„Emilija buvo labai lauktas, bet netikėtas vaikas, – atviravo L. Tamulytė-Stončė ir papasakojo, kaip dukros atsiradimas pakeitė jųdviejų su vyru gyvenimą: – Netrukom suprasti, kad namuose trūksta vietos, juk jie ilgą laiką buvo pritaikyti dviem, o dabar prisireikė įtaisyti ir kūdikio vystymo stalą, ir kt. Turėjom vieną kambarį, kuris iš pradžių buvo numatytas kaip vaikų kambarys, bet manydami, kad vaikų turėti nelemta, jį jau buvom pavertę sandėliu. Dėl dukros sėkmingai tą sandėliuką vėl pakeitėme į vaikų kambarį.“
Apie savo vis neišsipildantį troškimą tapti mama L. Tamulytė-Stončė garsiai yra pasakojusi ne kartą. O svajonei pagaliau išsipildžius sako, kad tokios pilnatvės iki tol niekad nejautė.
„Aš vis galvodavau – kas ta moteriška pilnatvė? Juk atrodo, nieko netrūksta, visko turi – namai yra, vyras yra, meilė, šeima – viskas gerai. Bet ne, – kalbėjo garsi moteris. – Aš nepamiršiu to jausmo, kai glostai pilvą ir kalbiesi su dar negimusiu vaiku: aš noriu pamatyti, kokios tavo akytės, kokios rankytės, koks bus tavo balsas. O tas jausmas, kai tau uždeda kūdikėlį ant pilvo... Pirmiausia aš patikrinau, ar ji tikrai turi po penkis pirštukus ant kiekvienos rankos, pažiūrėjau, kad galva yra, viskas gerai – mano!“
Keisčiausia tai, kad ta euforija vis nesibaigia, laidoje sakė L. Tamulytė-Stončė: „Aš galvojau, kad praeis metai, kiti, atsiras nuovargis, bet ta laimė nesibaigia.“
Paprašyta papasakoti, į ką dukra atsigimė, laidos viešnia nė nemirktelėjusi konstatavo: tai tėčio vaikas. Anot jos, mažoji Emilija – iš akies lupta močiutė ir promočiutė iš tėčio pusės, tačiau charakteris – maišytas: smalsumas ir užsispyrimas – mamos, o iš tėčio – begalinis gerumas ir švelnumas.
„Dabar turim kodėlčiaus amžių. Aš visada galvojau, kad esu labai iškalbinga, kad tikrai turėsiu daug fantazijos atsakinėdama, bet dabar pamačiau, kad ne…“, – laidoje juokėsi L. Tamulytė-Stončė.
Viso pokalbio kviečiame pasiklausyti laidos „Mamų virtuvė“ įraše.
