– Kodėl daugelis iš mūsų taip mėgsta griebtis šios priemones, norėdami nubausti sau artimą žmogų?
– Šeimos psichoterapijoje nekalbadienis vertinamas, kaip komunikacijos būdas, kai norime ir perduoti žinutę, ir išsakyti savo poziciją. Kiekvienoje poroje nekalbadienio reikšmės būna skirtingos, vienose jos yra labiau „nesutinku“ ar „esu įžeista“, kitose – „pykstu“ arba „tu mane nervini“, o dar trečiose – „man liūdna“ arba „tuoj verksiu“. Tačiau kita medalio pusė – nuomonės pareiškimas dėl tarpusavio santykių. Nekalbadieniu nori žmonės parodyti, kad „nenoriu sutikti su tavo nuomone“, „noriu, kad tu pirmas atsiprašytum“ arba „man skauda, tad noriu, kad ir tu pasikankintum“.
– Kodėl nekalbadienis yra vadinamas psichologiniu smurtu? Kaip jaučiasi tiek vienas, tiek kitas žmogus?
– Kadangi nekalbadieniu siunčiama dviguba žinia, kitam nėra aišku, kurią žinutę nori perduoti sutuoktinis / ė. Užėjus spengiančiai tylai ir nežinant priežasties, dauguma žmonių pradeda kaltinti save ir ieškoti priežasčių „kas atsitiko“ arba „kuo aš nusikaltau“. Tai yra laikoma psichologiniu smurtu, nes nekalbadienis priverčia jaustis perdėtai kaltu, perdėtai nusikaltusiu, nors dažnai dėl konflikto yra atsakingos abi pusės. Be abejo, kad išeiti iš tokios situacijos būna sunku abiem partneriams. Nors kalbantis bando išpirkti kaltę, jaučia neteisybę ir tylos neadekvatumą, tad bet kada gali prikaišioti nutilusiam. O prabilti po tylos daugumai antrų pusių yra lyg pralaimėjimas, dažniau sau įteigiama „geriau dar patylėsiu, kad ji/ jis tikrai suprastų savo kaltę“.
