Begamindama laidos viešnia papasakojo apie naują – jau dešimtąjį savo albumą „Aš ir tu“, apie tai, ką jai reiškia būti mama, ir didelius gyvenimo pokyčius šešiolikmečiam sūnui Adui išvykus mokytis į JAV.
Paprašyta pasidalinti patirtimi, koks jausmas, kai sūnus jau nebegyvena kartu, ir kaip pavyksta palaikyti tarpusavio santykį, J. Šeduikytė sakė, kad jaučiasi dėkinga socialinei medijai, jog gali su juo susisiekti vos panorėjusi, tačiau prisipažino, kad tai didelis išbandymas jai, kaip mamai. „Logiškai tu supranti, kad žmogus nėra tavo, bet širdis gyvena savo gyvenimą, – laidoje atviravo ji. – Mes dažnai susiduriame su tuo, kad nors ir žinome, kaip viskas turėtų būti, bet viskas vyksta priešingai. Lygiai taip pat čia – aš siūlau tam nusiteikti. Anksčiau ar vėliau tas paleidimas ateina per priėmimą.“
Vis tik kiekvienoje situacijoje dainininkė ragina įžvelgti ir šviesiąją pusę. „Minusas, kad išvažiuoja, kažko netenki, atrodo, kad ryšys nutrūks, bet paleidus ryšys tęsiasi. O pagrindinis pliusas tas, kad tu grįžti prie to „o kas aš dabar?“. Manau, kad kartais moterys to labiausiai gąsdinasi. Jeigu tu to savęs paklausi kas savaitę ar bent kartą per mėnesį – „kas aš dabar?“, „kas man svarbu?“, „ko aš nenoriu?“ ir „ko aš noriu?“, tai tada procese tai yra ne taip ilgai trunkantis dalykas“, – dalijosi J. Šeduikytė.
Paklausta, kokį patarimą atsigręžusi į praeitį norėtų duoti sau, dar jaunai mamai, dainininkė ilgai nedvejojo: „Pasakyčiau tą patį, ką vis kartoju savo draugėms ir kas tikriausiai yra vienas svarbiausių dalykų – kad viskas su tavim gerai. Kaip bebūtų, viskas gerai, tiesiog gyvenimas taip susidėliojo, kad tu esi ten, kur esi, ir tu kitur būti negali. O jeigu iš savęs reikalauji būti kitur negu esi, prasideda vidinė kova, kuri labai nudrenuoja energiją, o energijos reikia, ypač, kai tu paleidi naują gyvybę.“
Dainininkė įsitikinusi, kad nė viena moteris negali nuneigti vidinio savo motinystės instinkto. „Yra moterų, kurios niekada neturės vaikų ir tai yra jų pasirinkimas, yra tų, kurios negali turėti vaikų, bet motinystės instinktas niekur nedingsta. Tu gali tą dalyką pajausti su kitų žmonių vaikais. Aš atsimenu, kad esminis lūžis buvo, kai pradėjau gainioti bites nuo svetimo vaiko, – supratau, kad man jau nesvarbu, kieno tai vaikas. Bet taip ir turėtų būti – yra vaikai, ir mes turėtume jiems padėti užaugti.“
Viso pokalbio su J. Šeduikyte kviečiame pasiklausyti laidos „Šeimų virtuvė“ įraše.
