenų supainiojimas yra kai sūnus tampa emociniu mamos vyru arba duktė tampa motinos drauge. Apie pastarąjį vaidmenį ir pakalbėsime. Būti motinos drauge mergaitei negerai todėl, kad jai primetama suaugusiosios rolė. Taip iš pradžių atimama vaikystė. Duktė negali būti motinai draugė. Daugelio psichologų manymu, vaiko asmenybė formuojasi aštuntaisiais ir devintaisiais gyvenimo metais. Tai, ką tėvai laiko asmenybe, tėra vaikų elgsena, būdinga tokio amžiaus vaikui. Psichikos požiūriu vaikų mąstymas pasižymi egocentrizmu – pasaulis sukasi aplink juos. Tačiau nagrinėjamu atveju motina tikisi iš dukters paramos, palaikymo, emocinio nuraminimo. Juk laiko ją drauge nepaisant to, kad ji dar maža, kad jai pačiai reikia iš suaugusiųjų, pirmiausia iš pačios motinos gauti saugumo ir užtikrintumo jausmą. Tai nenatūralu.
