Visą projektą „Gilyn į Rusiją“ skaitykite čia.
Pro debesis nedrąsiai pasirodo saulė, ir tūkstančiai pakrantę nusėjusių balučių sutviska tarsi būtų pripildytos lydyto metalo.
Ilgą laiką pagrindiniai sovietiniai, o vėliau ir Rusijos gilumos, papirosai buvo legendiniai „Belomorkanal“. Neišvaizdūs, dvokiantys, be filtro – vyrai įgudusiai traukė juos iš mėlynai balto pakelio, užsukdavo galiuką, kad nebūtų taip stipru, ir išdidžiai traukdavo kartų dūmą. Šiuos papirosus rūkė mano dėdė, mano senelis ir visi rimti kiemo vyrai.
Ant „Belomorkanal“ pakelio pavaizduotas žemėlapis, o jame – Baltosios-Baltijos jūrų kanalas. Vaikystėje niekaip negalėjau suprasti, kuo šis kanalas nusipelnė tokios garbės puošti mano senelio rūkomų papirosų pakelį. Tik daug vėliau išsiaiškinau, kad šis kanalo kasimas buvo vienos kruviniausių statybų per visą Sovietų Sąjungos istoriją: per 20 mėnesių iškasta 227 kilometrų, o aukų skaičius siekė dešimtis tūkstančių. Šis kanalas sujungė Baltąją jūrą ir Onegos ežerą. Gaila, kad taip ir nesusiprotėjau senelio paklausti, kodėl jis rūkė būtent šiuos papirosus.
Baltoji jūra – pilka, niūri, kaip ir „Belomorkanal“, atšiauri ir negailestinga – kaip ir Baltosios-Baltijos jūrų kanalo statybos, ir tuo pačiu neapsakomai didinga ir nuostabi. Tarsi hipnotizuoja – norisi į ją žiūrėti ir žiūrėti. Tarsi ilgiau pažiūrėjus būtų galima gauti atsakymus į visus pasaulio klausimus. Mes išmirsite, o ji, apatiška ir nejautri viskam, kas vyksta, ir toliau taip pat dieną iš dienos skalaus krantą. Atrodo, kad prieš jos didybę ir bauginančią ramybę nublanksta visa pasaulio tuštybė.
Tolėliau, maždaug už 200 metrų nuo kranto, jūrą stebi nedideli nameliai. Dauguma jų – vasarnamiai, žmonės atvažiuoja tik tada, kai šilta. Į žemę rankas jau sukišę daržininkai, kasa lysves, ruošiasi kažką sodinti, visai šalia esančios jūros tarsi net nepastebi. Yra tokių, kurie čia gyvena nuolat – ši gyvenvietė visa šalia Belomorsko, pasiekti miestą galima vos per kelias minutes. Visai netoli nuo čia buvo filmuojamas Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“ – mažo žmogaus ir galingo valstybinio aparato akistatos drama nominuota „Oskarui“, tačiau akivaizdžiai nepatikusi ir neįtikusi Rusijos valdžiai (mačiusieji filmą pritars, kad ne be reikalo).
„Pas mus čia visur galima filmuoti „Leviataną“, – užkimusiu balsu juokiasi Aleksandras Medvedevas, ir tame juoke nei gaidelės linksmumo ir džiugesio. Jis – kresnas vidutinio amžiaus vietinis ilgais žilstančiais plaukais. Aleksandras Medvedevas – surusintas vardas. Jis geriau žinomas kaip Santtu Karhnu – taip jo vardas skamba gimtąja karelų kalba.
Karelai – nedidelė finougrų grupės tauta, dauguma jų gyvena Karelijoje, dalis – Suomijoje. Remiantis paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Rusijoje jų teliko šiek tiek daugiau nei 60 tūkst. Karelai, kaip ir dauguma kitų mažų tautų, išgyveno krikštą (tik anksčiau), gavo naujus vardus, buvo priversti atsisakyti gimtosios kalbos. Santtu Karhu – tai Aleksandras Medvedevas rusų kalba. Jis gimė ir visą vaikystę praleido Belomorske. Dabar didžiąją laiko dalį gyvena kaimyniniame Petrozavodske, tačiau čia dažnai atvyksta į vasarnamį. Jo namas stovi visai ant Baltosios jūros kranto. Turi daržą ir pirtį. Iš pirmo žvilgsnio jokiais būdais nepasakysi, kad priešais stovi tikra roko muzikos legenda – eilinis daržininkas, betūpčiojantis aplink savo pomidorus. Santtu Karhu dainuoti karelų kalba pradėjo pritariant gitarai ir būgnams. Dabar Karelijoje roko muzika su etniniais motyvais išgyvena tikrą populiarumo bangą. Be jokių abejonių, tai tiesioginis A. Medvedevo nuopelnas.
Santtu arba tiesiog Saša pasakoja, kaip perestroikos metais pradėjo burti grupę, norėjo dainuoti karelų kalba. Vyras nelinksmai juokiasi, kad jo dainos gimtąja kalba buvo „menkas indėlis į savotišką karelų kalbos, kuri Sovietų Sąjungos laikais buvo laikoma tabu, kerštą“.
„Kodėl jūs sakote, kad buvo tabu? Karelų tapatybė buvo griežtai draudžiama. Tėvai savo vaikams norėjo geriausio. Kiekvienas tikras karelas buvo įtariamasis, šnipas. Kaip sakydavo mano močiutė (Saša imituoja ryškų akcentą): „Aš rusų kalbos gerai nemoku, bet tu rusų kalbą mokėsi puikiai“. O aš jai atsakydavau: „Vis tiek galima aiškiai suprasti, kad tu ne rusė!“. „Na ir kas, užtat manęs nepasodins“, – atsakydavo močiutė.
Nuo XX amžiaus pradžios karelų skaičius sumenko kelis kartus, dabar jų teliko dešimtys tūkstančių, tačiau Santtu Karhu jau daugiau kaip 20 metų dainuoja savo gimtąja kalba. Ir nejaučia dainuojantis vėjui – klausytojų netrūksta.
„Dabar turime daug gerbėjų. Rašo man tekstus karelų kalba, ieško žodžių žodynuose, kuria ir duoda man. Žmonėms to reikia, jie ieško savo tapatybės, nors ir ne visada sekasi. Auga jaunoji karta. Kažkodėl nori būti šiek tiek ne rusai, bet jiems niekas nesuteikia tokios galimybės. Nėra karelams skirto vaikų darželio. Vaikų darželiuose – tik rusų kalba. Sovokų mentalitetas? Supersovokų“, – sovietizmo garbintojus pašiepia Saša.
Saša pasakoja, kaip suomiai siūlė finansuoti kareliškų vaikų darželių steigimo programą, tačiau rusai užkirto tam kelią ir dar palaikė tokią iniciatyvą akiplėšišku separatizmu.
„Mūsų vos 80 tūkst. Labai mažai, armijos nesuburtume. Bent kalbą leiskite išsaugoti. Bet Putleris pasakė, kad negalima“, – kalbai pasisukus apie politiką, Sašos akyse užsižiebia pykčio liepsnelės. Panašu, kad sovietinės estetikos ir filosofijos jis nekenčia taip pat karštai kaip ir šiandieninės putiniškosios. „Už Kremliaus sienų vyksta tokie patys dalykai kaip ir sovietmečiu“, – piktinasi Saša.
Trumpai apleidžiame politiką ir grįžtame į 9-ąjį XX amžiaus dešimtmetį. Tai buvo neformalų ir gopnikų konfliktų metas, gatvių gaujos vienos kitas persekiojo iš rajono į rajoną. Tikriausiai tokios kovos virė visuose miestuose. Belomorskas tikrai nebuvo išskirtinis. Saša pasakoja, kad jo gimtame mieste yra du dideli rajonai – Gamyklos ir Uosto. „Gamykliniai“ persekiojo tuos iš Uosto, o pastarieji – „gamyklinius“. Bet visa tai jau praeitis. Nebėra nei Gamyklos, nei Uosto, teliko tik rajonų pavadinimai, kuriuos iš inercijos vis dar kartoja vietiniai. Laipsniškai mažėja ir pačių vietinių.
„Šiandien čia jau nebe monomiestas, nes nieko nebeliko. Seniau buvo gamykla ir uostas. Visas gamyklos turtas iššvaistytas, įrenginiai išparduoti. Pašėlęs dešimtasis dešimtmetis, ar kaip ten jį vadina! Tarsi tada ten būtume buvę visai ne mes, tarsi dėl visko kaltas kažkas kitas. Jeigu taip, tai kodėl važinėjatės džipu, o aš autobusu? Žmonių galvose pradeda kiti natūralių klausimų. Ir kažkodėl visi tie dabar priklauso „Vieningajai Rusijai“. Ir uosto istorija tokia pati. Likę laivai bazuojasi Murmanske, parduoda prekes Norvegijoje, o paskui per Norvegiją ir Baltarusiją tos prekės vėl atsiduria ant mūsų prekystalių. Argi tai ne pats tikriausias putinizmas? Tai ir yra putinizmas – užburtas ratas“, – tulžį lieja Saša.
Santtu Karhu daug gastroliavo Suomijoje – jo muzikos grupė ten labai populiari, ten leidžiamos eilėraščių karelų kalba knygos, pati kalba vertinama kaip pavyzdys, apie ją rašo mokyklos vadovėliuose. Karelų ir suomių skirtumas labai menkas, kaip ir rusų bei ukrainiečių, teigia Saša. Tikriausiai būtų gana lengvai radęs būtų ten ir pasilikti, tačiau to nepadarė.
Ir štai jis čia, Baltosios jūros pakrantėje. Jo lentynoje septyni karelų kalbos žodyno tomai, ant stalo – butelis degtinės ir užkanda, vos už 20 metrų nuo namo – iškūrenta pirtis. Nuoširdžiai prisipažįsta – „karas pralaimėtas“: karelų kalba merdėja – „liko likučiai, vos trys kaimai, kur dar gyva karelų kultūra“.
„Tai tikrų tikriausias kolonializmas!“, – dusliai sušunka Medvedevas, bandydamas parinkti tinkamiausią žodį apibūdinti tai, kas vyksta su jo tauta.
„Labai greitai teliks tik „idiotų dėžės“ augintiniai, apsiraizgę Georgijaus juostelėmis“, – liūdną ateities prognozę pateikia muzikantas. Saša pyksta. Saša labai pyksta. Pyksta dėl griovimo filosofijos, neteisybės, raudonojo patriotizmo, sovokų, V. Putino ir visos jo „Vieningosios Rusijos“.
Sėdime nedideliame name ant pasaulio krašto ir geriame. Gali būti, kad iš šono atrodome gana beviltiškai. Tarsi sėdėtume banginio pilve, aptarinėjame, kada gi jis mus išspjaus į krantą, keikiame jį arba priešingai – bandome rasti bent vieną situacijos, kurioje atsidūrėme jo praryti, privalumą. Neaišku, iš kur galvoje kyla tų kvailų ir beprasmiškų minčių apie galimybę išsigelbėti. Mes tiesiog sėdime banginio viduriuose. Ir tiek žinių.