Apie V. Megrė knygose užkoduotus antisemitinius naratyvus „anastasijiečiai“ kalbėti vengia. „Delfi“ kalbinta „anastasijietė“ tikino knygose neįžvegusi jokio priešiškumo žydų tautai. Be to, pabrėžė, kad „anastasijiečių šventraščiu“ vadinama V. Megrė parašyta „Skambančių Rusijos kedrų“ knygų serija yra išversta į hebrajų kalbą, o Izraelio gyventojai patys lankėsi skaitytojų susitikimuose su V. Megrė.
Kitų žiniasklaidos priemonių užsienyje kalbinti „anastasijiečiai“ taip pat vengia šios temos ir bet kokią kritiką kone šventomis laikomoms knygoms stengiasi atremti pateisinimais. Populiariausias iš jų – kad žydai minimi tik poroje knygų iš dešimties ir tai – tik keliuose skyriuose, todėl, esą, nereikia iš musės daryti dramblio.
Esama ir kito požiūrio: tiesiog ignoruojami antisemitiniai autoriaus pasisakymai teigiant, kad apie šiuos knygų skyrius nereikia kalbėti. Esą visa esmė – dvasingume ir harmoningame sugyvenime su gamta. Kartais tiesiog bandoma pasiteisinti, jog skaitant antisemitinius kliedesius taip ir nepavyko tiksliai suprasti, ką autorius norėjo pasakyti. Kadangi aiškaus atsakymo tarsi nėra, jokia tolimesnė diskusija – negalima. Žurnalistams „anastasijiečius“ prakalbinti sunku, o jei ir pavyksta, dažniausiai kalbama paviršutiniškai ir tik apie pozityvius dalykus – gyvenimą gamtoje, ekologinį ūkininkavimą, gausias šeimas, meilės erdves ar darnos su aplinka siekį.
Nepasitikėjimas žiniasklaida pasėtas svarbiausiuose judėjimo tekstuose – V. Megrė knygose. Valstybės aparatas bei masinės informavimo priemonės jose siejamos su okultinių žynių kuriamais „biorobotais“, kurie tarsi užprogramuoti gyvena pagal tam tikrą modelį, nepažindami tikrųjų vertybių bei gyvenimo prasmės. Be to, „anastasijiečiai“ žiniasklaidos neretai pavadinami „sektantais“, o šis terminas nei jiems, nei judėjimo idėjiniam lyderiui V. Megrė – nepriimtinas.
Viešai kalbėti politinėmis ar probleminėmis temomis „anastasijiečiai“ pabrėžtinai vengia. Galbūt todėl Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno tyrimo ar straipsnio, kuriame būtų aptartos V. Megrė knygose skleidžiamos antisemitinės idėjos, nors užsienio, daugiausia, vokiškai kalbančių šalių žiniasklaida ir institucijos jau seniai skambina pavojaus varpais dėl kaimuose besikuriančių ultranacionalistinės pakraipos gamtos mylėtojų bendruomenių.
Sibiro nuogalė ir telegonija
Antisemitizmo tyrėjas ir Berlyno miesto įgaliotinis antisemitizmo klausimais Samuelis Salzbornas savo knygoje „Pasaulinis antisemitizmas“ šį reiškinį apibūdino kaip visuotinį, paveikiantį ne tik žydus, nors juos – daugiausia, bet visus mus. Nes antisemitizmas, anot eksperto – ataka prieš demokratines vertybes, visuomenę, kurioje gyvename. V. Megrė savo knygose ne tik atvirai kritikuoja demokratiją, vadindamas ją „demonokratija“, bet ir skleidžia atvirai antisemitinę ideologiją.
Visų pirma, jau pats Anastasijos, išmintingosios Sibiro atsiskyrėlės, portretas visiškai atitinka vieną iš archetipinių III Reicho vokiečių nacionalsocialistų filmuose nuolat vaizduotų personažų. Ji apibūdinama kaip nepriekaištingai sudėta, nei per liesa, nei per stambi, vidutinio ūgio moteris ilgais aukso spalvos plaukais. Arijų rasės išskirtinumą nuolat pabrėžę Vokietijos naciai būtent tokį moters tipą laikė savo idealu.
Jeigu Sibiro taigoje gyvenančios vedrusų rasės atstovės Anastasijos įvaizdį dar galima būtų vadinti atsitiktinai panašiu į III Reicho propagandistų kurtą tobulos moters portretą, „anastasijiečių“ ideologas V. Megrė tuo neapsiriboja.
Rusijoje gyvenantis rašytojas savo knygose pasiskolina ir kitus vokiečių nacionalsocialistų naudotus konceptus, pavyzdžiui, telegonijos idėją. Tai – pseudomokslinė teorija, teigianti, kad po kiekvieno lytinio akto abiejų partnerių organizmai genetiniame lygmenyje išsaugo vienas kito informaciją, todėl, net jei moteris vėliau pastoja nuo kito vyro, jos vaikas gali gimti turėdamas ankstesnio partnerio bruožų.
Ši pseudomokslinė teorija kildinama iš XIX amžiuje gyvenusio Anglijos grafo įžvalgų. Norėdamas prijaukinti kvagą (dabar jau išnykusį stepinio zebro porūšį), jis sukergė arabų kaštoninę kumelaitę su kvagos patinu, o vėliau tą pačią kumelaitę sukergė su juodu eržilu. Grafas pastebėjo, kad gimę kumelės palikuonys turėjo keistas juostas, panašias į kvagos patino, ir šį atradimą aprašė. Vėliau idėja, kad ankstesni lytiniai partneriai gali turėti įtakos tai pačiai patelei gimusiems palikuoniams, net jei jie susilaukti jau su kitu partneriu, buvo sėkmingai pritaikyta ir žmonėms.
Labiausiai šią pseudomokslinę idėją išpopuliarino III Reicho nacionalsocialistai, teigę, kad mišrios santuokos tarp arijų rasės moterų ir ne arijų vyrų didina išsigimimų riziką. Taip siekta „moksliškai“ pagrįsti būtinybę siekti arijų rasės grynumo. Tuo pačiu – atbaidyti moteris nuo bet kokių ryšių su ne arijų rasės vyrais, ypač žydais. Teigta, jei moteris kada turėjo lytinių santykių su tokiais vyrais, net jei vėliau susilauks kūdikio nuo tikro arijaus, jos vaikas vis tiek bus „nešvarus“, turės savyje tariamo „žydiškumo“.
„Anastasijiečių“ ideologas V. Megrė savo knygose šią teoriją naudoja kiek kitaip, sakydamas, kad moterys turėtų vengti lytinių santykių su karingais vyrais, kurie atsivėrė naikinimo idėjai, nes tai gali turėti įtakos jos palikuoniams. Be to, pirmasis seksualinis partneris nekaltos merginos gyvenime, pasak autoriaus, nulemia būsimų jos vaikų psichologines ir fizines savybes.
Kas užprogramavo žydus?
„Anastasijiečių“ judėjimo įkvėpėjas savo knygose nevengia ir atviro antisemitizmo. Žydus jis vaizduoja dvejopai: arba kaip įrankius pasaulį valdančių, visokeriopą blogį simbolizuojančių okultinių žynių rankose, arba kaip suktus, klastingus, pinigų ir valdžios trokštančius manipuliatorius.
Pasak jo, pasaulį valdo vyriausiasis žynys, neleidžiantis žmonėms prabusti ir grįžti į idealizuojamą vedų Rusios amžių. Siekdamas pasaulio viešpatijos žynys ir keli kiti išrinktieji žyniai – levitai, meistriškai sukelia įtampą tarp krikščionybės ir judaizmo. Mat judaizmas, kaip aiškina V. Megrė, skelbia, kad žydai yra išrinktoji tauta, o krikščionybė ragina visus laikyti lygiais.
„Žynys suprato, kad jei visą pasaulį pavyks įtraukti į krikščioniškąją religiją, kuri ragina visus mylėti ir paklusti, drauge išsaugant judaizmą, iškeliantį vienus aukščiau visų, pasaulis bus užkariautas. Prieš žydus pasaulis parklups, bet jie – tiktai kariai. Pasaulis bus parklupdytas prieš žynį“, – rašoma šeštoje V. Megrė knygoje.
„Tėvonijos knygoje“ aiškinama, esą „žydų tauta buvo užkoduota, nes tikėjo tik okultinėmis doktrinomis“. Kol žydai klaidžiojo Sinajaus dykumoje, jais sumaniai pasinaudojo vyriausiasis žynys ir pavertė įrankiais savo tikslams siekti: „jie – jo kariai, kuriuos šis įpareigojo patenkinti jo grobikiškas valdžios ambicijas, kad viešpatautų visoje Žemėje ir valdytų žmones“. Iš to, esą, kyla visos žydų tautų nelaimės – pogromai ir kankinimai, nes „kažkuo prasikalto žmonėms žydų tauta“. Be to, V. Megrė pastebi, kad „istorikai, tiek senovės, tiek dabartiniai, skelbia, kad jie (žydai – red.) rezga sąmokslus prieš valdžią. Visus, mažus ir didelius, klasta nori apgauti“.
Tačiau atviriausiai V. Megrė antisemitinė ideologija atskleidžiama 7-oje „Skambančių Rusijos kedrų“ knygoje „Gyvybės energija“, kur, tarsi pasiteisindamas, kodėl supykdė dalį skaitytojų ankstesnėje knygoje, autorius iš esmės vėl pakartoja tas pačias antisemitines idėjas, o kaltę dėl Holokausto ir žydų persekiojamo vėl suverčia patiems žydams.
Čia autorius nekaltai pasiteisina, kad vienintelis jo tikslas – „pabandyti užkirsti kelią dar vienam didelio masto žydų pogromui iškart keliose šalyse“, nes pasaulio žiniasklaida, esą, slepia neapykantos prieš žydus priežastis ir apskritai ignoruoja šią temą. Vėliau tai aiškinama tuo, kad žiniasklaidą taip pat kontroliuoja tie patys žydai.
Taip tarsi sukuriamas uždaro rato iliuzijos efektas, priverčiantis tikėti skleidžiama sąmokslo teorija ir atsisakyti kritinio mąstymo. Juk tai, ką matome ir skaitome žiniasklaidos kanaluose – kontroliuojama žydų, o jie tikrai neleis atskleisti tikrųjų „kėslų“. Taip įtvirtinamas įsivaizdavimas, jog teisinga tik ta informacija, kurią skleidžia „globaliam žydų dominavimui“ nepaveikus ir „tikrąją tiesą“ drąsiai skelbiantis „anastasijiečių“ guru.
Kalbėdamas apie žydus V. Megrė, tarsi vengdamas asmeninės atsakomybės ar bandydamas sustiprinti savo teorijos įtaigumą, dangstosi vis kitais savo knygų personažais, juos cituoja. Vienu atveju jis cituoja Anastasijos senelį, tarsi skleidžiantį senosios, vediškosios Rusios išmintį, kitu – vaizdžiai nupasakoja susitikimą su nacionalistiniam Rusijos judėjimui priklausančia mergina. Ši – įtikėjusi, kad žydai kalti dėl visų Rusijos nesėkmių ir to, kad šalis, esą, keliaklupsčiauja prieš Vakarus ir „ėda vakariečių maisto likučius“. Tarsi tarp kitko, perpasakojant merginos žodžius, užsimenama, kad žydų „veiklos programa yra tokia ypatinga: apgauti, apvogti vieną šalį, paskui kitą, trečią, o kai pirmoji atsistos ant kojų, dar kartą ją apšvarinti“.
Žydų veikimas taip pat dangstomas kitų, galingesnių už juos sprendimais, esą „žydų tauta buvo naudojamasi tarsi keitimo korta, kaip atpirkimo ožiu, kaip priedanga, trukdančia žmonėms atkreipti dėmesį į tuos, kurie „žaidžia savo žaidimus“.
Plėtojant antisemitinę sąmokslo teoriją ypatingas dėmesys skiriamas mistifikuojamai žynių levitų kastai, kuri, esą tampo žydų – marionečių biorobotų – virvutes, remdama juos pinigais ir įsakydama vykdyti jų valią. Šių malonių dėka praturėję žydai neva turi dalį savo pelno visada atiduoti levitams.
V. Megrė savitai aiškina ir gilumines rasinės neapykantos žydų tautai, Holokausto bei pogromų priežastis. Esą žydai patys nesąmoningai to prisiprašė, nes leidosi manipuliuojami levitų (iki galo nėra aišku, ar jie – taip pat žydai, kai kur aiškinama, kad jie – senųjų Egipto žynių palikuonys), o leidosi todėl, kad buvo užhipnotizuoti, be to, juos visada domino pinigai, kurių levitai jiems duodavo, siekdami pasaulio viešpatijos.
„Štai tūkstančius metų įvairiose pasaulio šalyse žydai triuškinami pogromais Už ką jie triuškinami? Už tai, kad žydai visais įmanomais būdais stengiasi pasisavinti kuo daugiau pinigų. Ir daugeliui jų tai pavyksta. <...> Pasirodo, yra už ką juos triuškinti. Interesas – tiesioginis, paprastas ir konkretus – pinigai!“, – knygoje samprotauja V. Megrė.
Antisemitizmas po neopagonybės kauke
Specialiai „Delfi“ tyrimui išsamų komentarą pateikęs Tarptautinio Holokausto tyrimų instituto Jad Vašem (Yad Vashem – red.) mokslininkas, Holokausto Sovietų Sąjungoje tyrimų centro „Moshe Mirilashvili“ direktorius dr. Arkadijus Zeltseris pastebi, kad antisemitiniai sentimentai yra įprasti tarp radikalių rusų nacionalistų, o eklektiškose V. Megrė pažiūrose yra idėjų, kurios atliepia plačiam skaitytojų ratui – šiuolaikiniams rusų neopagonims (neoarijams), ezoterikams, okultistams ir „eurazijiečiams“ (Kremliaus režimo ideologu vadinamo Aleksandro Dugino įkurto „Eurazijos judėjimo“ sekėjams – red.).
Pasak mokslininko, net kertinis „anastasijiečių“ judėjimo atstovų naudojamas terminas „giminės sodyba“ sietinas su rasistinėmis pažiūromis.
„Pats terminas „giminės sodyba“ („родовое поместье“) atspindi neopagonybės įtaką. Terminas „giminė“ („род“), neopagonių vartojamas kaip „rasės“ sinonimas, įkvėpė neopagonių sampratą apie unikalią civilizaciją, neva egzistavusią dabartinės Rusijos teritorijoje iki jos krikšto ir turėjusią tam tikrų šventų žinių, išdėstytų specialiose knygose („Vedose“). Kadangi ši nuomonė neturi jokio istorinio pagrindo – nesama jokių senosios rašytinės kultūros šiuose regionuose įrodymų – visa gausių ir įvairių neoarijų grupių veikla yra paremta mitu. Taigi jų ideologija – fantazijų sankaupa, tarnaujanti senovės rusų (arba tiesiog arijų) kultūrai, kaip kitų kultūrų pagrindui, pagrįsti.
Daugelis neopagonių bando įrodyti, kad kunigaikščio Vladimiro atsivertimas į krikščionybę sunaikino tikrąją, autentišką rusų (arba slavų, arba šiaurės, priklausomai nuo šaltinio) kultūrą. Anot jų, viena iš pagrindinių krikščionybės problemų yra galinga žydų įtaka jai, o neopagonybę jie laiko išsilaisvinimo iš šios įtakos keliu“, – įžvalgomis dalinosi A. Zeltseris.
Grožinė literatūra, nevaržoma jokių ribojimų dėl išsakomų faktų tikrumo, tapo itin palankia dirva skleistis konspirologinėms ir nieko bendra su mokslu neturinčioms V. Megrė idėjoms. Nepaisant tylių autoriaus pareiškimų teisme apie tai, kad Sibiro taigoje gyvenanti išmintingoji nuogalė Anastasija tėra jo fantazijos vaisius, nemaža dalis „anastasijiečių“, aklai tikinčių viskuo, ką rašo V. Megrė, šventai įsitikinę Anastasijos egzistavimu, kaip ir jos vardijamų „faktų“ tikrumu.
Rusijos neoarijų ir konspirologų ekspertas Viktoras Šnirelmanas pastebi, kad neopagoniški antisemitiniai tekstai Rusijoje pakeitė šio žanro „klasiką“, pavyzdžiui, dar carinės Rusijos slaptosios tarnybos „ochrankos“ suklastotus vadinamus „Siono išminčių protokolus“, kurie aštuntajame dešimtmetyje buvo populiarūs tarp komjaunimo aktyvistų, o dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje pasiekė masinį paplitimą. Tačiau ideologine prasme niekas nepakito – V. Megrė knygose atkartojamos iš esmės tos pačios konspirologinės idėjos, kylančios iš žymiosios klastotės, Siono išminčių protokolų, kuriuose vaizdingai aprašomas žydų sąmokslas užvaldyti visą pasaulį.
„Vienoje savo knygų jis aiškiai nurodo žydų konspiracinius polinkius ir jų pražūtingą vaidmenį. Toks atviras, neslepiamas antisemitizmas apskritai būdingas daugeliui neopagoniškos aplinkos atstovų. Pažymėtina, kad nors jis kaltina žydus konspirologija, tuo pačiu pats Megrė skeldžia akivaizdžiai konspiracines pažiūras“, – komentuoja A. Zeltseris.
V. Megrė knygose taip pat aiškiai išsakomos antiglobalistinės idėjos. A. Zeltseris akcentuoja, kad daugelis Vakarų antiglobalistų, taip pat ekologijos aktyvistų ir net Naujojo amžiaus judėjimų narių yra linkę laikytis demokratinių normų, o Rusijoje tokių grupių nariai paprastai remia rusiškąjį nacionalizmą ir tradiciškai reiškia pagarbą stipriems lyderiams.
Pastebima, jog pastaruoju metu internetas tapo ypač palankia terpe šių idėjų sklaidai, todėl nenuostabu, kad V. Megrė knygos taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo itin sėkmingu komerciniu projektu. Grafomanu vadinamam rusų verslininkui jį pavyko išplėsti leidžiant ne tik „Skambančių Rusijos kedrų“ knygas, bet ir prekiaujant įvairiais kedrų produktais. Sibiro kedras, pabrėžia autoriaus, tarsi sustiprina jo skaitytojų prisirišimą prie gilios, „liaudiškos“ Rusijos ir akcentuoja jo ir knygų skaitytojų „rusiškumą“. Be to, giminės sodybų gyvenvietėse Rusijoje dažnai rengiami etnografiniai festivaliai, populiarinama rusų kultūra, pristatomi tradiciniai amatai.
Pasiūlė pigų dvasingumo pakaitalą
Rusiškasis nacionalizmas dar labiau sustiprėjo dabartinėje Rusijoje, kur valstybinė propaganda Vakarus vaizduoja kaip potencialiai priešišką ideologiją, siekiančią eliminuoti tradicines rusų vertybes ir sunaikinti savitą bei išskirtinį rusų dvasingumą. Tokios idėjos dar stipriau atsiskleidžia pagrindinio „Eurazijos judėjimo“ ideologo, Kremliaus režimo aukštinamo filosofo A. Dugino, garsėjančio sąmokslo teorijomis ir iracionaliais argumentais, tekstuose. Jis globalių Vakarų (kuriuos, anot jo, įkūnija globalistinės ir ultraliberalios Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Rusijos konfrontaciją projektuoja į fatališką civilizacijų susidūrimą.
Tikėjimas mesianistiniu Rusijos, kaip pasipriešinimo Vakarų vertybėms bastiono vaidmeniu yra vienodai populiarus tiek tarp „eurazijiečių“, tiek tarp neopagonių, o kartu ir V. Megrė knygų skaitytojų „anastasijiečių“.
„Megrė knygos tenkina naivaus skaitytojo, ieškančio paprasto ir suprantamo dvasingumo, poreikius. Kaip ir buvo galima tikėtis, daugelis žmonių, užaugusių sovietinio ateizmo atmosferoje, atmeta „senąsias“ religijas, įskaitant krikščionybę. Jie taip pat nelinkę gilintis į sudėtingus filosofinius ar religinius tekstus. Nepaisant to, jų dvasinio peno poreikis lieka nepatenkintas.
Tokiu pakaitalu tampa Megrė siūlomas erzacinis dvasingumas, vaizduojamas Anastasijos ir pasakotojo Megrė santykių fone. Skaitytoją įtraukia nepažįstamos laukinės gamtos aprašymai kartu su aiškia ir prieinama literatūrine kalba, pretenduojančia į dvasingumą. Šios idėjos tampa itin įtaigios, kai patenka į derlingą rusiškojo nacionalizmo dirvą, susiformavusią paskutiniais SSRS dešimtmečiais ir suklestėjusią posovietiniu laikotarpiu“, – samprotauja antisemitizmą Sovietų Rusijoje tyrinėjantis Izraelio mokslininkas.
Atpirkimo ožio paieškos
Modernųjį antisemitizmą ir Holokaustą tyrinėjantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas dr. Linas Venclauskas taip pat įžvelgia akivaizdžių sąsajų tarp V. Megrė antisemitinių idėjų ir „Siono išminčių protokolų“, kuriuose žydai apkaltinti pasaulinio sąmokslo rengimu ir kurie tapo ideologiniu pagrindu naciams imtis žydų naikinimo.
Analizuodamas V. Megrė knygose aprašomą žydų vaidmenį, L. Venclauskas atkreipia dėmesį į autoriaus sukurtą daugiapakopę sistemą, kuri greičiausiai panaudota siekiant išvengti kritikos dėl atvirai antisemitinių teiginių, į kuriuos šiuolaikinėje visuomenėje reaguojama žymiai jautriau nei iki Antrojo pasaulinio karo.
V. Megrė žydus vaizduoja kaip dominuojamus dominuojančiųjų, taigi, iš esmės pasaulio viešpatijos siekia žyniai levitai ir vyriausiasis žynys, tačiau tai jie daro per žydų tautą, kuri, savo ruožtu, neatsisako žynių teikiamų privilegijų, taigi, aktyviai siekia turtų ir valdžios, tačiau tik tam, kad atstovautų aukštesnės kastos interesams.
Šiandieninėje Rusijoje antisemitizmas įgauna naujų formų, ypač A. Dugino kuriamos dramatiškos priešpriešos tarp Vakarų ir Rytų pasaulio kontekste. Kadangi turtingi žydai gali būti tapatinami su vakarietišku kapitalizmu, jiems priešingu poliumi tampa rusiškasis dvasingumas, kurio puoselėjimas – svarbi „anastasijiečių“ judėjimo ašis. Be to, kaip pastebi L. Venclauskas, diktatūriniai režimai mobilizuoja savo gyventojus nukreipdami jų pyktį į tam tikras visuomenės grupes, kurioms vėliau galima suversti kaltę dėl valdžios nesėkmių ar nepateisintų lūkesčių ir tokiu būdu patiems išlipti sausiems iš balos.
Tam puikiai pasitarnauja mistifikuoti pasakojimai apie galingas ir turtingas žydų kastas, nes šalia gyvenantys žydai yra pažįstami, atrodo nepavojingi, todėl bandymai suversti jiems kaltę gali pasirodyti neįtikinami, lengvai paneigiami. Tuo tarpu keliasluoksnė sąmokslo teorijoje aprašyta sistema leidžia sėti įtarumą, kurio neįmanoma patikrinti, nes paprastas žmogus greičiausiai neturės galimybės pabendrauti su saujele pasaulį neva valdančių ir įtaką darančių žydų. Būtent dėl šios priežasties socialiniuose tinkluose eksponentiškai plintančiose teorijose taip dažnai šmėžuoja filantropo Džordžo Sorošo ar bankininkų Rotšildų pavardės, įkūnijančios piktadarius, pinigų ir viešpatavimo siekiančius žydus.
L. Venclauskas įsitikinęs, kad sąmokslo teorijos veši ten, kur trūksta komunikacijos ir kritiško mąstymo, tačiau tiek santykių puoselėjimas, tiek kritiškumo ugdymas reikalauja daug energijos ir laiko. Dėl šios priežasties, kalbant apie visuomenės atsparumą manipuliacijoms ir sąmokslo teorijoms, sunku tikėtis lengvų išeičių ir greitų rezultatų. Nepaisant to, istorikas įžvelgia pozityvių pokyčių Lietuvos visuomenėje, ypač kalbant apie mūsų šalyje vykusio Holokausto vertinimą. Pasak jo, Lietuvoje į Holokaustą žiūrima visai kitaip, nei prieš 20 metų, dabar jis suvokiamas ne tik kaip žydų tautos, bet ir kaip Lietuvos tragedija, nes netekusi daugybės talentingų žmonių šalis prarado milžinišką potencialą.
Kas turi kalbėti apie antisemitizmą?
Vis dėlto, šiandieniniame pasaulyje vėl susiduriama su antisemitizmo plitimo rizika, kurią ypač paaštrina įsiplieskęs Izraelio ir „Hamas“ teroristų grupuotės karas. „Delfi“ kalbinta Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė dr. Ruth Reches įsitikinusi, kad visi pasaulio žydai šiuo metu mano, jog į valdžią atėjus naujam Hitleriui pasikartotų 1941 metų situacija.
„Galiu tik pasakyti, kad tikriausiai visi pasaulio žydai bijo, kad Izraelis nedingtų ir kad vėl nepasikartotų tokia pati situacija, kad 5000 metų mes neturėjome savo istorinės tėvynės. O Izraelis, aš manau, turi teisę ten būti. Teroristai tai yra teroristinė organizacija. Taip, jie slepiasi už taikių gyventojų, bet ir taikūs gyventojai juos slepia. Nežinau, situacija yra sudėtinga, bet to, kas įvyko spalio 7-ąją („Hamas“ surengtos masinės Izraelio gyventojų skerdynės), niekaip negalima nei paaiškinti, nei pateisinti“, – kalbėjo dr. R. Reches.
Žydų gimnazijos direktorės teigimu, nors gyvename progresyvioje visuomenėje, joje vis dar gajūs seni antisemitiniai mitai, o sąmokslo teorijomis apie tai, kad žydai per Paschą grobia vaikus, o jų kraują naudoja macams kepti, įtikėję net išsilavinę kultūringi žmonės. Moters teigimu, įsitikinimas, kad žydai yra kitokie nei visi kiti žmonės, greičiausiai ir paskatino naikinti žydus Holokausto metu.
„Tie mitai iš viduramžių laikų yra gajūs dar iki šių dienų apie tai, kad žydai per Paschą grobia vaikus, deda kraują į macus. Net šiomis dienomis, XXI amžiuje, tau sako žmogus, kad mano senelė pasakojo. Tai čia ne prieš tūkstantį metų, čia yra dabar ir žmonės tuo tiki. Išsilavinę žmonės. Kad žydai geria vyną per Šabatą, nes vynas asocijuojasi su krauju. Tie mitai yra gajūs ir niekur neišnyksta. Juk net šnekamojoje kalboje, kai nori pasakyti „nebūk gobšus“, sako, „nebūk kaip žydas“.
Vieni žmonės tiesiog nesusimąsto, kodėl taip yra, bet tas mitas, kad žydai yra kitokie, tebėra gajus. Aš manau, kad tai ir pastūmėjo žmones žudyti, nes tikriausiai yra sudėtinga nužudyti kitą žmogų, jeigu tau nėra įkalta į galvą, kad jis yra kitoks ir jį žudyti nėra nieko blogo.
Visada, kai žiūriu filmus apie koncentracijos stovyklas, galvoju, va, atvažiuoja kokie nors žydai iš Paryžiaus su gražiais rūbais, kailiniais ir vis tiek juos nužudyti tiems prižiūrėtojams, nacistams nėra jokios problemos, nes jie tikriausiai juos suvokia kaip absoliučiai kitokius, nors išoriškai jie atrodo lygiai tokie patys“, – samprotavo dr. R. Reches.
Pasak jos, Lietuva vis dar neišsprendusi fundamentalių klausimų dėl Holokausto aukų atminimo įprasminimo. Šalyje nėra nei paminklo Holokausto aukoms ar gelbėtojams atminti, nei muziejaus, kuriame būtų pasakojama apie Holokausto tragediją. Todėl didžiausias viltis, kad istorinės klaidos nepasikartos ateityje, moteris deda į vaikų švietimą. Tiesa, pedagogės ir Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonės teigimu, apie Holokaustą ir antisemitizmą turėtų kalbėti ne patys žydai.
„Turi kalbėti ta visuomenė, kurioje jie gyvena, tada bus pasiektas kažkoks rezultatas. Mes negalim patys sau statyti paminklų žuvusiems, nes tai yra neteisinga. Tada antisemitizmas niekur neišnyks. Ką mes dabar darom, pasakojam apie Holokausto istorijas, liudininkų lieka vis mažiau... Turi būti visuomenės suvokimas, kad tai buvo tragedija, kad tai buvo jos tautos tragedijos dalis. Ji turi sau tai prisiimti ir pasakoti vaikams. Ne mes, o visi kiti“, – reziumavo dr. R. Reches.