Tai reiškia, kad nors akcizinės prekės Lietuvoje ir kainuoja panašiai, kiek daugelyje kitų ES valstybių, jas gali įpirkti mažesnė dalis žmonių. Jeigu akcizo nebūtų, už dabar eurą kainuojantį alaus butelį mokėtumėme apie 63 centus, už cigarečių pakelį – apie 1,3 Eur, litrą benzino, dabar kainuojančio eurą – 42 centus.
Kas apmokestinama akcizu?
Šiuo 17 a. menančiu akcizo mokesčiu apmokestinami produktai, kurie kelia pavojų gyventojų sveikatai (pvz. alkoholis ar rūkalai), daro žalą gamtai (pvz. benzinas). Kai kuriose valstybėse akcizu apmokestinamos ir nevienareikšmiškai vertinamos paslaugos (pvz. prostitucija ar lošimai).
Šiandien Lietuvoje akcizu apmokestinami svaigalai, tabakas, elektros energija, benzinas, gamtinės dujos ir kiti energetiniai produktai. Iki 2002-ųjų akcizu buvo apmokestinta ir kava, šokoladas, gaminiai su kakava, tepalai, aukso, sidabro dirbiniai. Tačiau akcizo taikymo šiems gaminiams buvo atsakyta dėl esą nedidelių pajamų ir pernelyg sunkios apmokestinimo sistemos.
Paskaičiavus galima pastebėti, kad akcizas didžiąja dalimi lemia galutinę jais apmokestintų produktų kainą. Pavyzdžiui, šis mokestis sudaro beveik 36 proc. 0,99 Eur kainuojančio alaus galutinės kainos. Daugiau nei pusė kainos už cigaretes ir benziną taip pat nukeliauja valstybei.
Carinės Rusijos ir tarpukario laikotarpiais egzistavo valstybės monopolis
Tiesa, akcizas ne visada buvo toks, koks yra dabar. Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais teisę varyti naminukę turėjo tik dvarininkai. Šie pagaminamą alkoholį realizuodavo dviem būdais: priverstinai pardavinėdavo savo baudžiauninkams arba kurdavo karčemas.
„Nepasakysiu iki kada, bet situacija buvo tokia, kad kiekvienas baudžiauninkas per metus turėjo nupirkti nustatytą kiekį alkoholio. Jis galėjo jo negerti, o išpilti, bet kaip čia pasakius... Kitas dalykas – buvo samdomi žydai, jie tapdavo karčemų savininkais ir tada šita bajorų degtinė buvo pardavinėjama karčemose, visas pelnas tekdavo bajorams“, – kalba A. Jakubčionis.
Tiesa, pati LDK iš prekybos alkoholiu tiesioginės naudos negaudavo – visi pinigai atitekdavo tiems patiems dvarininkams. Ši situacija pasikeitė carinės Rusijos laikais.
„Carinės Rusijos laikotarpiu buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis. Šita prekė duodavo pasiutusiai didelius pinigus, net buvo juokaujama, kad carinės Rusijos biudžetas buvo girtas. Tai buvo didžiulis įnašas į biudžetą – gal net 20 proc.“, – sako docentas.
Tarpukariu situacija nesikeitė – prekyba alkoholiu taip pat buvo jau nepriklausomos valdžios rankose. Tiesa, maža dalis alkoholio buvo importuojama ir iš užsienio šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos. Tačiau importiniai gėrimai buvo brangūs, todėl retas galėjo leisti sau juos gerti.
„Tarpukariu kontrabanda ne tai, kad klestėjo, bet egzistavo. Įvežamiems iš kitų šalių alkoholio gaminiams buvo uždedamas labai didelis muitas. Kažkada Kauno karininkų ramovėje sakė, kad jie rado išlikusį kainoraštį, tai butelis prancūziško šampano kainavo 150 litų. Karvė tuo metu kainavo 90 litų, mokytojo atlyginimas – iki 300 litų“, – sako A. Jakubčionis.
Jis sako skaitęs istoriją apie tarpukario ponias, ruošusias labdaros balių. Šioms prireikė užsienietiško vyno, todėl jo paprašė Muitinės departamento, kuris turėjo konfiskuoto kontrabandinio vyno. „Joms neperdavė. Sakė, kad konfiskuotas vynas yra konfiskuotas. Bet visgi, vienaip, ar kitaip, sulaikoma jo kažkaip buvo“, – konstatuoja A. Jakubčionis.
Kur nukeliauja pinigai iš akcizų?
Šis mokestis valstybei iki šiol surenka dideles pinigų sumas. Skaičiuojama, kad pernai valstybės ir savivaldybių biudžetai dėl akcizo papilnėjo 1,2 mlrd. eurų, kas sudaro 13,59 proc. visų pajamų.
Finansų ministerijos specialistai komentuoja, kad akcizų, kaip ir visos kitos pajamos, keliauja į bendrą katilą ir skiriamos valstybės funkcijoms finansuoti: nuo švietimo iki religijos, sporto. Tačiau yra tam tikros sferos, kurios yra finansuojamos nuo tam tikro procento akcizo mokesčio (t. y. „pririštos“).
Tarkime, dalis pajamų iš akcizų yra skiriama tiesti, remontuoti kelius, diegti įvairias informacines sistemas, susijusias su keliais, finansuoti saugaus eismo programas. Dar keli procentai pajamų yra skiriami Kultūros rėmimo fondui, iš kurio skiriamos lėšos kultūrai ir menui remti. Už šiuos pinigus taip pat finansuojami įvairūs sporto projektai, dalis lėšų skiriama ir visuomenės sveikatos stiprinimo projektams. 1,3 proc. nuo visų akcizų yra skiriama ir visuomeninio transliuotojo (LRT) finansavimui.
Mano, kad akcizas lemia didelį šešėlį
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas pastebi, kad akcizu apmokestinamos neelastingos prekės (t. y. tos, kurioms nėra alternatyvos). Čia jis pateikia gyvenimiškus pavyzdžius.
„Jeigu akcizo mokesčiu apmokestintų šakutes, tai žmonės rinktųsi šaukštus. Tuomet iš šakučių apmokestinimo nieko į biudžetą nesurinktum. Užtat ima (ir apmokestina – DELFI) tokias prekes, be kurių tu negali išgyventi ar negali nevartoti, arba ima tokias prekių grupes, kur visi įmanomi pakaitalai yra apmokestinti. Geras pavyzdys būtų, kai yra apmokestinti burnos skalavimo skysčiai, kuriuos žmonės vartoja kaip alkoholinius gėrimus“, – kalba Ž. Šilėnas.
Jis skatina mąstyti, ko yra siekiama taikant ir didinant akcizus – ar apsaugoti gyventojus, ar surinkti kuo daugiau pinigų į valstybės biudžetą.
„Aš šiek tiek ciniškai spėčiau, kad neretai yra tiesiog elementarus „reikia pinigų“ argumentas. Kuo kitu galima paaiškinti tokį dalyką kaip kuro apmokestinimas. Tarkime, benzinas, dyzelinas, ta pati elektra – taip, sakoma, aplinkosaugos tikslai. Bet jeigu tie mokesčiai yra aplinkosaugos tikslais, tai kodėl lėšos, surinktos šiais būdais, nėra skiriamos aplinkosaugai? Jeigu akcizo mokestis už benziną yra skirtas apmokėti kelius, tai kodėl pusė pinigų eina keliams, o kita pusė – bendroms biudžeto reikmėms?“ – retoriškai klausia LLRI prezidentas.
Ž. Šilėno teigimu, akcizinių prekių įperkamumas Lietuvoje yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje (ES) – jų kainos yra panašios kaip ir visoje ES, bet algos Lietuvoje žemesnės. Tai, anot pašnekovo, daro esminę įtaką šešėlinei ekonomikai (t. y. kontrabandai, nelegaliai akcizinių prekių gamybai) – legalios alternatyvos esą tiesiog per brangios.