Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas aiškina, kad darbo našumas, grubiai tariant, yra įmonės sukurta pridėtinė vertė padalinta iš darbuotojų skaičiaus. Statistikos departamento duomenys rodo, kad pridėtinė vertė, sukurta vieno darbuotojo per metus, sparčiau kilo iki 2015-ųjų, o tada – tarsi sustingo. 2015, lyginant su 2014 m., darbo našumas kilo 0,5 proc., o 2016, lyginant su 2015 m., rodiklis, pirminiais duomenimis, tepadidėjo 0,3 proc.
„Jeigu dirbančiųjų skaičius auga ganėtinai sparčiai, kaip buvo pastaruoju metu, o pridėtinė vertė auga lėčiau, tai išeina taip, kad produktyvumas krenta arba kyla, bet nedaug“, – vykstantį procesą aiškina Ž. Mauricas.
Gresia darbo vietų praradimu
„SEB“ banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda aiškina, kad nedidelis darbo našumas įmonei reiškia konkurencingumo praradimą – prekę pagaminti brangu, todėl auga ir jos pardavimo kaina. Tai reiškia, kad gyventojai renkasi analogiškas kitų gamintojų prekes, kurios yra pigesnės. Tai ilguoju laikotarpiu gali reikšti įmonės bankrotą ir darbo vietų sumažėjimą, sako ekonomistas.
Jeigu darbo našumas išliks toks pat, o kainos ir atlyginimai augs kaip augę, įmonių konkurencingumas vis labiau mažės, teigia G. Nausėda.
„Įmonėms vis prasčiau seksis parduoti savo prekes, tada ims mažinti darbuotojų skaičių. Tačiau kainos ir toliau didės, o atlyginimai nustos augę. Tada mes labai skausmingai pajustumėme konkurencingumo praradimą, nes žmonių pragyvenimo lygis imtų smukti“, – sako G. Nausėda.
Ekonomistas teigia, kad vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių darbo našumą, yra modernių technologijų diegimas, kuris padeda įmonėms automatizuoti gamybą ir atsisakyti darbuotojų pertekliaus. Jis pastebi, kad pastaruoju metu vengiama investuoti į pažangiąsias technologijas, kas ypač išryškėjo pasibaigus finansinei krizei.
Kodėl įmonės neinvestuoja?
G. Nausėdos žodžiais, krizės metu ir po jos daugeliui įmonių teko drastiškai karpyti sąnaudas, mat kitaip jos būtų tiesiog neišgyvenusios. Tačiau apie 2015-uosius viskas pasikeitė – ekonominei situacijai šalyje pradėjus gerėti verslas, pastebi ekonomistas, leido sau atleisti vadeles ir nebekreipti tokio didelio dėmesio į darbo našumą. Tai, anot jo, viena iš priežasčių, kodėl verslas šiandien pasyviai plėtoja moderniąsias technologijas, leidžiančias efektyviau dirbti.
Dėl ekonominės situacijos pagerėjimo įmonės, nuolat ieškančios naujų darbuotojų, susiduria jų trūkumu. Dėl to, anot G. Nausėdos, vidutinio atlyginimo šalyje kreivė nuolat kyla į viršų.
„Konkurentai vieni iš kitų vilioja darbo jėgą žadėdami didesnį atlyginimą. Tai visiškai nesusiję su tuo, kad kitoje įmonėje tas perviliotas žmogus dirbs efektyviau. Yra ir tokių šypseną keliančių dalykų, kad, pavyzdžiui, IT srityje darbdavys darbuotojui duoda lapą ir klausia, kokios algos nori. Jeigu darbuotojas paprašo adekvačios algos, darbdavys yra pasiruošęs patenkinti jo norus“, – kalba G. Nausėda.
Tačiau sąlyginai geros ekonominės sąlygos nėra vienintelis veiksnys, leidžiantis įmonėms neskirti pakankamai lėšų technologiniam vystymuisi. G. Nausėda taip pat mini sudėtingą geopolitinę situaciją regione, kuri įmonėms reiškia nežinią dėl ateities. Savo ruožtu Ž. Mauricas prideda ir prastą šalies švietimo sistemą, tyrimų centrų trūkumą bei klestinčią šešėlinę ekonomiką.
Dalijasi geromis prognozėmis
Vis dėlto G. Nausėda teigia, kad dabar vykstantis algų augimas ir specialistų trūkumas ilgainiui privers verslininkus investuoti daugiau pinigų į darbo našumą gerinančias technologijas, mat įmonės nebus pajėgios skirti tiek lėšų žmogiškiesiems ištekliams. Tai, anot G. Nausėdos, galbūt šiek tiek sumažins darbo jėgos paklausą ir atlyginimus, bet padės įmonėms išlikti konkurencingoms.
Ekonomistas prognozuoja, kad vidutinis atlyginimas šalyje ir toliau augs, bet ne visiems vienodai. „Jeigu kalbame apie nekvalifikuotą darbą, gali būti, kad algos augs kiek lėčiau, nei tikėtasi. Bet algos augs ne dėl to, kad auga darbo našumas, o dėl to, kad darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykis ir toliau išliks darbuotojo naudai. Didžiuosiuose miestuose atlyginimų augimas turėtų išlaikyti tokią pačią spartą kaip 2017-aisiais“, – sako G. Nausėda.
Tačiau, jo teigimu, darbo našumo augimui vietos yra – naujos valstybės investicijos paskatos įsigalios 2018-aisiais, todėl jau tų metų antroje pusėje galima tikėtis, kad darbo našumo augimas pajudės iš stagnacijos.
Su šia problema susiduria ne tik Lietuva
Ž. Mauricas, kalbėdamas apie sustojusį darbo našumo augimą, sako, kad tai nebūtinai reiškia, kad visos įmonės šalyje sustojo viename efektyvumo lygyje: dalis jų gali didinti efektyvumą, bet jas atsveria kitos, mokančios mažesnius atlyginimus, bet priimančios daugiau žmonių.
„Signalas yra labai paprastas: Lietuva kuria nepakankamai aukštos pridėtinės vertės darbo vietų. Mes plečiame tuos sektorius, kurie Lietuvoje ir taip yra įsitvirtinę, tarkime, mažmeninė prekyba, medžio apdirbimas, baldų pramonė, kur nėra kuriama super didelės pridėtinės vertės“, – kalba Ž. Mauricas.
Tiesa, tai nėra išskirtinai Lietuvos problema. Ž. Mauricas sako, kad su analogiškomis problemomis susiduria ne tik Lietuva. Panaši situacija, anot jo, yra ir Vakarų Europoje – Jungtinėje Karalystėje ar Švedijoje. Tačiau kai kurios valstybės nuo darbo našumo sąstingio nekenčia – pavyzdžiui, Airijoje šis rodiklis ne tik kad metai iš metų auga sparčiau nei pas mus, bet yra ir daug didesnis nei Lietuvoje. Tai ekonomistas aiškina didele stambių įmonių tose šalyse koncentracija.
„Šalys, kuriose darbo našumas aukštas, neturi sektorių, kuriuose darbas yra mažai apmokamas. Smulkus, vidutinis verslas yra gerai, bet jis nekuria labai didelės pridėtinės vertės. Tarkime, Turkija yra šalis, kurianti nedaug pridėtinės vertės, nes ten yra mažai didelių įmonių. Įmonės turi būti ne tik stambios, bet ir smarkiai automatizuotos bei kurti produktus garsiems prekės ženklams. Mes, turėdami tik smulkų ir vidutinį verslą, turtingais netapsime, nebent toks verslas išaugs į stambų“, – aiškina Ž. Mauricas.
Neefektyviai veikiančios valstybės įmonės kenkia biudžetui
G. Nausėda atkreipia dėmesį ir į neefektyvų valstybinių įmonių valdymą, kuris turi didelės įtakos visam valstybės biudžetui. Mažas šių įstaigų našumas mokesčių mokėtojams reiškia vieną iš dviejų: arba tai, kad reikia skirti vis daugiau pinigų iš valstybės biudžeto, arba tai, kad jos grąžina mažiau pelno, dėl to vėlgi nukenčia biudžetas, sako G. Nausėda.
„Už tuos pinigus būtų galima finansuoti kokybiškesnes viešąsias paslaugas, skirti didesnius atlyginimus mokytojams, sveikatos darbuotojams. Bet vietoje to pinigai švaistomi neefektyviai veikiančiose valstybės įmonėse“, – kalba ekonomistas.
Tiesa, valstybinėse įmonėse teigiamų postūmių yra, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi, sako ekonomistas.
„Situacija ilgą laiką buvo bloga, dabar taip pat nėra ideali. Ne tik dėl to, kad tai – valstybinės įmonės, todėl jų valdymas skiriasi nuo privačių, bet ir todėl, kad dažnai jos neturi jokios konkurencijos. Paimkime „Lietuvos geležinkelius“ – kitų konkurentų jie kaip ir neturi, todėl efektyviau gaminti didelio spaudimo kaip ir nėra. Kiek pavyko pasiekti komercializuojant, skaidrinant valstybes įmones, tiek ir pavyko.
Energetikos srityje yra teigiamų poslinkių, pavyzdžiui, „Lietuvos energijoje“. Taip pat yra ir tuose pačiuose „Lietuvos geležinkeliuose“. Bet, žinote, ten buvo lengva padaryti tuos poslinkius, nes ten buvo didelis neefektyvumas ir daug odiozinių istorijų, kaip įmonė yra apaugusi dukterinėmis įmonėmis. Iš tokio taško atsispyrus yra pakankamai nesunku pagerinti tuos rodiklius“, – sako G. Nausėda.