Kiek yra normalu?

Mūsų visuomenėje seksui skiriama išties daug dėmesio. Kokie dalykai mus sujaudina? Kokie žmonės mus sujaudina? Kaip dažnai mes pajuntame aistrą? Ir t. t. Tokių temų ir pasvarstymų rasti tikrai nesunku. Tad nieko nuostabaus, kad mums nuolatos iškyla dvejonių dėl savo seksualinio gyvenimo.

Terapeutai, besispecializuojantis sekso ir santykių klausimais, dažnai iš savo klientų, tiek pavienių asmenų, tiek ir porų, išgirsta klausimą, kaip dažnai jie turėtų mėgautis seksu. Atrodo, kad daugelis porų galvoja, jog tai, kaip dažnai jos užsiima lytiniais santykiai, atskleidžia, kaip partneriai stipriai vienas kitą myli ir sugeba dalytis intymumu. Ir vargas tai porai, kuri mylisi retai, nes tuomet partneriams ima pirštis išvada (arba būna įperšama kitų), kad neva kažkas negerai su jų santykiais.

O tiesa yra paprasta: neegzistuoja teisingas ar neteisingas sekso kiekis poros gyvenime. Nei dažnas, nei retas seksas nėra rodiklis, kuris atspindėtų poros santykių sveikatą ar problemas. Puiku, kai du vienas kitą mylintys partneriai nesijaučia blogai dėl to, kaip dažnai ar retai jie praktikuoja lytinius santykius. Tokie santykiai – stipresni.

Įsitikinimai, kad „daugiau sekso yra geriau“ ir „mažiau sekso reiškia, kad turime problemų“ yra paprasčiausiai klaidingi. Jeigu abu partnerius tenkina lytinių santykių dažnumas ir jie nesusiduria su santykių problemomis ar kitomis pasekmėmis, susijusiomis su sekso dažnumu, vadinasi, jų lytinis gyvenimas yra normalus.

Kas nutinka, kai partneriai nesutaria dėl sekso kiekio?

Tai, ką tik ką perskaitėte, tikriausiai skamba puikiai: nebent esate tokiuose santykiuose, kuriuose vienas iš partnerių reikalauja gerokai daugiau (arba mažiau) sekso nei kitas. Kai vienas iš partnerių trokšta gerokai dažnesnių arba retesnių lytinių santykių nei kitas, tiek pora, tiek ir kiekvienas partneris individualiai gali pasijusti sugniuždytas, sugėdintas ar net įžeistas. Vienas partneris gali jaustis atstumtas, kitas – pajusti nemalonų spaudimą, o abu drauge gali patirti gėdą, tarsi kažkas su jais, kaip atskirais žmonėmis arba pora, būtų negerai, nes jų seksualinis potraukis (arba jo nebuvimas) neva yra „nenormalus“.

Jeigu santykiuose kilo tokių nesklandumų, nepulkite į neviltį: jūs nesate tokie vieni. Yra nesuskaičiuojama daugybė porų, kuriose vienas partneris seksu užsiimti nori kur kas dažniau nei kitas. Tokiais atvejais geras terapeutas gali padėti abiem partneriams ir porai išnagrinėti jų situaciją.

Dažnai vienas iš partnerių ima vengti seksualinių santykių dėl pagrįstų priežasčių. Pirmiausia, juos gali kamuoti įsisenėjusios nuoskaudos arba santykių problemos, dėl kurių seksualinis suartėjimas neatrodo kaip labai patrauklus užsiėmimas. Dar kitais atvejais pasitaiko pamatinių problemų, pavyzdžiui, neišspręstų psichologinių traumų – ypač, jei tai neišspręstos seksualinės traumos, patirtos ankstyvame amžiuje. Galimas ir piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis ar kitos priklausomybės, fizinės problemos, religiniai įsitikinimai, depresija, nerimas ir pan. Amžius irgi yra ne mažiau svarbus veiksnys, nes vyresnių žmonių seksualinių santykių dažnumas beveik visuomet sumažėja.

Kad ir kokia būtų priežastis, tai, kaip poros nesutarimai dėl sekso dažnumo ar retumo ilgainiui ją paveiks, beveik visiškai priklauso nuo konkrečios emocinės reikšmės, kurią lytiniams santykiams suteikia ta konkreti pora. Jeigu abu partneriai neprieštarauja, kad sekso būtų daugiau, mažiau ar galbūt jo visai neliktų, viskas gerai. Tačiau tuomet, kai pora nesugeba susitarti, partnerių pastangos suprasti problemas, kurios ir lemia libido padidėjimą ar sumažėjimą, bent jau padėtų geriau suprasti kitą žmogų ir išspręsti nesutarimus (net jei viena ar abi pusės nebūtų absoliučiai patenkintos tokiu sprendimu).

Intymus ryšys ir seksas

Turime gerų žinių toms poroms, kurios nesutaria dėl sekso kiekio: jos vis vien gali mėgautis puikiais tarpusavio santykiais. Jeigu jums nelengva tai įsisąmoninti, tiesiog užduokite sau tokį klausimą: kas man svarbiau – nuolatinis emocinis ryšys, pripažinimas ir palaikymas, kurio sulaukiu iš savo antrosios pusės, ar retkarčiais šiuose santykiuose patiriamas seksualinis pasitenkinimas?

Paprasta tiesa yra ta, kad emocinis artumas – tikrasis daugumos porų džiaugsmo ir laimės šaltinis – nepriklauso nuo partnerių lytinių santykių dažnumo ar praktikuojamos sekso rūšies. Daugumai porų tokie dalykai kaip draugystė, bičiulystė, galėjimas pasikliauti vienas kitu, pasitikėjimo ir bendrumo jausmas yra daug svarbesni už seksą.

Didžiąja dalimi seksas yra natūralus ir sveikas būdas (bet ne vienintelis!) partneriams išreikšti savo emocinį artumą. Tad seksas iš tikrųjų gali būti svarbus veiksnys, prisidedantis prie sveikų santykių ir laimės kūrimo. Vis dėlto paprasti prisilietimai be intymių intencijų ir tiesiog atviras bei nuoširdus pokalbis gali būti lygiai tokie pat veiksmingi kaip ir seksas. O kartais gal ir veiksmingesni. Jeigu partneriai gali atvirai išreikšti savo jausmus, jų abipusis asmeninis emocinio artumo poreikis greičiausiai bus patenkintas nepriklausomai nuo to, kai dažnai ar retai pora santykiauja.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)