Rusiškojo dvasingumo apologetai virto putinizmo garbintojais
Kaip reaguoti į „anastasijiečių“ šventraščiams prilyginamose atvirai Vladimirą Putiną remiančio rusų autoriaus ir šio judėjimo įkvepėjo Vladimiro Megrė knygose skleidžiamą prorusišką naratyvą bei antisemitines sąmokslo teorijas? Juo labiau, kad šie kūriniai išversti į lietuvių kalbą, dar neseniai V. Megrė knygomis prekiauta didžiuosiuose knygynuose, jų buvo galima rasti ir bibliotekose.
Apie tai „Delfi“ studijoje diskutavo parlamentaras, buvęs krašto apsaugos ministras ir istorikas Arvydas Anušauskas, visuomenės veikėjas bei žurnalistas Arkadijus Vinokuras ir Vytauto Didžiojo universiteto religijotyrininkė profesorė Milda Ališauskienė.
Pašnekovai sutiko, kad susidurta su netipine situacija: pats „anastasijiečių“ judėjimas nėra vienalytis, toli gražu ne visi jam prijaučiantys lietuviai garbina „dvasingąją Rusiją“, kai kuriems tiesiog priimtinos ekologinės idėjos. Kita vertus, analizuojant „anastasijiečių“ ideologiją, panašu, jog būtent per tariamą dvasingumą, pasaulio išsaugojimo ir harmonijos su gamta idėjas veikia Rusijos galios svertai. Po šia širma bandoma paslėpti slaviškosios viršenybės prieš Vakarų pasaulį idėjas.
„Prieš tris dešimtmečius iš Rusijos ėjo idėjos, dvasingi mokytojai. Praėjus porai dešimtmečių šie dvasingi mokytojai pavirsta nuosekliais putinizmo garbintojais ir rėmėjais.
Jie naudojasi situacija, kuri Europoje yra aptarinėjama bei yra pagrindinių temų viršūnėje: ekologija, žaliasis judėjimas, žemės išsaugojimas“, – „Delfi“ diskusijoje apie „anastasijiečių“ judėjimą kalbėjo A. Anušauskas.
Atsiribojimas nuo politikos vykstant karui – atvira parama V. Putinui
Jis pastebėjo, kad sudėtinga nustatyti horizontalius ryšius tarp šioms idėjoms prijaučiančių Lietuvos gyventojų, kita vertus, ne visi žmonės, kuriems priimtinos sugyvenimo su gamta idėjos, yra putinistai ar Rusijos autokrato Vladimiro Putino garbintojai.
Visgi, A. Anušauskas akcentavo, kad nemaža dalis šių žmonių, kaip ir skandalingai pagarsėjusio, taip pat iš Rusijos atkeliavusio „suverenų“ judėjimo atstovai, neigia bet kokį santykį su valstybe, taip pat ir pačią valstybę.
„Jie neigia mūsų valstybę, bet dažniausiai neneigia Rusijos valstybės prioritetų“, – sakė Seimo narys, buvęs krašto apsaugos ministras, rašytojas bei istorikas A. Anušauskas.
„Delfi“ tyrimo metu pastebėta, kad patys „anastasijiečiai“ pabrėžtinai vengia kalbėti apie politiką, vertinti šiuo metu vykstančius geopolitinius procesus, pirmiausia – karą Ukrainoje ir Kremliaus siekius. Viena pašnekovių, šio judėjimo atstovė, pabrėždama tariamą apolitiškumą yra užsiminusi, jog tai politikai žaidžia savo karinius žaidimus, tarsi eiliniams piliečiams šiuo metu vykstantys procesai neturėtų rūpėti.
Pasak parlamentaro A. Anušausko, būtent tokia laikysena Ukrainoje vykstančio karo kontekste turi būti traktuojama kaip parama V. Putinui.
„Tačiau nenorėčiau apibendrinti, kad jie visi tokiais yra. Putiniškos, rusiškos diplomatijos ypatybė yra ta, kad jie naudojasi tomis galimybėmis, kurios yra demokratinėse valstybėse, tiek tikėjimo, tiek ir visomis kitomis laisvėmis. Naudojasi situacija, kuri jiems paranki vystant paralelinę, horizontalią, kartais – slaptą veiklą, tačiau per daug neafišuojant savo tikrųjų tikslų“, – sakė parlamentaras A. Anušauskas.
Judėjimas neturi aiškios struktūros, nustatyti idėjų paplitimą – faktiškai neįmanoma
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologė bei religijotyrininkė profesorė Milda Ališauskienė minėjo, kad, skirtingai nuo kitų šiuolaikinių religinių judėjimų, „anastasijiečiai“ neturi aiškaus, charizmatiško lyderio, kuriuo galėtų sekti.
„V. Megrė knygose kalbama apie Sibiro miškuose gyvenančią mistinę būtybę Anastasiją. Ir tai nėra gyvas žmogus, kad mes galėtume žinoti, kokios idėjos gimsta, kaip jos formuojasi. Kalbama apie autorių, kuris rašo knygas ir perteikia būtybės, kuria žmonės tiki, idėjas“, – „Delfi“ sakė prof. M. Ališauskienė.
Pasak mokslininkės, „anastasijiečių“ judėjimas – labiau tinklas, o ne organizacija. Šią ypatybę yra pastebėję ir kiti analitikai, prilygindami „anastasijiečius“ kai kuriems islamo judėjimams, pagrįstais kur kas anksčiau paskleistos idėjos sekimu. Neretai tokie judėjimai veikia atskirų kuopelių principu, kurių nariai dažnai nežino apie kitame regione veikiančių bendraminčių planus.
„Sakyčiau, kad tai šiuolaikinė organizavimosi forma. Yra idėjos, kurios plinta, žmonės priklauso kokioms nors virtualioms bendruomenėms, kažką aptarinėja susibūrę socialiniuose tinkluose. Todėl pasakyti, kiek šios idėjos idėjos paplitusios – praktiškai neįmanoma“, – kalbėjo prof. M. Ališauskienė ir priminė, kad panaši padėtis yra ir su „Naujojo amžiaus“ (angl. „New Age“) judėjimu, kuris galiausiai tapo dominuojančia idėjų forma.
Mokslininkė akcentavo, kad V. Megrė knygose skleidžiamos idėjos taip išplito visuomenėje, kad labai sunku pasakyti: kuris žmogus – „anastasijietis“, o kuris – ne. „Tikraisiais“ šio judėjimo atstovais ji linkusi vadinti tuos, kurie radikaliai pakeitė savo gyvenimo būdą ir iš didmiesčių iškraustė į kaimą, gyvena jų pačių suręstuose namuose, o taip pat žmones, kurie patys aiškiai save vadina esant „anastasijiečių“ judėjimo atstovais.
Antisemitizmą Rusija naudoja kaip propagandinį ginklą
„Delfi“ tyrimo metu nustatyta, kad V. Megrė kūryboje gausu ir atvirų antisemitinių idėjų. Knygose, kurios „anastasijiečiams“ yra tapusios it koks šventraštis, skleidžiamos antisemitinės sąmokslo teorijos, o jose teigiama, esą pasaulį valdo pinigų ištroškę žydai, neva jie patys kalti dėl Holokausto, o juos kontroliuoja ir tikrieji pasaulio valdytojai yra levitai, žydų žynių kastos atstovai.
Taip pat kuriamas vaizdinys, jog žydai linkę iš valstybių pagrobti visą turtą, jie – visų nelaimių ir bėdų šaltinis.
Komentuodamas šiuos, Lietuvoje per V. Megrė knygas platinamus teiginius, žinomas visuomenininkas, žurnalistas bei aktorius Arkadijus Vinokuras minėjo, jog antisemitizmas jau seniai tapęs slaviškosios kultūros dalimi.
„Šūkis: „mušk žydą – gelbėk Rusiją“ tapo įprastu, jį galima pateikti ir per įvairias dvasines idėjas. Kodėl jos plinta čia, Lietuvoje, ir kokias pasekmes šis plitimas sukelia? Mes matėme „maršistus“ (Lietuvos Šeimų sąjūdžio atstovus – red.), kurie sakė, kad mums nereikia valstybės, o dabartinė valdžia – tik laikinoji teritorijos administracija. Šis kultūrinis dvasingumas tampa dezinformacijos ginklu ir manipuliacija, kuri atranda savo terpę ir dirba Lietuvoje, kaip, šiuo atveju, antisemitizmas“ , – kalbėjo A. Vinokuras.
Apžvalgininkas minėjo, kad antisemitinių naratyvų skleidėjams siekiant sumenkinti judaizmą ir žydų kultūrą, prie šių pastangų tarsi prisideda tai, kad iki šiol nėra atliktas išsamus tyrimas apie žydų ir lietuvių santykius bei gilumines Holokausto priežastis. Pastangas šviesti visuomenę A. Vinokuras vadino iš tiesų nepakankamomis, o šio nepakankamumo rezultatus vaizdžiai iliustravo analizuodamas iš Seimo dėl antisemitinių pareiškimų pašalinto buvusio parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio atveju.
„Jis antisemitizmą naudoja kaip politinį ginklą, kaip manipuliaciją ir už jį (prezidento rinkimuose – red.) balsuoja apie 10 proc. žmonių. Tiesiog kažkur neatlikti namų darbai, o ta terpė, į kurią patenka šios pseudodvasinės idėjos su tam tikrais antisemitiniais bruožais, šis garsas tiesiog praeina pro ausis. Kaip ir minėjo A. Anušauskas, į tokias idėjas į jų platintojus tikrai reikėtų atkreipti dėmesį“, – sakė A. Vinokuras.
V. Megrė knygose, kuriomis remiasi „anastasijiečių“ judėjimas, skleidžiamos ne tik antisemitinės sąmokslo teorijos, aukštinama „dvasingoji Rusia“, nemažai kritikos skiriama LGBT bendruomenės nariams. Akcentuojama, kad iš homoseksualių asmenų santykių neatsiranda vaikai, todėl šie santykiai niekaip nedera su mistinės Anastasijos mokymu apie vaikų gimdymą ir jų auginimą gimininės sodybose bei dvasingą jų auklėjimą.
A. Anušauskas: Rusija ir toliau naudosis mūsų demokratija
VDU profesorė M. Ališauskienė minėjo, kad judėjimo atstovai tarsi kuria utopinės visuomenės modelį. Konstatavus, kad miestuose žmonės susvetimėję, žvilgsniai krypsta į gamtą, kurioje jie įkurs savo sodybas, gyvens kartu, po medžiais laidos placentas, augins daržoves.
„Gyvensime utopiniame pasaulyje, kuriame nebus priešų, tik draugai. Realiame gyvenime taip nebūna, vis tiek gyveni tarp žmonių. O norint išsigryninti savo tapatumą, ką ir teigia įvairios tapatumo teorijos, tam, kad suvoktum, kas esi, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas tu nesi.
Tada ir atsiranda LGBT bendruomenė, brėžiama aiški riba, kad mes tokiais tikrai nesame. O tai, kad Lietuvoje patrauklus religinis nacionalizmas – nereikia ir Anastasijos judėjimo. Kaip A. Vinokuras pastebėjo, tas pats „Šeimų maršas“ yra religinio nacionalizmo apraiška, kai į vieną idėjų pynę sudedama religija, nacionalinis tapatumas bei religija. Ir šie žmonės reikalauja, kad jie būtų išgirsti, jų reikalavimai būtų įgyvendinti kitų žmonių teisių ir laisvių sąskaita“, – minėjo prof. M. Ališauskienė.
Šešioliktus metus nacionalinio saugumo srityje dirbantis parlamentaras A. Anušauskas pabrėžė, kad sąsajų su Rusija turintys, iš jos kildinami judėjimai niekada nebuvo paliekami be mūsų šalies tarnybų dėmesio, tačiau atkreipė dėmesį, jog, nepaisant visko, Rusija naudojasi ir toliau naudosis mūsų demokratija.
„Mes nesame totalitarinė valstybė, kuri uždaro sienas, neįsileidžia žmonių bei idėjų. Dalis šių žmonių iš tiesų nuoširdžiai tiki idėjomis, kad gali gyventi be valstybės.
Rusijai, V. Putino režimui tik to ir reikia. Jūs atsiribokite nuo savo valstybės, tačiau jeigu ateis V. Putinas jūs nuo jo savo dvasingumais taip neatsiribosite. Jūs atsiribokite nuo Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Izraelio“, – kalbėjo buvęs krašto apsaugos ministras parlamentaras A. Anušauskas.
Politikas konstatavo, jog nepaisant sklindančių destruktyvių idėjų, valstybė turi pakankamai ribotą poveikio priemonių arsenalą, nes žmogaus teisių ir laisvių turi būti paisoma.
„Negalima suabsoliutinti nei valdžios galių demokratinėje valstybėje, nei visų šių žmonių įsitraukimo laipsnio. Kuris, iš tiesų – labai skirtingas: vieni priima visas idėjas, o kiti – tik jų dalį“, – akcentavo parlamentaras A. Anušauskas.
Valstybė galios svertus gali panaudoti tik išskirtiniu atveju
Parlamentaras minėjo įžvelgiantis realų pavojų, jeigu šio ir panašių judėjimų narių vaikai būtų atribojami nuo valstybinės švietimo sistemos, susiformuotų savo pasaulėžiūrą ir tokių žmonių, neigiančių valstybę ir jos vaidmenį, ar visuomenės galimybę įsikišti būtinais atvejais susidarytų pakankamai daug.
Štai tokiais momentais, pasak A. Anušausko, valstybei derėtų panaudoti savo galios svertus.
„Manau, kad valstybė gali įsikišti, kai kažkas krypsta į kažkokius kraštutinumus. Pavyzdžiui, kai kyla grėsme nacionaliniam saugumui, užfiksuojami tam tikri ryšiai“, – minėjo A. Anušauskas.
Visgi, jis pastebėjo, kad „anastasijiečių“, kaip ir kitų panašių organizacijų narių nederėtų suvokti kaip vienodai, nes skirtingų jos narių įsitraukimo lygmuo – ženkliai skiriasi. Vieniems gali būti tiesiog priimtinos ekologinės idėjos, kitiems – kitos V. Megrė knygose sutinkamos mintys, tarp kurių esama ir atviro antisemitizmo, ir „dvasingosios Rusios“ aukštinimo, slavų rasės viršenybės idėjų.
„Delfi“ jau anksčiau publikuotoje tyrimo medžiagoje skelbė, kad tarp „anastasiejiečių“ esama atvirai prieš valstybę pasisakančių, Rusiją garbinančių, už antivalstybinę veiklą teistų ir šiuo metu teisiamų asmenų. Pasak judėjimo atstovų, šie žmonės sudaro ne itin gausią grupę, nesulaukia ženklesnio palaikymo.
Skaitytojų apklausa: siūlo skatinti visuomenės švietimą, bausti propagandos platintojus
Portalui „Delfi“ atlikus skaitytojų apklausą, teirautasi, kai reikėtų reaguoti į prorusiškas idėjas, Kremliaus propagandistams palankius naratyvus platinančias idėjas bei jų skleidėjus.
Į klausimą, ar iš Rusijos į Lietuvą atėję naujieji religiniai judėjimai, sektos, kurių nariai aukština slavišką dvasingumą, gali daryti neigiamą įtaką Lietuvos socialiniam ar politiniam gyvenimui, teigiamai atsakė didžioji dalis respondentų – 73 proc. iš 700 apklausoje dalyvavusių žmonių.
Panašu, kad šis „Delfi“ tyrimas apie Lietuvoje bei kitose Europos šalyse paplitusį judėjimą buvo naudingas, nes 81 proc. skaitytojų minėjo iki šiol negirdėję apie rusų rašytoją Vladimirą Megrė ir jo idėjomis sekančią “anastasijiečių“ bendruomenę.
75 proc. respondentų pasisakė už tai, kad reikėtų skirti daugiau dėmesio medijų ir informacinio raštingumo ugdymui, tuo pačiu skaitytojai išreiškė pasitikėjimą ir mūsų šalies institucijoms, 60 proc. apklaustųjų atsakė, kad su platinama Kremliaus propaganda kovojama pakankamai efektyviai.
Klausimas, ar knygų pardavimo vietose ir bibliotekose turi būti leidžiama prekiauti knygomis, kuriose platinamos sąmokslo teorijos, melagienos, skleidžiami antisemitiniai teiginiai, sulaukė skirtingų atsakymų. 35 proc. respondentų pasisakė už tai, kad tokios literatūros viešai platinti nereikia, bet būtina suteikti prie prieigą tyrėjams.
28 proc. apklausoje dalyvavusių skaitytojų buvo už tai, kad tokias knygas reikėtų iš viso uždrausti, 24 proc. minėjo, kad jas galima platinti, tačiau specialiai pažymėjus, o 12 proc. pasakė, kad nieko drausti nereikia, prioritetą būtina teikti žodžio laisvei.