Dešimtyje knygų, išleistų tarp 1996 ir 2010 metų, V. Megrė pasakoja apie Sibire gyvenančią jauną atsiskyrėlę Anastasiją. Nors pristatoma kaip paprasta moteris, mitinės slavų rasės, vedrusų, atstovė, išvaizdi šviesiaplaukė pasižymi antgamtinėmis galiomis.
Ji gali bėgioti po taigą visiškai nuoga ir nejusti šalčio, jos mintys pasižymi absoliučiu greičiu, ji mato pasaulio praeitį, dabartį ir ateitį vienu metu. Ypatingas šios atsiskyrėlės santykis su ją supančia aplinka. Anastasijai nereikia daug maitintis, jos mityba, kaip rašoma knygose, lengva it kvėpavimas. Maistu ją aprūpina voveraitės, prinešančios miško gėrybių. Tinkamai mitybai knygose skiriama daug dėmesio, akcentuojamas kedro riešutų maistingumas. Apskritai kedras arba Sibirinė pušis aprašoma kaip ypatingas šventas medis, suteikiantis stiprybės ir maisto šaltinį.
Iš pirmo žvilgsnio „anastasijiečiai“ atrodo kaip tyri svajotojai, siekiantys Utopijos žemėje. Vilkintys laisvais lininiais drabužiais, puoštais tautiniais motyvais, jie užsiima ekologiniu ūkininkavimu, kalba apie natūralumą ir ryšį su gamta, stato namus iš molio, šiaudų ir kitų gamtoje suyrančių medžiagų. Tačiau tai – tik dalis V. Megrė sukurtos ideologijos. Pro tyrą tautiškumą prasiveržia ultranacionalistiniai motyvai, slavų tautos aukštinimas, arši kritika demokratijai ir Vakarams. Be to, V. Megrė keliose knygose savais žodžiais perrašo iki šiol plačiai pasaulyje paplitusią sąmokslo teoriją apie visuotinį žydų sąmokslą.
„Jie neturi konkretaus lyderio, bet juos vienija ta pati idėja, kurią sukūręs rusų autorius, rašytojas, verslininkas Vladimiras Megrė. Taip pat jo kūriniuose, knygose teko aptikti, galima sakyti, tiesioginio antisemitizmo, kas yra keista, nes Lietuvoje mes esame įpratę, kad rasinės nesantaikos, nesantaikos religiniu pagrindu, antisemitinių teiginių viešoje erdvėje jau senokai nebėra.
Tose knygose yra keliamos sąmokslo teorijos apie tai, kad žydai valdo pasaulį, o pasaulį valdančius žydus valdo žydų žyniai levitai. Tokia struktūruota pasaulio valdymo piramidė ir, vėlgi, viskas susiveda į tai, kad Vakarų pasaulis yra užvaldytas globalistų, kad mes esame biorobotai, o nušvitimas galimas tiktai pasiekus kažkokį dvasinį Sibiro lygmenį“, – apie „anastasijiečių“ kone šventraščiu laikomose knygose pastebėtus pavojingus naratyvus pasakojo N. Povilaitis.
Svarbu pastebėti, kad ne visi „anastasijiečiai“ šiomis sąmokslo teorijomis įtikėję. „Anastasijos“ judėjimas labai įvairus ir vieną judėjimui save priskiriančių žmonių bendruomenę su kita nebūtinai sieja daug panašumų. Kiekvienas iš V. Megrė knygų pasirenka sau artimas idėjas. „Delfi“ žurnalistai domėjosi, kodėl žmonėms apskritai įdomu skaityti rusišką ezoterinę literatūrą, ką jie joje randa.
Atliekant tyrimą „Apgaulingi puslapiai“ kalbintas Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis tikino, kad tokį literatūros pasirinkimą gali lemti kritiško informacijos vertinimo stoka, bendras medijų ir informacinio raštingumo stygius. Panašios nuomonės laikėsi ir specialiai „Delfi“ komentarą pateikęs Tarptautinio Holokausto tyrimų instituto Jad Vašem (Yad Vashem – red.) mokslininkas dr. Arkadijus Zeltseris. Jo įsitikinimu, šiandieniniame pasaulyje, silpstant klasikinėms religijoms, dvasingumo poreikis niekur nedingsta, todėl žmonės sudėtingas doktrinas siekia pakeisti lengvai suvartojamu dvasingumo pakaitalu, kokiu ir tampa V. Megrė išgalvota istorija apie Anastasiją.
Vis dėlto, negalima pro akis praleisti fakto, kad „anastasijiečių“ judėjimas kilo Lietuvai priešiškoje valstybėje. Kai kurių tyrėjų manymu, šiuo metu šioje šalyje tai yra didžiausias naujasis religinis judėjimas. Rusijos tinklaraštininkai, nevengiantys pasišaipyti iš ezoterinių knygų mėgėjų, „anastasijiečius“ vadina pačia patriotiškiausia sekta. Taip yra todėl, kad judėjimo nariai niekada neslėpė palaikymo Rusijos valdančiajai partijai, rėmė Vladimirą Putiną prezidento rinkimuose. Gaires, kaip bendrauti su politikais, siekiant gauti iš to naudos, pateikė ir pats V. Megrė, todėl nemaža dalis politikų Rusijoje taip pat įsitraukė į Anastasijos garbinimą.
Tokiu būdu judėjimo nariams pavyko gauti valdžios malonių – lengviau įsigyti žemės ekologinėms sodyboms kurti. Nepaisant Rusijos stačiatikių bažnyčios perspėjimų, esą „anastasijiečiai“ yra ekstremistinė organizacija, V. Megrė sekėjai net autoritarinėje valstybėje sugebėjo išlaikyti gerą santykį su vietos politikais, nors kitiems panašiems neopagoniškiems judėjimams, kaip, pavyzdžiui, Visarionui, pasisekė gerokai mažiau. Panašių judėjimų, neslepiančių palankumo Kremliaus režimui, plitimas, pasak N. Povilaičio, gali turėti liūdnų pasekmių:
„Būtent tokiu principu, indoktrinuojant žmones, yra formuojamas gana pavojingas reiškinys, tai yra penktoji kolona. Galbūt visuomenė nepastebi. Šie žmonės iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog propaguojantys ekologišką gyvenimo būdą, siekiantys harmonijos su gamta, bet žiūrint giliau ten yra tokių elementų, kaip, pavyzdžiui, nepasitikėjimo valstybe kėlimas, valstybės kaip tokios neigimas. Ir čia artėjama prie to skandalingai pagarsėjusio „suverenų“ judėjimo. Kaip viena mūsų pašnekovė sakė, jie neigia mūsų valstybę, jie galbūt neigia Latviją, Estiją, Izraelį, tačiau neneigia Rusijos politikos, to, kas vyksta Rusijoje.“