1989-ųjų rugpjūčio 23-osios vakaras: per du milijonus Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų stoja į iš anksto numatytas atkarpas miestuose, greitkeliuose, keliukuose – „žiguliukais“, autobusais, pėsiomis, kas kur spėja. Prasideda viena didžiausių istorijoje taikių demonstracijų, atvirai metant iššūkį Maskvai.
Taip pasauliui primenama, kad prieš 50 metų Nacistinė Vokietija ir Sovietų sąjunga pasirašė Baltijos šalių okupaciją nulėmusį Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Plazda trispalvės, užtraukiama „Bunda jau Baltija“, visi susikibę už rankų – tai daugelio atmintyje išlikę arba į UNESCO paveldą įtrauktuose archyviniuose kadruose užfiksuoti vaizdiniai, apie kuriuos primenama po trijų dešimtmečių.
„Ir viskas? O iš kur tie žmonės ir kodėl jie atėjo? Prasideda tada tušti plepalai, esą visi buvo labai vieningi – toli gražu, nebuvo nei vienybės, nei supratimo, reikėjo dirbti ir mes dirbome“, – prisimindamas Baltijos kelią DELFI sakė V. Landsbergis.
Kasmet arba apvalesnėmis progomis, kaip šiemet, kai minimas Baltijos kelio 30-metis, jis, vienas tos manifestacijos idėjinių ir organizacinių variklių, yra vienas populiariausių pašnekovų. Kaip jautėtės, kur buvote, ar tai galima pakartoti? Tokie klausimai profesoriui, regis pabodę. Jam pačiam įdomiau kalbėti apie tai, kaip Baltijos kelias atrodė iš šono – platesniame kontekste. Kaip šią demonstraciją matė pasaulis ir kodėl tai svarbu?
Vietoje kovo 11-osios galėjo būti kita data
Didžiuotis Baltijos keliu, kaip unikaliu įvykiu visiškai normalu: kai kam tai – sentimentalūs idealistinių laikų prisiminimai, kitiems – noras papasakoti savo potyrius kitiems, gimusiems jau po Nepriklausomybės atgavimo, dar kitiems, kamuojamiems įvairių kompleksų ir kiek įsižeidusiems, kad kažkas pasaulyje apie Baltijos kelią net nežino – proga priminti.
Proga, išties – kaip niekada madinga: prieš 6 metus Baltijos kelią pakartoti mėgino nepriklausomybės siekiu degantys katalonai, šiandien pasauliui Baltijos kelią primena ir protestai Honkonge, kur penktadienį mėginama pakartoti gyvos žmonių grandinės demonstraciją – kelių dešimčių kilometrų grandinė gal neprilygs per 600 km rankomis susikibusių trijų skirtingų šalių piliečių miniai, bet būtent dabar pasaulio žiniasklaidos dėmesys nukrypęs į šį nedidelį Kinijai priklausantį žemės lopinėlį.
O juk anuomet, 1989-siais, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, grupių socialiniuose tinkluose, okupacinio režimo sąlygomis gyvenę lietuviai, latviai ir estai sugebėjo atkreipti į save pasaulio dėmesį – kad ir trumpam, juolab, kad, anot V. Landsbergio, pats Baltijos kelias tebuvo viena ilgesnės ir sudėtingesnės žaidimo dėlionės dalis.
„Baltijos kelio manifestacija – tik vienas tuo pačiu metu vykusių įvykių elementų“, – pripažino V. Landsbergis. Tuomet, 1989-siais Vidurio ir Rytų Europa jau ir taip kunkuliavo: atsivėrusios Vengrijos sienos, dešimtmečius geležiniu kumščiu valdžiusių vietos komunistų pralaimėjimai Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, o vėliau ir Berlyno sienos griūtis lapkritį, kruvini įvykiai gruodį Rumunijoje, kur žlugo Nicolae Ceausescu režimas.
Lyginant tokius įvykius Baltijos šalių demonstracija, kad ir kokia įspūdinga bebūtų, gal ir nebuvo tokia dramatiška, nors šiais laikais „Baltijos kelią“ specialistai įvertintų kaip gerą priešrinkiminę kampaniją.
Juo labiau, kad 1989-siais daugiatūkstantiniuose mitinguose pagreitį įgavęs „Sąjūdis“ ruošėsi pirmiems laisviems rinkimams. Tuomet lietuviai nesikuklino rodydami ambicijas – ir taip pirmieji paskelbę nepriklausomybę 1990 kovo 11 d. tai padaryti siekė dar anksčiau. Ir tai buvo visai realu.
Jei viskas būtų susiklostę kitaip, anot V. Landsbergio, būtume įšokę į tų metų taikių revoliucijų Europoje traukinį, o šiandien, galbūt net švęstume kitokią Nepriklausomybės atgavimo dieną, kuri būtų, pavyzdžiui, rudenį.
„Mes reikalavome rinkimų anksčiau, kad jie įvyktų dar 1989 metų rudenį, bet administracija priėmė savo sprendimus, paremtus pagal konstituciją. Mes, aišku, nėjome dėl to langų daužyti, svarbu, kad įvyks tikri rinkimai.
Bet dabar matome tam tikras pasekmes – visur Europoje 1989 metais vyksta taikios revoliucijos, visos šalys atmeta komunizmą, Lietuva taip pat, tik ji neužregistruota – viskas nusikelia į 1990 metų vasarį-kovą, o mes turime aiškinti, kad mes taip pat esame tos pačios Europos revoliucijų dalis, nėra taip, kad Vidurio Europa susitvarkė, o mes tik tada pradėjome lįsti, ne – mes jau buvome išlindę. Tie metai buvo perpildyti, tačiau būtų labai tikusi Lietuvos „Sąjūdžio“ pergalė rinkimuose ir nepriklausomybės deklaracija“, – teigė V. Landsbergis.
Jo teigimu Baltijos kelia nebuvo nei šio kelio pradžia, nei pabaiga, tačiau puikiai žymi tą istorijos momentą, kai Lietuva jau buvo nesustabdomai pajudėjusi keliu, vedančiu iš dusinančio Maskvos glėbio, tik to Kremlius dar nesuprato.
Galėjo neleisti, bet nesutrukdė
Tai rodo ir dažnai šiais laikais pamirštama priežastis, kodėl iš viso buvo surengtas Baltijos kelias. Tai ne šiaip formalumas.
Baltijos kelio idėja kilo estams, nors V. Landsbergio nuomone, tai bendras Baltijos šalių kūrybinis produktas, gimęs Baltijos asamblėjoje 1989-ųjų gegužę, kai spręsta kaip paminėti Molotovo-Ribentropo pakto 50-metį. Būtent ši data, buvo svarbi ir Maskvai, kurioje tais metais išvadas turėjo skelbti speciali komisija dėl Kremliaus dešimtmečius neigtų slaptųjų protokolų pasmerkimo.
„Komisijos išvadas turėjo patvirtinti liaudies deputatų rezoliucija, bet jie uždelsė, nors mes spaudėme, kad tos išvados būtų paskelbtos iki Molotovo-Ribentropo pakto sukakties, bet jie vengė, delsė. Gorbačiovas, turbūt, nurodinėjo tempti, nerengti posėdžių, neskelbti suderinto teksto, net kai didžioji dalis komisijos pasirašė ir paskelbė be komisijos pirmininko Aleksandro Jakovlevo“, – pasakojo V. Landsbergis, vienas komisijos narių, pabrėžęs, kad galiausiais Liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė 1939 m. paktą.
Jo teigimu, apie pakto reikšmę kalbėti – ne mažiau svarbu, nei apie patį Baltijos kelią. Juo labiau dabar, kai šiuolaikinėje Vladimiro Putino Rusijoje šis paktas bandomas pateisinti, esą nieko blogo dėl jo neįvyko, būta kitų, blogesnių sutarčių, o visi, kas smerkia šį 1939-ųjų susitarimą neva „perrašinėja istoriją“.
„Tai yra melo valstybės-imperijos sugrįžimas. Jau ne pirmą kartą pasigirsta kalbų atšaukti Liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą, tai tada gali bet ką atšaukti, kad ir tai, jog Aliaska priklauso Amerikai. Labai tiksliai 6 dešimtmetyje pasakė Mao Dzedongas: jie užėmė viską, ką galėjo, o kas dar neužimta, tai to negalėjo, bet ne todėl, kad nenorėtų.
Dabar, aišku, sakome, kad nepasiduosime, kad turime sąjungininkus, bet mūsų buvimas priklauso ir nuo to, kad Maskva ne viską gali, o jei Vakarai sukiužtų ir pradėtų pasidavinėti bei atidavinėti pozicijas, tai turbūt užsimotų ir prieš mus“, – teigė V. Landsbergis. Prieš tris dešimtmečius iš Kremliaus sklido panaši retorika, kaip ir dabar.
Jau tuomet esą buvo akivaizdu, kad vadovybė Maskvoje nejautė situacijos kontrolės, tik įsivaizdavo, kad kaip ir anksčiau galės neleisti to, kas Kremliui nepalanku.
„Tas požiūris matomas iškalbinguose Michailo Gorbačiovo sekretoriaus ideologiniais klausimais Vadimo Medvedevo užrašuose“, – vartydamas atsineštus ir skubia ranka perrašytus dokumentus ramiai pasakojo V. Landsbergis.
V. Medvedvo dienoraščius, kaip ir kitus dokumentus susijusius su M. Gorbačiovu ir jo aplinkos žmonėmis dar iš Tarptautinio ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fondo (Gorbačiovo fondo) slapta pavogė ten dirbęs istorikas Pavelas Stroilovas.
Vėliau, 2011 metais 170 puslapių anksčiau įslaptintų dokumentų jis perdavė Lietuvos ambasadai Londone, kur pasiprašė politinio prieglobsčio, o vėliau, bendradarbiaudamas su britų žurnalu „The Spectator“ paviešino dalį M. Gorbačiovo slaptųjų archyvų. Visa tai yra žinoma, tačiau gali būti nepelnytai primiršta ar pasimetę informacijos sraute.
V. Medvedevo dienoraščiuose nemažai dėmesio skiriama būtent situacijai Lietuvoje 1989-1991 metais, o Baltijos kelias – ne išimtis. V. Landsbergio teigimu, norint suprasti, kas ir kodėl įvyko rugpjūčio 23-ąją, svarbu suvokti Maskvos šulų požiūrį į lietuvių veiksmus.
„Į „Sąjūdį“ jie žiūrėjo paniekinamai, sakė, kad nieko nelaimės, neprotingai daro, jie nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta, vis dar įsivaizdavo, kad nuo jų viskas priklauso“, – neslėpdamas šypsenos prisiminė V. Landsbergis. Jis prisiminė, kaip „Sąjūdžio“ pradžioje vietos komunistų lyderiai bandė vilioti naują judėjimą.
„Mums sako: „nekurkite naujo judėjimo, organizacijos, ateikite pas mus, jūs gerai galvojate, inteligentai, būkite mūsų patarėjais, mes gi perestroiką darome“. Tai teko pasakyti, kad taip nėra, jūs nesate viena kompanija, jus vieni pirmyn, kiti atgal tempia, vieni nori permainų, kiti – išlaikyti privilegijas, o „Sąjūdis“ eis savo keliu į savarankiškumą.
Jei pas jus yra norinčių eiti kartu – einame kartu, ne mes su jumis, o jūs su mumis“, – prisiminė buvęs „Sąjūdžio“ lyderis. Pirmieji plyšiai Lietuvoje komunistų partijos gretose Maskvoje iš pradžių nepastebėti arba ignoruoti, reikėjo telkti dėmesį į „Sąjūdžio“ veiksmus. V. Medvedevo užrašuose puikiai atsispindi sumišusio Kremliaus pozicija.
„V. Medvedevas rašo, kad „Lietuvoje į mitingą susirinko 35 tūkst. žmonių“. Bet čia buvo tik dienos metu, kai sudėlioti visi Baltijos kelio taškai, o jau vakare vyko pati manifestacija. V. Medvedevo užrašuose referuota, kas sakyta mitinge, ką pasmerkė Landsbergis, o tada rašoma, kad „vakare pradės grandinėlės tiesimas“. Jau ne pirmą kartą pastebiu šį keistą žodį – „grandinėlė“, nes juk buvo grandinė, o jiems, matot, grandinėlė“.
Iš pradžių Kremlius nesiėmė jokių priemonių ir tai, vėlesnių, Sausio 13-osios įvykių kontekste gali pasirodyti keista: kaip revoliucijas Vengrijoje 1956-ais, Čekoslovakijoje 1968-ais bei protestus Lenkijoje 1981-ais užgniaužę komunistai leido lietuviams, latviams ir estams surengti tokią milžinišką akciją?
„O ką padaryti? Pasiųsti kariuomenę, tankus, blokuoti autostradą, suimti lyderius – tai kraštutinės priemonės tuo metu, kai Gorbačiovas skelbė demokratizaciją, susirinkimų, nuomonės reiškimų laisvę, kaip jam eiti prieš save?
Kita vertus, gal jie neįsivaizdavo masto, nebeturėjo išteklių kaip sustabdyti, o „Sąjūdis“ turėjo struktūrą ir viskas buvo daroma neklausiant vietinio centrinio komiteto (CK) leidimo. O jei CK nepakvietė vidaus kariuomenės, vadinasi sutiko, gal mane, kad žmonės nepalaikys, o ir Maskva juk neleis“, – svarstė V. Landsbergis.
Jis pripažino, kad akcijos organizatoriai vis dėlto rizikavo. Netyčinių incident rizikos, įtampos būta, juolab, kad formuojantis Baltijos keliui kilo kita problema: tuomet kamščiai keliuose buvo retenybė ir bene pirma rimta susiformavo tokia masinė spūstis, kai dalis keliuose įstrigusių žmonių bandė paskirtas vietas pasiekti šalutiniais keliukais, jaudinosi, kad nespės.
„Nesiblaškykite, nepergyvenkite dėl vėlavimų; atėjus valandai išlipkite, kur esate, ir susiimkite rankomis. Visi būsime kartu – „Baltijos kely!“, – per Lietuvos SSR radiją į žmonės kreipėsi V. Landsbergis. Jo nuomone, tai svarbus momentas – jam leista.
„O galėjo neleisti“, – reikšminga pauze pažymėjo pašnekovas. Juo labiau, kad 1989-ais M. Gorbačiovas išties juto spaudimą panaudoti jėgą.
„Esą įtikinėjimų laikas praėjo, reikia priemonių. Bet jie buvo sustingę, jie nesikeičia, tie senieji bolševikai. Gorbačiovas manė, kad mus reikia užlaužti, priversti, nepaleisti tik truputi kitaip“, – sakė profesorius.
Įvertino ir A. Brazausko vaidmenį
Tas „kitaip“ Lietuvoje neišdegė: prieš metus iki Baltijos kelio Vilniuje praūžė vadinamasis „bananų balius“, kai 1988 m. rugsėjo 28-ąją, minint Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų sukaktį, kai Lietuva atiduota sovietų įtakos sferai, milicijos ir vidaus kariuomenės daliniai guminėmis lazdomis išvaikė taikų mitingą.
Po šio įvykio, pasinaudojusi juo kaip pretekstu, Maskva pakeitė komunistų partijos vadovybę Lietuvoje: Lietuvos komunistų partijai (LKP) vadovauti ėmė Algirdas Brazauskas. Tiesa, Kremliaus gelbėjimosi šiaudu jis netapo, atvirkščiai – šio politiko suktybių Maskva taip ir neperprato, „Sąjūdis“, jau užčiuopęs ambicingųjų „pažangiųjų vietos komunistų“ ambicijas, sugebėjo pasinaudoti.
Būtent A. Brazauskas nors ir pasirodė 1989-ųjų vasario 16-osios mitinge, jau laisvai ir masiškai plazdant trispalvėms – toms pačioms, kurias dar prieš metus, išlydėdamas delegaciją į Maskvą A. Brazauskas pavadino „skudurais“.
Vis dėlto A. Brazausko sugebėjimai išlipti sausam iš giliausios balos tuomet veikė pirmiausiai jo paties, bet tikrai ne Maskvos naudai. V. Medvedevas rašydavo pažymas apie A. Brazauską, o pastarąjį nesyk kviesdavo į Maskvą pasiaiškinti. Ten A. Brazauskas suvaidino savo vaidmenį: tai skundėsi, kad Maskva pernelyg neveikli, nesiima veiksmų prieš „Sąjūdį“, tai maldavo imtis priemonių, tai išklausydavo raginimų veikti aktyviau.
„Brazauskas Maskvoje referuodavo, kad labai stiprėja savarankiškumo reikalavimai, jis bandė išlaikyti tokią poziciją , kuri buvo naudingesnė Lietuvai ir jo politinei grupei, nes nevengdavo pabrėžti, kad „jei neisime savarankiškumo keliu, mūsų neliks iš viso, mus atmes, supraskite, draugai Maskvoje“.
Jam aišku galėjo apsakyti, kad jei eisite kaip dabar, tai jūsų iš viso neliks ir daug greičiau, bet ne visi Maskvoje suprato realybę: jie gali grasinti, bet negali įvykdyti“, – sakė V. Landsbergis. Pleištas buvo kalamas toliau. Manipuliuodamas „Sąjūdžio“ patiriamu spaudimu A. Brazauskas Maskvoje sakė vieną, o Vilniuje – kitką.
Maskvoje skundėsi, kad Lietuvoje vyksta daug savarankiškumo, nes ir išties, visos kūrybinės organizacijos priėmė sprendimus atsiskirti – ir rašytojų, ir kompozitorių, ir dailininkų sąjungos tapo savarankiškos, O Vilniuje, anot profesoriaus, tarp valdžioje formaliai esančių „spaudžiamųjų“ ir „spaudėjų“ netiesiogiai vyko pokalbiai.
Maskvoje 1989 m. rugpjūčio 4 d. į komisijos Pabaltijo klausimais posėdį iškviestą A. Brazauską kalė prie sienos, esą jis nuolaidžiauja ekstremistams, o pats A. Brazauskas purtėsi atsakomybės ragino Centrą „pagrūmoti pirštu“.
„Atsitraukimas žingsnis po žingsnio, begalinis nuolaidžiavimas separatistinėms jėgoms – visa tai gali atvesti prie apverktinų rezultatų“, – sakė rašė V. Medvedevas.
„Mes matėme tą procesą ir jį išnaudojome. Kai pas mane pasitarti atėjo LKP vidinio sąjūdžio atstovai ir klausė, kaip jiems elgtis, ar atsiskirti nuo SSRS komunistų partijos, aš patariau tai daryti, nes tai buvo logiška. Tiesiogiai su A. Brazausku apie tai nekalbėjau, bet netiesiogiai taktikos derintos“, – tikino vienu aršiausių A. Brazausko priešininkų tuomet ir vėliau vadintas V. Landsbergis.
„LKP jautė, kad nuo jų daug kas priklauso, reikia akcentuoti vietinės komunistų partijos savarankiškumą, tikintis, kad žmonės pradės gerbti tą partiją, ne kaip Maskvos marionetines“, – pridūrė jis.
Susidarė paradoksali padėtis, ką pažymi ir V. Medvedevas: vietos komunistai esą daro tai, ko reikalauja „Sąjūdis“, viskas daroma oficialiai – Aukščiausioje Taryboje Lietuvos SSR vardu priimami sprendimai, net jei jie prieštarauja SSRS įstatymams, o tada tie patys vietos komunistai skundžiasi Maskvai.
Kitaip sakant, Lietuvoje – dvivaldystė, nebeaišku, kas ta Lietuvos komunistų partija, kuri savo nuomonę, kitokią, nei Centras, kuri gąsdina Brazauską, bet nebegali nuspręsti dėl jo nušalinimo, o pats Brazauskas rašo į Maskvą – pagąsdinkite Sąjūdį, mes nesusitvarkome.
Bet tuo paradoksai nesibaigė – susenusi ir paralyžiuota Sovietų sąjungos valdžia tapo savo pačios skirtingų pozicijų ir neveiklumo įkaite.
„Tuomet Kremliuje manyta, kad gal tuos separatistus Lietuvoje apraminsime, kai priimsime ekonomiško savarankiškumo įstatymą, Brazauskas tam pritaria, sako priimkite ką nors reikia daryti, nes padėtis sprūsta iš rankų, o tada tą projektą CK atmeta stagnatoriai – kaip galiam Baltijos respublikoms leisti kitaip nei kitose respublikose, turi būti viena tvarka“, – sakė V. Landsbergis.
Bet tai nieko nesustabdė, tik dar labiau sustiprino „Sąjūdžio“ pozicijas ir bent jau kurį laiką kaip vienintelę logišką alternatyvą šiai Maskvos nekenčiamai organizacijai pateikė „pažangiuosius“ A. Brazausko komunistus. Pastarieji kartu su lyderiu Baltijos kelyje taip ir nepasirodė, tačiau jam ir nesutrukdė.
Jo teigimu, pravertė ne tik principinė pozicija, bet ir gebėjimas pažinti žmones – plyšiai vietos komunistų gretose, kuriuos iš pradžių ignoravo Maskva, sėkmingai išnaudoti Lietuvoje.
„Galiausiai Grobačiovas šiek tiek išprašo kompromisinių formulių, tada atvažiuoja mūsų komunistai iš Maskvos ir sako, kad mes šį į tą laimėjome, o mes tai matome, kad jie viską pralaimėjo, sakome tiesiai – jie jums akis jums, dabar jau nėra kito keli kaip tik visiška nepriklausomybė. Einame kartu ir darome, ką su jumis daryti?
Arba eikite į griovį, arba Baltijos keliu, broli komuniste, kitaip neišeina“, – kvatodamas prisiminė V. Landsbergis. Paklaustas ar galima būtų sakyti, kad jis su A. Brazausku tiesiog išdūrė Maskvą, profesorius kiek sudvejojo.
„Gal ir gali taip kai kas įvertinti, o gal taip tiesiog išėjo, tai nebuvo sąmokslas, kad mes apgaudinėsime, žaisime ir išdursime, vis dėlto ne sąmoningai, bet taip atsitiko“, – teigė jis.
Maskva lietuvių taip ir neįbaugino
Ir nors „broliai komunistai“ už rankų nesusikibo, Baltijos kelias sėkmingai įvyko ir be jų. Už tai, anot V. Landsbergio, galima dėkoti pirmiausiai organizatoriams. Į atmintį gali būti įstrigusi pakili nuotaika, noras būti to unikalaus renginio dalimi, tačiau svarbu prisiminti ir tai, kad ši akcija buvo gerai organizuota.
„Visi žinojo savo vietą, kur reikia stovėti kelyje, kokie miestai, miesteliai, rajonai kur kokią vietą užpildo – organizacija veikė, žmonės tai priėmė su dvasiniu pakilimu“, – pabrėžė Baltijos kelio dalyvis. O jei vis dėlto Baltijos kelias būtų neįvykęs, ar Baltijos šalims būtų pavykę išsikovoti nepriklausomybę? Pašnekovo teigimu – taip, bet šios akcijos reikšmės neįmanoma pervertinti, galiausiai įspūdį ji paliko ir Maskvai.
„Šiaip jie visą laiką neigė, esą čia Brazauskas susitvarkys, mes pasėdėsime, negi žmonės bepročiai, kad nutrauktų visus ryšius su SSRS?, – prisiminė tuometinis „Sąjūdžio“ lyderis.
Net ir vėliau, kai praėjus kelioms dienoms po Baltijos kelio Sovietų sąjungos CK išplatino pareiškimą „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“, kuriame pasmerkė Baltijos kelio organizatorius ir dalyvius, gąsdino gresiančia katastrofa, karine padėtimi ir net užsiminė apie galimą tautų išnykimą, Maskvos tulžingas tonas Baltijos šalių neįbaugino.
Ironiška, kad tokio dokumento dar nuo pavasario maldavo pats A. Brazauskas, kuris po Baltijos kelio gavo eilinę pylos dozę, šįsyk iš paties įsiutusio M. Gorbačiovo, kuris pareiškė, kad „Sąjūdžio“ lyderiai esą peržengė visas ribas, o grasinimai nutraukti draugystes ir imtis kraštutinių priemonių tęsėsi.
„Kompromiso su Pabaltiju nėra ir nebus“, – grūmojo jėgos priemonių M. Gorbačiovą imtis spaudęs CK narys Stepanas Sitarianas. M.Gorbačiovas iškėlė ekonominio spaudimo priemones.
„Mes jiems turime parodyti: kas pasirenka atsiskyrimo kelią, tas savo tautą pasmerkia vegetavimui. Tauta turi tai pajusti“, – sakė M. Gorbačiovas.
Ir tai lietuvių neįbaugino – Kremlius turėjo kitų bėdų su byrančiomis socializmo tvirtovėmis Rytų Europoje ir sienomis tiesiogine to žodžio prasme. Po to, kai lapkritį subyrėjo Berlyno siena, o A. Brazauskas su LKP nusprendė atsiskirti nuo sovietų sąjungos komunistų partijos, Maskva galėjo tik taškytis eiline įsiūčio doze, bet ir vėl veiksmų nesiėmė.
„Respublikos kompartija tapo Sąjūdžio ginklu! Visa tai labai gerai organizuota, iki ideologinio pagrindimo ekskursais, iškreipiančiais istoriją. Spaudos organai respublikoje tapo nebekontroliuojami. Ypač tai liečia komjaunuolišką spaudą“, – Maskvoje ant A. Brazausko staugė Jegoras Ligačiovas.
„Na, uždrauskite – niekas jūsų neklausys! Jie tikrai buvo neadekvatūs paleidę iš rankų situaciją“, – toliau su šypsena veide prisiminė V. Landsbergis.
Jo teigimu, net ir savotišką dvivaldystę Lietuvoje galiausiai konstatavusi Maskva turėjo pripažinti, kad lietuvių komunistai taip pat laviruoja – esą norėdami pavaidinti esantys laisvi jie gali laimėti rinkimus. Tai buvo naivu – rinkimus 1990 metų vasarį bei per papildomus balsavimus kovą triuškinančia persvara laimėjo „Sąjūdžio“ remiami atstovai. Net ir tada, anot V. Landsbergio, Maskva graibė šiaudą.
A. Brazauskas Maskvoje suokė, kad Lietuvoje savarankiškumas suprantamas kaip nepriklausomybė, tad Gorbačiovas jau ėmė kalbėti apie „respublikų suverenumą SSRS sudėtyje“.
„Ką reiškia respublikų apsisprendimas SSRS rėmuose? Tau uždėti rėmai ir tu gali vaidinti, kad esi apsisprendęs, ar ne? Jų net šūkis toks buvo – „Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities“, – su neišnykstančia ironiška šypsena prisiminė profesorius, – jie tikėjosi įtakos per A. Brazauską, o iš tikrųjų jis nebesusitvarko. Tikėjosi pergalės rinkimuose – pralaimėjo. Netgi dar tikėjosi, kad AT renkant pirmininką balsuos už A. Brazauską, neišdegė – išrinko Landsbergį, o jiems baisiai pikta“.
„Kai užsieniečiai manęs klausdavo, nejau tikitės nugalėti Sovietų sąjungą? Sakau, mes to visai nenorime, norime taikos sutarties: sutarti, kad gyvename atskirą, nepriklausomą gyvenimą, draugiškai su SSRS, jei tik ji nori būti tokia stagnuojančia ir beviltiška – ne mūsų reikalas. Žinoma, dirbome ta kryptimi, kad jie irgi norėtų permainų, leidome rusišką spaudą, Maskvoje tūkstančiais dalinome savo propagandinę auklėjamą medžiagą.
Bet net po kovo 11-osios dar vyravo tas įsitikinimas, kad užmirškite tą savo nepriklausomybę, atšaukite, įšaldykite, niekada jos negausite, nes mes niekada neleisime! Taip man sakė Gorbačiovas ir kiti – jie buvo įsitikinę, kad nuo jų priklauso dalykai, jie buvo neadekvatūs žmonės“, – pridūrė profesorius.
Galiausiai pyktis išvirto į ekonominę blokadą, o vėliau, pasinaudojus padėtimi Persijos įlankoje, kur tvenkėsi JAV vadovaujamos koalicijos debesys prieš Iraką – ir kruvinais Sausio įvykiais. O tai – jau kita istorija, bet ji, kaip ir Baltijos kelias pavyko. Ar tikrai?
Ar Lietuva pavyko?
– Įsivaizduokime situaciją. V. Landsbergis nusikelia į tą 1989 metų rugpjūčio vakarą prie Katedros bokšto. Ir jo ten stovintis tuometinis V. Landsbergis klausia: ar pavyko tokia Lietuva kokią jis įsivaizdavo?
– Landsbergis niekada nesakė, kad įsivaizdavo vienaip ar kitaip, o jei taip nepavyks, tai raudosiu ir keiksiuos. Vizija buvo principinė, kad egzistuotų žmonių teisė spręsti ir būti laisviems priimant sprendimus – be teroro, okupacinės kariuomenės, be KGB ir visų partinių smegenų plovimo centrų. Nes valdyti galima daugeliu būdų, atmetant savo pačių baimę ir nepasitikėjimą. Štai kur išsilaisvinimas – išsilaisvinti iš baimių ir nepasitikėjimo savimi!
– Tai ar Lietuva pavyko?
– Taip, esame nepriklausoma valstybė ir dar tokiose struktūrose, kur Maskva nesapnavo, kad taip gali atsitikti, tai baisus jų politikos jų pralaimėjimas, tikra neteisybė, dar pilna manančiųjų taip, kad teisinga būtų viską sugrąžinti atgal.
– Bet pernai sakėte, kad Sąjūdžio vizija buvo kita – neįklimpusios sovietijoje, su visais melais, apgavystėmis ir giluminėmis blogybėmis. Ar ne per daug to įklimpimo tuomet?
– Tai ir yra tas blogasis įklimpimas, tebeegzistuojantis paveldas. Jau Stasys Lozoraitis 1990 metais iš Vašingtono sveikindamas Lietuvą savo pareiškimuose perspėjo sakydamas, kad taip, „jie padarė nepaprastą dalyką, bet jie neturi realios valdžios, kaip jie tvarkysis?"
Visa ekonomika, žiniasklaida, valdžia – anų rankose ir dar svetima kariuomenė. Lozoraitis buvo susirūpinęs ir žinojo, kad padėtį gali išgelbėti naujas žmogus, taip ir sakė – reikia naujo, nebesovietinio žmogaus, kitaip galvojančio, o per naktį neatsiranda jis.
– Bet juk jau praėjo 30 metų, o toks žmogus dar neatsirado?
– Pasirodo, kad ir to dar nepakanka. Taip, pakankamai To žmogaus atsirado, tai rodo ir kai kurie rinkimai, akcijos, vertybiniai pasirinkimai, yra daug tų „vienų žmonių“. Lyderiai patys negali pakeisti vieni, jie turi būti aktyvūs, kalbėti kuo daugiau ir apie moralinius dalykus, tikrų vertybių pasirinkimą, o ne tik apie geresnį gyvenimą, didesnes algas, ne tiek svarbu ar didesnę ar mažesnė alga – kas, jei tau pasiūlys didesnę algą, kad kartotum nesąmones iš Maskvos?
Mes apgailestaujame kad tiek daug jaunų žmonių orientuojasi į Vakarų civilizaciją, bet mums juk nereikia krimstis, kodėl jie visi važiuoja į Rusiją ar ne?
Čia būtų baisu, jei jie patikėtų Maskvos propaganda, kad būtent ten yra ateities rojus, kad reikia Rusijos laikytis, tada viskas bus gerai, nugalėsime visus amerikosus ir kenkėjus iš Vakarų – tomis nesąmonėmis žmonės netiki. Rusijoje daug tikinčių, o Lietuva jau pasveiko, nors infekuotų ligonių dar liko nemažai, deja tų apgavysčių, melo yra per daug, būtume daug stipresni, jei to nebūtų.
– Na bet yra nemažai sakančiųjų, kad Lietuva pavyko ne tokia, kokios tikėjosi anuomet, kaip jūs į tai reaguojate?
– Kai man tai sako, kad „ne apie tokią Lietuvą svajojome“, tai aš klausiu: o ką Jūs darėte? Ar tik sėdėjote ir svajojote? Gal reikėjo ir daryti, ne tik svajoti? Kas turėjo ateiti ir padaryti, kad tavo svajonė būtų įgyvendinta? Pats esi šios žemės žmogus, nesi bejėgis, neatleisk sau šios abejingumo nuodėmės, apie tai juk ir popiežius Pranciškus atvažiavęs į Lietuvą kalbėjo.
Lietuva pavyko, ji yra laisva. O taip pat laisva rinktis savo kelią – arba geresnį arba blogesnį, kartais, deja, renkasi pastarąjį, bet pati – jei ji yra kvailoka, nesusigaudo, tai čia yra jos pačios problema.
Turime dirbti, kad ji taptų sąžiningesnė, kad žodžiai sąžinė ir garbė taptų ne pajuokos objektais, o ar kas Seime šiuos žodžius vertina? Seimu žmonės nepasitiki? O kuo Seimas pasitiki – ką žmonės išrenka į Seimą? Tuos, kuriais galima pasitikėti ar tuos, kurie gražiau kalba, žada, kurie pabarsto vietinės reikšmės saldainių. Patys žmonės ir kalti, kad tokius atstovus išsirenka, o paskui kaltina Lietuvą – juk jie ir yra Lietuva, save turi kaltinti.