Nagrinėjant Lietuvoje veikiančius „anastasijiečius“, pastebimos kelios atšakos: radikalioji, atvirai prorusiška ir susijusi su Kremliaus rėmėjais, taip pat kiek nuosaikesnė – viešai nedeklaruojanti paramos Rusijai, pabrėžianti politinį neutralumą bei tie žmonės, kurie priima kažkurią dalį V. Megrė idėjų, dažniausiai – apie ekologišką gyvenimo būdą, tačiau savęs atvirai nepriskiria šiam judėjimui.
Po ekologinio gyvenimo širma „dvasingosios Rusijos“ propaganda ir Vakarų menkinimas
„Anastasijiečių“ arba Anastasijos judėjimas Lietuvoje atsirado prieš kelis dešimtmečius. Pradžioje tai buvo neformalūs rusų rašytojo Vladimiro Megrė knygų serijos „Skambantys Rusijos kedrai“ skaitytojų klubai.
V. Megrė knygose aprašoma pagrindinė herojė – mistinė Sibiro gyventoja Anastasija, priklausanti senajai „vedrusų“ rasei ir pasižyminti antgamtinėmis galiomis. V. Megrė veikia it mediumas: savo knygose perduoda Anastasijos mokymą, tikina, kad ji – ne išgalvotas personažas, o realiai egzistuojanti moteris, su kuria jis susilaukė poros vaikų. Tiesa, pats autorius teismo procese dėl autorinių teisių yra pripažinęs, kad Anastasija – jo sukurtas literatūrinis personažas.
Anastasijos mokymas, kurį savo knygose formuoja V. Megrė, iš esmės paremtas „Naujojo amžiaus“ (angl. „New Age“) filosofija ir skirtingų religinių doktrinų bei ezoterinių teorijų kratiniu. Rusų verslininkas knygose kalba apie būtinybę grįžti prie savo šaknų, atgal į gamtą, gyventi harmonijoje su aplinka ir puoselėti ekologines idėjas. Nemažai dėmesio skiriama šeimos modeliui, vaikų auklėjimui, skatinama juos mokinti bendruomenėse, taip tarsi apsaugant nuo žalingos šiuolaikinės visuomenės įtakos.
Vienas pagrindinių „anastasijiečių“ gyvensenos elementų – vadinamoji giminės sodyba, iš ekologiškų medžiagų, dažniausiai šiaudų ar molio, suręsti statiniai, išdėstyti 1 hektaro žemės sklype kartu su kitais būtinais elementais, pavyzdžiui, vieta sodui, miškui, vandens telkiniu. Visi šie elementai, kaip aiškina V. Megrė, yra būtinai natūraliai ekosistemai atkurti ir harmoningam gyvenimui užtikrinti.
Giminės sodyboje verda šeimos gyvenimas: gimsta vaikai (nemaža dalis judėjimo atstovų propaguoja gimdymą namuose), po medžiu laidojama placenta, sklype numatyta ir amžinojo poilsio vieta mirusiems šeimos nariams. Maitintis raginama pačių užaugintu ekologišku maistu, giminės sodybos savo veiklos modeliu panašėja į natūrinį ūkį, reikalingi produktai ar žaliavos įsigyjamos mainais iš kitų bendruomenės narių.
Visa tai – fasadinė „anastasijiečių“ judėjimo pusė. Jo nariai stengiasi pasirodyti pozityviais, gamtą mylinčiais utopinės visuomenės kūrėjais. Iš tiesų, jų guru vadinamam rusų rašytojui V. Megrė nesvetimos atviro antisemitizmo, rusiškojo nacizmo – rusų viršenybės prieš kitas tautas – idėjos, tariamo „rusiškojo dvasingumo“ propagavimas, įvairios sąmokslo teorijos.
Vakarų pasaulis ir Europa V. Megrė konstruojamoje ideologijoje, kuri Anastasijos vardu perteikiama knygų serijoje „Skambantys Rusijos kedrai“, vaizduojami kaip sumaterialėję, praradę bet kokį dvasingumą, o europiečiai neretai vadinami „biorobotais“. Pats V. Megrė yra minėjęs, kad per metus Europoje psichinėmis ligomis suserga po 10 procentų gyventojų.
Akivaizdu, jog šio naratyvo kontekste Rusija vaizduojama it vienintelė alternatyva sumaterialėjusiems ir globalistų užvaldytiems Vakarams, tarsi paskutinis dvasingumo bastionas, į kurį verta lygiuotis.
Šios idėjos perteikiamos tiek V. Megrė knygose, tiek ir kituose judėjimui artimuose rašytiniuose šaltiniuose, paties rusų autoriaus pasisakymuose. Tyrimo metu nagrinėjant šaltinius susidurta su reiškiniu, kad Lietuvos „anastasijiečiai“ neretai dalinasi rusišku turiniu. Tai paaiškinama tuo, kad judėjimo ištakos – Rusijoje, joje gyvena pats V. Megrė, vyksta įvairūs susitikimai, renginiai, seminarai.
Tyrimo paskatino imtis skandalingas pabėgimas į Rusiją
Šį „Delfi“ tyrimą inspiravo beprecedentis atvejis, kai 2023 metų rugpjūčio 27 dieną pagrobęs krūtimi žindomą dukrą 37 metų Algirdas Švanys gumine valtimi perplaukė upę ir pabėgo į Rusijos Federaciją, Kaliningrado sritį. Iki to jis buvo žinomas kaip ne vienoje užsienio šalyje studijavęs mokslininkas, įvairių ekologinių iniciatyvų autorius, skleidęs harmoningo sugyvenimo su gamta idėjas, aktyviai veikęs „anastasijiečių“ bendruomenėje, organizavęs renginius.
Pradėjus gilintis į šio žmogaus veiklą bei pažiūras, jo ryšius, ėmė aiškėti, kad tokių, kaip jis, Lietuvoje esama pakankamai daug. Po iš pirmo žvilgsnio nekalto ekologinio judėjimo širma slepiasi radikali prorusiška ideologija, deklaruojanti rusų viršenybės prieš kitas tautas idėją. Ekspertų vertinimu, rusų bei slavų aukštinimas turėtų būti vertinamas kaip dar viena rasizmo forma.
Reikia paminėti, kad „anastasijiečių“ judėjimui Lietuvoje veikiant ne vieną dešimtmetį iki šiol nebuvo atliktas nei vienas kompleksiškesnis šios neoreliginės grupės tyrimas, neanalizuota jos narių pasaulėžiūra dabar vykstančių geopolitinių įvykių, Rusijos pradėto karo kontekste. Mūsų vertinimu, tai svarbus akcentas, nes susidurta su Kremliui naudinga, Rusijos „dvasingumą“ ir slavų viršenybę akcentuojančia ideologija, kuri gali būti ir yra naudojama hibridinio karo operacijose.
Tarp asmenų, su kuriais į Rusiją pabėgęs A. Švanys palaikė glaudžius ryšius, esama atvirai prorusiškas idėjas skleidžiančių ir dėl to Valstybės saugumo departamento (VSD) akiratyje atsidūrusių veikėjų. „Delfi“ šaltinių duomenimis, jis akcentavo slavų rasės išskirtinumą bei skirtą misiją valdyti pasaulį, kartu su bendražygiais aršiai kritikavo „globalistų užvaldytus“ Vakarus ir idealizavo autokratinių režimų valdomas Rusiją ir Baltarusiją.
Atliekant tyrimą išsiaiškinta, jog Europoje, Jungtinėje Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kai kuriose Azijos šalyse veikiantis „anastasijiečių“ judėjimas nėra vienalytis. Nėra vieno aiškaus lyderio, jo narių veikimas paremtas V. Megrė knygose suformuota idėja. „Delfi“ kalbinti šią bendruomenę iš vidaus puikiai pažįstantys šaltiniai patvirtino, kad esama kelių „anastasijiečių“ grupių. Viena jų, gana negausi – indoktrinuoti radikalai, atvirai remiantys Rusijos režimą, palaikantys ryšius su Kremliaus rėmėjais. Šie asmenys linkę kvestionuoti bei neigti Lietuvos institucijų ir pačios valstybės legitimumą, tuo artimi vadinamam „suverenų“ judėjimui, kuris taip pat kilo iš Rusijos.
Kita, bene gausiausia, „anastasijiečių“ atšaka – propaguojantys ekologišką gyvenimo būdą žmonės, sekantys V. Megrė idėjomis, tačiau atvirai nereiškiantys antivalstybinių pažiūrų, nedeklaruojantys paramos Kremliaus režimui. Pastebima tendencija, kad Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Lietuvos „anastasijiečių“ judėjimas gerokai sumenko, nuo jo atsiskyrė ekologinių gyvenviečių idėjų puoselėtojai. Gamtoje ramiai norintiems gyventi žmonėms pasirodė nepriimtinas kai kurių bendražygių kategoriškumas, prorusiškumas ir radikalizmas. Vienu tokių radikalų, šaltinių teigimu, buvo su kūdikiu į Rusiją pabėgęs A. Švanys.
Trečiąją „anastasijiečių“ judėjimo grupę sudaro ekologinėmis idėjomis besižavintys žmonės, kurie nebūtinai susipažinę su V. Megrė skleidžiama ideologija ar įtikėję knygose transliuojamomis sąmokslo teorijomis. Jiems gali būti priimtinos kituose šaltiniuose girdėtos planetos išsaugojimo, vegetarizmo, veganizmo, ekologinio ūkininkavimo, grįžimo prie šaknų ir harmoningo sugyvenimo su gamta idėjos.
Europoje skamba pavojaus varpai: nerimą kelia judėjimo prorusiškumas ir skleidžiamas antisemitizmas
V. Megrė idėjos paplito ne tik buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse, ypač vokiškai kalbančiose Europos šalyse. Tai lėmė jo knygų vertimas į įvairias pasaulio kalbas, tačiau labiausiai – vis stiprėjančios ekologinio gyvenimo tendencijos, dvasingumo paieškos.
Prasidėjus Covid-19 pandemijai ir žmonėms aktyviau pradėjus kraustytis į kaimo vietoves, Šveicarijoje, Vokietijoje bei Austrijoje atkreiptas dėmesys į „anastasijiečius“. Nerimą šių šalių institucijoms kelia judėjimo ideologo V. Megrė reiškiamas palaikymas Vladimirui Putinui ir Kremliaus režimui, ypač negatyviai vertinamas faktas, kad rašytojo bendraminčiai Rusijoje buvo įkūrę politinę partiją, tiek jie, tiek ir pats V. Megrė atvirai rėmė V. Putiną.
Kitas nerimą keliantis veiksnys, jog prie „anastasijiečių“ Europos šalyse ėmė šlietis kraštutiniai dešinieji radikalai.
Vokietijoje bei Austrijoje, iki šiol jaučiančioms kaltę dėl nacių įvykdytų nusikaltimų žmogiškumui, ypač jautriai reaguojama į bet kokias antisemitizmo apraiškas. O jų esama dvejose V. Megrė knygose, kuriomis beatodairiškai tiki „anastasijiečiai“.
Jose svarstoma apie tai, jog dėl Holokausto esą kalti patys žydai, tarsi tai yra jų likimas. Aiškinama, jog žydai valdo pasaulį, jų tikslas – kontroliuoti visus pinigus, o tai daryti jiems puikiai sekasi. Esą dėl to ir vyksta žydų pogromai, leidžiant suprasti, kad dėl to žydai patys kalti.
V. Megrė kūryboje aptinkama ir daugiasluoksnė antisemitinė sąmokslo teorija. Tarsi išvaduojant žydus nuo iš anksto užprogramuotos „kaltės“ teigiama, kad jie, nors ir valdo pasaulį, žiniasklaidą ir finansus, tačiau patys yra tik įrankiai senosios žynių levitų kastos palikuonių rankose.
Levitai mistifikuojami, jiems suteikiamas klastingų ir viską apskaičiuojančių pasaulio valdovų statusas. Jie siejami ir su krikščionybės atsiradimu, teigiant, kad levitai investavo savo pinigus į Kristaus mokymo skleidimą, nes matė galimybę naujosios religijos dėka pavergti ištisas tautas, žmones paverčiant biorobotais.
Šių idėjų plėtra, V. Megrė knygose skleidžiamos sąmokslo teorijos ir rusų viršenybės bei dvasingosios Rusijos kaip atsvaros globalistų užvaldytiems bei degraduojantiems Vakarams, o galiausiai – ultradešiniųjų radikalų šliejimasis prie judėjimo, Europos šalyse kelia pagrįstą susirūpinimą.
Kodėl sunku tiksliai pasakyti, kiek „anastasijiečių“ Lietuvoje
Analizuojant „anastasijiečių“ judėjimo Lietuvoje veikimo būdus ir V. Megrė ideologijos įtaką visuomenei reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ši bendruomenė neturi aiškaus, charizmatiško lyderio, kuriuo galėtų sekti. Kiekviena „anastasijiečių“ giminės sodybų gyvenvietė gali vadovautis skirtingais sugyvenimo principais. Nors lyderiu pretenduoja tapti Anastasijos ideologiją skleidžiančių knygų autorius V. Megrė, visgi, jis pats yra paskelbęs būtinybę decentralizuoti judėjimą. Be to, knygose V. Megrė kalba ne savo vardu, o tarsi mediumas transliuoja Sibiro miškuose gyvenančios atsiskyrėlės Anastasijos mokymą.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologės bei religijotyrininkės profesorės Mildos Ališauskienės, „anastasijiečių“ judėjimas – labiau tinklas, o ne organizacija. Šią ypatybę yra pastebėję ir kiti analitikai, prilygindami „anastasijiečius“ kai kuriems islamo judėjimams, pagrįstiems kur kas anksčiau paskleistos idėjos sekimu. Neretai tokie judėjimai veikia atskirų kuopelių principu, kurių nariai dažnai nežino apie kitame regione veikiančių bendraminčių planus.
„Sakyčiau, kad tai šiuolaikinė organizavimosi forma. Yra idėjos, kurios plinta, žmonės priklauso kokioms nors virtualioms bendruomenėms, kažką aptarinėja susibūrę socialiniuose tinkluose. Todėl pasakyti, kiek šios idėjos paplitusios – praktiškai neįmanoma“, – „Delfi“ surengtos diskusijos metu kalbėjo prof. M. Ališauskienė.
Ji minėjo, kad „anastasijiečiai“ siekia gyventi savo sukurtame utopiniame pasaulyje. Analizuodama pasaulėžiūrą mokslininkė išskyrė esminius mąstymo kriterijus: miestuose žmonės susvetimėję, todėl žvilgsniai krypsta į gamtą, kurioje jie įkurs savo sodybas, gyvens kartu, po medžiais laidos placentas, augins daržoves.
Kadangi „anastasijiečių“ judėjimas neturi aiškios struktūros, jo veikla pagrįsta pačios idėjos sekimu, vienu metu gali veikti keli vienas su kitu nesusaistyti, net tarpusavyje konfrontuojantys tinklai, nustatyti tikslų judėjimo narių skaičių gana sunku. Be to, pasitikėti paties V. Megrė ar judėjimo narių pateikiamais skaičiais taip pat negalima. Panašios organizacijos yra linkę narių skaičių dirbtinai išpūsti, tuo siekiant sudaryti įspūdį, kad judėjimas yra galingesnis ar svarbesnis, nei yra iš tikrųjų. Pastangas suskaičiuoti „anastasijiečius“ apsunkina ir tai, kad atskirose bendruomenėse skiriasi narių įsitraukimo lygis. Visgi, patys „Delfi“ kalbinti bendruomenės nariai teigė, kad „anastasijiečiu“ galima vadinti žmogų, kuris perskaitė visas V. Megrė „Skambančių Rusijos kedrų“ serijos knygas.
Kaip „anastasijiečių“ judėjimą savo tikslams naudoja Kremliaus režimas?
Analizuojant „anastasijiečių“ ideologiją, panašu, jog būtent per tariamą dvasingumą, pasaulio išsaugojimo ir harmonijos su gamta idėjas veikia Rusijos galios svertai. Po šia širma bandoma paslėpti slaviškosios viršenybės prieš Vakarų pasaulį idėjas – rusiškąjį nacizmą.
„Delfi“ diskusijoje dalyvavęs parlamentaras, buvęs krašto apsaugos ministras, istorikas bei rašytojas Arvydas Anušauskas akcentavo, kad Rusija naudojasi Europos valstybių demokratinės santvarkos garantuojamomis žodžio ir tikėjimo laisvėmis, naudojasi situacija, bando įsiterpti į pagrindines aptariamas temas: žaliasis judėjimas, ekologija, žemės išsaugojimas.
„Putiniškos, rusiškos diplomatijos ypatybė yra ta, kad jie naudojasi tomis galimybėmis, kurios yra demokratinėse valstybėse, tiek tikėjimo, tiek ir visomis kitomis laisvėmis. Naudojasi situacija, kuri jiems paranki vystant paralelinę, horizontalią, kartais – slaptą veiklą, tačiau per daug neafišuojant savo tikrųjų tikslų“, – konstatavo parlamentaras A. Anušauskas.
Slavų viršenybės iškėlimas, Vakarų menkinimas, Rusijos pozicionavimas kaip dvasingumą išsaugojusios valstybės bei akivaizdus antisemitizmas – visa tai aiškiai matoma „anastasininkų“ ideologijoje, o šiuos elementus Rusija naudoja hibridiniame kare kaip propagandinį ginklą.
Veikiant kompleksiškai, skleidžiant sąmokslo teorijas, tuo pačiu metu pateikiant Rusiją ir jos dvasingumą kaip realią alternatyvą į bedugnę besiritantiems, sparčiai degraduojantiems Vakarams, siekiama pakirsti pasitikėjimą valstybės institucijomis ir pačia valstybe. Galiausiai propaguojamas pačios valstybės neigimas, skatinamos „suverenų“ judėjimui artimos idėjos, jog žmogus gali funkcionuoti be valstybės. Taip eliminuojama piliečių pareiga ginti valstybę, mokėti mokesčius, paklusti įstatymams.
Visi šie elementai kartu su Rusijos aukštinimu – ypač naudingi karą pradėjusiam ir ambicingų geopolitinių planų neatsisakančiam Kremliaus režimui.
Akivaizdus įrodymas, kad ši neoreliginio judėjimo ideologija naudojama Kremliaus propagandistų – V. Megrė knygas lietuvių kalba leidžiančios leidyklos „Baltosios gulbės“ veiklos specifika ir jos vadovės ryšiai su atvirai Rusiją remiančiais veikėjais. Ši leidykla leido diktatorių Josifą Staliną garbinančias propagandisto Nikolajaus Starikovo knygas, taip pat – įvairią ezoterinę literatūrą. Jos vadovė, Lietuvos pilietė Natalija Erkelenz, neslepia stalinistinių pažiūrų, kurios atsispindi jos socialinių tinklų profiliuose.
Valstybė galios svertus gali panaudoti tik išskirtiniu atveju
„Delfi“ diskusijoje kalbėjęs buvęs krašto apsaugos ministras, parlamentaras A. Anušauskas konstatavo, kad nepaisant sklindančių destruktyvių idėjų, valstybė turi pakankamai ribotą poveikio priemonių arsenalą, nes demokratinėje valstybėje turi būti paisoma žmogaus teisių ir laisvių.
Parlamentaras minėjo įžvelgiantis realų pavojų, jeigu šio ir panašių judėjimų narių vaikai būtų atribojami nuo valstybinės švietimo sistemos, susiformuotų savo pasaulėžiūrą ir tokių žmonių, neigiančių valstybę ir jos vaidmenį, ar visuomenės galimybę įsikišti būtinais atvejais susidarytų pakankamai daug.
„Manau, kad valstybė gali įsikišti, kai kažkas krypsta į kažkokius kraštutinumus. Pavyzdžiui, kai kyla grėsme nacionaliniam saugumui, užfiksuojami tam tikri ryšiai“, – minėjo A. Anušauskas.
Visgi, jis pastebėjo, kad „anastasijiečių“, kaip ir kitų panašių organizacijų narių, nederėtų suvokti vienodai, nes skirtingų jos narių įsitraukimo lygmuo ženkliai skiriasi. Vieniems gali būti tiesiog priimtinos ekologinės idėjos, kitiems – kitos V. Megrė knygose sutinkamos mintys, tarp kurių esama ir atviro antisemitizmo, ir „dvasingosios Rusios“ aukštinimo, slavų rasės viršenybės idėjų.
„Delfi“ jau anksčiau publikuotoje tyrimo medžiagoje skelbė, kad tarp „anastasijiečių“ esama atvirai prieš valstybę pasisakančių, Rusiją garbinančių, už antivalstybinę veiklą teistų ir šiuo metu teisiamų asmenų. Pasak judėjimo atstovų, šie žmonės sudaro ne itin gausią grupę, nesulaukia ženklesnio palaikymo.