– Vienas plius vienas lygu kiek?
– Žmonių sąmonėje vis dar įsišaknijęs mitas, kad mes ieškome savo antrosios obuolio puselės. Tokiu būdu turime nuostatą, kad be kito žmogaus esame nepakankami – manęs tik pusė, tarsi tų kitų 50 proc. trūktų. Vadinasi, juos reikia susirasti, kad būčiau pilnas.
Maža to, kalbant apie matematiką, žmonės įsivaizduoja, kad 1 plius 1 lygu 1. Suprask, mes taip vienas kitą papildome, kad net susiliejame. Įsivaizduojama, kad tik susijungus gauname tuos 100 proc., o iki tol esame pusiniai. Tuomet ieškome žmogaus, kuris tuos trūkstamus resursus papildytų.
Tai lemia klaidingą pasąmoninį įsitikinimą, kad atsiradus partneriui gyvenimas turi pagerėti visomis prasmėmis. Pasidarys įdomiau, turtingiau, atsivers daugiau galimybių, renginių, kelionių ir atitinkamai mažiau buitinio darbo, nes kitas padarys – ypač tai, ko nemėgstu. O tiesa ta, kad partnerystė reikalauja pastangų ir ne visada tas gyvenimas ženkliai pagerėja. Kažkokiu momentu jis gali net pasunkėti, nes turime asmeninius interesus atidėti į šalį, kažką „sumokėti“, kad būtum su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, atsisakyti seksualinės laisvės. Šio momento dauguma žmonių neįsisąmonina, nes turi lūkestį, kad viskas bus tik geriau.