Pirmiausia – kas tas PVM
Pagrindinis PVM tarifas yra 21 proc. – tokį procentą valstybei sumokame nuo kiekvienos perkamos prekės kainos.
Tiesa, ne visoms prekėms yra taikomi tie patys 21 proc. Tarkime, 9 proc. tarifas taikomas knygoms, žurnalams, laikraščiams, viešojo transporto bilietams, viešbučiams, šildymui. Dar mažesnis, 5 proc. tarifas, taikomas kompensuojamiesiems ir brangiems nekompensuojamiesiems vaistams, techninėms priemonėms, kurias naudoja turintys negalią.
Yra tam tikrų paslaugų, kurios apskritai neapmokestinamos PVM: pavyzdžiui, socialinės, pašto, draudimo, kultūros ir sporto paslaugos, azartiniai žaidimai ir loterijos.
Kitose valstybėse lengvatos yra taikomos ir kitoms prekėms. Pavyzdžiui, kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto kainos yra mažesnės, yra maistui taikomas lengvatinis 5 arba 8 proc. PVM tarifas. Kaimyninėje valstybėje 8 proc. tarifas taikomas ir drabužiams, restoranams, kirpykloms. Tiesa, Lenkijoje pagrindinis PVM aukštesnis nei mūsų šalyje – 23 proc.
Latvijoje nuo 2018-ųjų taip pat bus pradėtas taikyti 5 proc. lengvatinis tarifas kai kuriems maisto produktams.
Pasigirdus siūlymams taikyti PVM lengvatas, pasigirsta įvairių analitikų mintys, kad valstybės biudžetas nuo to nukentės.
Tačiau „SEB“ banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda mini gerąjį Rumunijos pavyzdį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos produktams, nealkoholiniams gėrimams. Po metų rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino: kainos sumažėjo 10 proc., o apyvarta padidėjo 12-15 proc.
Anot ekonomisto, tokia priemonė minimoje valstybėje pasiteisino, nes nuostolis biudžetui nebuvo toks didelis, koks galėjo būti, sumažėjo ir šešėlinės ekonomikos dalis, ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekiai.
Kas trukdo taikyti lengvatą maistui Lietuvoje?
G. Nausėda sako, kad yra už PVM lengvatas ir mini, kad Lietuvoje tikriausiai bijoma ankstesnės blogosios patirties, kai pritaikius PVM lengvatą atitinkamų paslaugų ir produktų kainos nemažėjo.
„Lietuvoje PVM lengvatų taikymas dažniausiai galutinio vartotojo nepasiekdavo, pakeliui jį nusigriebdavo ar tai gamybinė, ar prekybinė grandis. Todėl praktiškai šitas lengvatos taikymas reikštų valstybės biudžeto netektį, o galutinio vartotojo prasme jis ypatingos naudos neduotų“, – sako ekonomistas.
Pašnekovo nuomone, pagrindinis skirtumas tarp nesėkmingos Lietuvos ir kur kas sėkmingesnės Rumunijos patirties yra tai, kad Rumunijoje buvo vykdoma griežta kainų stebėsena prieš ir po PVM lengvatos įsigaliojimo.
„Yra pakankamai pagrindo manyti, kad verslo subjektai, sužinoję, kad PVM lengvata įsigalioja, pavyzdžiui, nuo sausio 1 dienos, gali patyliukais pradėti organizuotai kelti kainas jau dabar. Kai ateis ta sausio 1, pritaikys PVM lengvatą ir nuleis kainas iki šiandienos lygio.
Lietuvoje tas kainų monitoringas niekada nebuvo vykdomas – nei iki, nei po įsigaliojimo. Dėl to viskas buvo palikta savieigai, tikintis, kad viskas išsispręs automatiškai konkurencijos būdu. Gyvenimas rodo, kad taip neatsitiko. Patirtis iš ankstesnių PVM lengvatų taikymo atvejų lemia ganėtinai didelį skepticizmą taikyti tas lengvatas ateityje“, – būtinybę stebėti kainas pabrėžia G. Nausėda.
Panašiai mano ir premjeras Saulius Skvernelis. Praėjusią savaitę jis teigė, kad kol kas Vyriausybėje nėra konkrečių planų taikyti PVM lengvatą maistui.
„Čia diskusijų klausimas, gali būti ir specialus lengvatinis tarifas maisto produktams, bet aš šiandien bent jau nematau prielaidos, nes tiesiog gali būti taip ir greičiausiai bus taip, kad ta PVM dalis pasiliks prekybininkui“, – TV3 Žinių žurnalistams sakė Saulius Skvernelis.
G. Nausėda mano, kad jeigu kainos būtų stebimos ir viešinamos, visuomenė taptų nepakanti dirbtiniam jų kėlimui. Jeigu su kainomis nebūtų sužaista, PVM lengvata leistų pasiekti norimą rezultatą – sumažėjusias kainas ir padidėjusį vartojimą, sako jis.
G. Nausėda sako, kad kaltas ir nepakankamas valdžios įsigilinimas į situaciją ir galimus atoveiksmius – analitikai matytų tik tiesioginius nuostolius dėl PVM sumažėjimo tam tikriems produktams, o netiesioginį efektą – padidėjusį vartojimą – praleistų pro akis. „Žinodamas visus politinio proceso sudėtinius elementus, būtent taip modeliuočiau patį procesą, kuris atsitiktų po PVM lengvatos siūlymų“, – įžvalgomis dalijasi G. Nausėda.
Koks turėtų būti sumažintas PVM tarifas maistui? „Jis turėtų būti pakankamai ryškus, palyginus su pagrindiniu tarifu. Jeigu jis nebus ryškus, bus lengva pasislėpti už jo ir sakyti, kad didėja kaštai, dar kažkas. Lietuvoje sumažinimas turėtų būti nuo 21 iki 5 proc.“ – sako banko ekonomistas.
Nepakitusios kainos reikštų kartelinius susitarimus
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka pastebi, kad kainų nesumažėjimas pritaikius PVM lengvatą reikštų ne tai, kad verslininkai yra blogi, o tai, kad šalyje rinka veikia neteisingai – yra karteliniai susitarimai arba netinkamai veikia valstybinės institucijos, turinčios kontroliuoti rinką.
„Jeigu mes pripažįstame, kad PVM sumažinimas neveikia, reiškia mes pripažįstame, kad rinka neveikia – yra monopolizuota, yra karteliniai susitarimai, kainos yra ekonomiškai nepagrįstai iškeltos“, – sako R. Lazutka.
Anot jo, idealiu atveju turėtų veikti elementarus konkurencijos dėsnis – iš kainų nesumažinusių verslininkų niekas tiesiog turėtų nebepirkti. Pašnekovas sako besivadovaująs tarptautine patirtimi – esą jeigu kitiems pavyko sukontroliuoti PVM mažinimą, Lietuvai irgi turi pavykti.
Kalbėdamas apie PVM lengvatą maistui pašnekovas aiškina, kad svarbu sumažintą tarifą taikyti ne visiems maisto produktams, o tik būtiniausiems – taip esą būtų išvengta atvejų, kai lengvata taikoma krevetėms ar kitiems prabangiems produktams.
„Yra būtinos prekės, be kurių žmonės negali apsieiti. Reiškia, kad valstybė neturėtų apmokestinti tokių prekių, kurios būtiniausios žmonėms, nes apmokestinimas reiškia kainos padidinimą. Dėl šios priežasties buvau ir prieš šildymo lengvatos panaikinimą, nes tai reiškia, kad valstybė, padidindama mokestį nuo 9 iki 21 proc., pabrangina šildymą. Tas pats ir su maistu“, – sako R. Lazutka.
O gal išvis panaikinkim PVM?
Šalių, kuriose PVM išvis neegzistuoja, sąraše minimos Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Atrodytų, tokią pačią praktiką Lietuvoje taikyti galėtumėme ir mes, o prarandamus mokesčius surinkti kitais būdais.
Finansų analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis sako, kad JAV panašus mokestis egzistuoja, tik skaičiuojamas ne nuo pridėtinės vertės, kaip yra Lietuvoje, o nuo apyvartos.
Tarkime, Lietuvoje stalius nusiperka lentų už 50 eurų, iš kurių vėliau gamins stalą. Lentpjūvė, iš kurios perkamos lentos, už jas sumoka 10,5 Eur PVM. Pagaminęs stalą, stalius jį parduoda už 120 eurų ir sumoka 25,2 Eur PVM. Tačiau vėliau stalius gali susigrąžinti PVM už pirktas lentas, mat už jas pajamų mokestį dar kartą sumoka jau parduodamas stalą.
Tuo metu JAV egzistuoja apyvartos mokestis ir nėra susigrąžinimų sistemos. Taigi, mokestis sumokamas ir lentpjūvės, kuri pagamino lentas, ir staliaus, kuris gamino stalą. Jeigu jo tarifas būtų toks pats kaip Lietuvoje – 21 proc., gaminant stalą būtų sumokėta daugiau PVM (10,5 Eur už lentas + 25,2 už stalą = 35,7 Eur). Tačiau verta paminėti, kad apyvartos mokestis JAV yra mažesnis priklausomai nuo valstijos.
Įmonė, kuri nori susigrąžinti PVM už žaliavas, turi valstybei pateikti jų pirkimo dokumentus.
„Teisingesnis mokestis, žinoma, nuo pridėtinės vertės. Bet nuo apyvartos visas paprasčiau – neatsiranda tokių dalykų kaip PVM susigrąžinimas, neatsiranda grobstymų, fiktyvių firmų“, – sako profesorius.
Pagrindinio PVM tarifo per daug mažinti negalime
Lietuvoje ne tik egzistuoja PVM, bet ir Europos Sąjungos (ES) direktyvomis nustatyta minimali jo riba – 15 proc. Verta paminėti, kad ES šalims yra leidžiama taikyti tam tikrą skaičių lengvatų atskiroms produktų ar paslaugų grupėms.
Kodėl yra 15 proc. riba? R. Rudzkis tikina, kad taip yra dėl to, kad ES rinka yra vieninga – galima laisvai vežti produktus iš vienos šalies į kitą. „Įsivaizduokime kokią mažą šalelę, tarkime, Liuksemburgą. Jis PVM tarifą padaro 5 proc. Visi olandai, prancūzai pradeda viską pirkti Liuksemburge – kam žmogui mokėti 20 proc. PVM, jeigu jis gali nuvažiuoti į Liuksemburgą ir nusipirkti už 5.
Tada Liuksemburge apyvarta pasidaro daug didesnė ir surenka daug daugiau mokesčių. Kada nėra muitų, kada yra vieninga erdvė, mokesčiai turėtų būti nors šiek tiek derinami. Puikus to pavyzdys yra Lenkija. Mes mėsai taikome 21 proc. PVM, o lenkai daug mažesnį. Tiems, kas gyvena netoli sienos, apsimoka važiuoti į Lenkiją. Aišku, PVM mažesnis maistui, jo daug neprisipirksi.
Bet įsivaizduokime atvirkštinį variantą – Lenkijoje PVM 21 proc., o lietuviai viskam taiko 10 proc. mokestį. Lenkui televizorių ar kitą daiktą apsimoka pirkti Lietuvoje. Kadangi lenkų yra daugiau, mes surinktumėme daugiau pinigų“, – samprotauja R. Rudzkis.
Kodėl negalima PVM suvienodinti visoje ES? Tai, anot profesoriaus, būtų žingsnis iki vienos valstybės, apimančios visas sąjungos šalis.
„Teisingas yra vidurio kelias, kraštutinumai nėra gerai. Vienas variantas – apskritai nereguliuoti. Tai daryti būtų galima tada, jeigu būtų muitinės. O dabar šiek tiek reikia reguliuoti, kad neatsirastų galimybės piknaudžiauti. Antras variantas – padarom vieną valstybę. Bet visgi valstybės skirtingos, su savu vartojimu, tradicijomis. Galų gale mes kažkiek norime būti nepriklausoma šalimi“, – sako R. Rudzkis.