Mostaguoja rankomis ir garsiai rėkauja. Automobilis staiga metasi į dešinę, ir skardžiabalsis vos nenusiverčia nuo kapoto. „Devintukas“ pranyksta dulkių debesyje. Tai buvo pirmasis vaizdas, ką pamatėme Vyborge, vos išėję iš stoties.
Vyborgas įsikūręs Rusijos šiaurėje – maždaug 866 kilometrai nuo Maskvos ir 136 kilometrai nuo Sankt Peterburgo. Šiandien jis laikomas niekuo neišsiskiriančia provincija, čia gyvena vos 80 tūkst. žmonių. Eilinė istorija.
Nepaisant to, Vyborgas – ypatingas miestas, kuriame į vieną susiliejusios ir persipynusios skandinavų, europiečių ir rusų kultūros, miestas, įkurtas švedų, tačiau visą laiką ėjęs iš rankų į rankas, miestas, kur virė aršūs mūšiai, miestas, garsėjęs kaip stambus prekybos centras.
Pastaruosius 70 metų Vyborgas priklauso Sovietų Sąjungai ir Rusijai.
Vyborgas niekuo neišsiskiria iš kitų Šiaurės Europos provincijos miestelių – į juos panašus tiek architektūra, tiek vyraujančia atmosfera, tiek struktūra. Mieste daug iškabų įvairiomis germanų kalbomis, primenančių vikingų, riterių ir senųjų miestų gyventojų biurgerių laikus.
Vaikštant Vyborgo gatvėmis, pirmiausia į akis krinta architektūrinė eklektika: štai viduramžiškas švedų stilius, čia baigiasi europietiškas laikotarpis ir prasideda Stalino laikai, o štai čia – pilki betono luitai iš paskutinio XX amžiaus dešimtmečio. Senamiestis kaip diena ir naktis skiriasi nuo miesto pakraščių, didingi namai iš vienos epochos priversti dalintis kaimynyste su nykiais statiniais iš visai kito laikmečio. Polifonija, kartais suskambanti aižia kakofonija. Kad ir kaip ten būtų, Vyborgas – labai gražus miestas.
Polifonija arba daugiabalsiškumas – tiek organizuota, tiek chaotiška – visada buvo vienas iš skiriamųjų Rusijos bruožų. Šimtai tautų, kalbų ir kultūrų, tūkstančiai itin skirtingų miestų ir milijonai vienas į kitą nė iš tolo nepanašių žmonių.
Egzistuoja ne viena teorija, kuria bandoma paaiškinti, kas be fizinės valdžios galios galėtų jungti visą šią įvairovę. Atsakymų į šį klausimą ne vienas ir ne du, tačiau visuose – po lygiai melo ir tiesos. Aplankius kelias dešimtis tokių vyborgų – mažų miestelių Rusijos gilumoje – gali apimti keistas jausmas, kad visi jie turi kai ką bendro. Kažką plika akimi nematomo, bet jaučiamo.
Kažkas, kas tvyro ore, tarsi mikroskopinės dulkelės. Tai nuosmukis. Jausmas, kad aplinkui vyksta nevaldomi irimo ir nykimo procesai. Tos dulkelės geriasi į namų sienas, sėda ant žmonių veidų, kaupiasi knygų lentynose. Nykimo procesai vyksta visur: griūva, dega, irsta, krypsta seni namai, griuvėsiais virsta senovės paminklai, kelių duobių salelės transformuojasi į didžiulius archipelagus.
Visuotinis nuosmukis – žmonės, kiekvieną dieną vis giliau grimztantys į depresijos liūną. Jeigu jų kas nors paklaustų, ar jie laimingi, savaime suprantama atsakymas būtų teigiamas. Galbūt netgi per prievartą išspaustų kažką panašaus į šypseną. Viską pasako akys, kuriose – liūdesys. Kuo giliau į Rusiją, tuo tą liūdesį sunkiau maskuoti.
„Dvasiniai saitai“, stačiatikybė, „tradicinės vertybės“ – štai kas vienija visuomenę, mano Rusijos politikos elitas. Galbūt jie iš tikrųjų taip ir nemano, bet kalba būtent taip. Pastarieji keleri metai pažymėti naujojo konservatizmo ir klerikalizacijos žyme. Tuo laikotarpiu tarsi grybai po lietaus pradėjo rastis nesuskaičiuojama daugybė vadinamųjų pravoslavų aktyvistų organizacijų – radikalų, aklai tikinčių tarnyste politiniam režimui.
Pamaldūs baikeriai, aktyvistai ir kazokai – žmonės, pastaruoju metu reguliariai dalyvaujantys Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui palaikyti skirtuose mitinguose, puldinėjantys opozicionierius, patruliuojantys Maskvos gatvėse ir paplūdimiuose. Į vieną susiliejo šventumas, politika ir metafizika.
Kalbant apie baikerius ir fanatikus, viskas daugiau ar mažiau aišku – vieni pagaliau tapo populiariosios kultūros dalimi ir gauna finansavimą, o kiti po daugiau nei 70 ateistinių Sovietų Sąjungos metų išlindo iš rūsių ir dabar siekia atkurti istorinį teisingumą. Kazokai – žymiai įdomesnė istorija.
Konstantinas – gidas, diplomuotas filologas ir anglų kalbos mokytojas. Tvirtai sudėtas, plonu balsu kalbantis ir įtariai aplinką primerktomis akimis vertinantis Vyborgo gyventojas. Dar visai neseniai Konstantinas ramiai sau dėstė, vedė ekskursijas po miestą, gyveno ramų šeimyninį gyvenimą, rašė eiles.
2014 metais viskas apsivertė aukštyn kojom. Konstantinas staiga susivokė esąs kazokas.
„Man artima, kuo užsiima ir kaip gyvena kazokai. Supratau, kad man su jais pakeliui“, – teigia Konstantinas. Mokykloje, kur dėstė anglų kalbą, buvo ansamblis, atlikęs kazokų dainas, vienas iš bičiulių – vietos kazokų atamanas. Po truputį Konstantinas įsitraukė į kazokų veiklą ir suprato, kad jam tai patinka.
Kalbėdamas jis užtikrintai skuba į priekį, o mes stengiamės nuo jo neatsilikti. Veda ekskursiją. Priklausomybę kazokų bendruomenei išduota kubanka. Praeiviai įdėmiai nužiūrinėja mūsų keistą kompaniją.
„Mūsų bendruomenė labai nedidelė, apie 50 žmonių. Pagrindą sudaro tikrieji etniniai kazokai, prie jų prisijungia prijaučiantieji, tokie kaip aš“, – Konstantinas pasakoja apie Vyborgo kazokų bendruomenės kasdienybę.
Žmonių nedaug, bendruomenė gana jauna, jos pagrindinis tikslas – puoselėti kazokų kultūrą ir tradicijas. Vieni turi kazokiškų šaknų, kiti, tokie kaip Konstantinas, neturi. Bet galima duoti priesaiką ir tapti bendruomenės nariu.
Konstantinas savo miestą pažįsta kaip penkis pirštus. Atrodo, kad jam pažįstama kiekviena plyta, savas kiekvienas akmuo. Praeiname ir puikiai laiko išbandymus atlaikiusius architektūros paminklus, ir tikrus griuvėsius.
Atrodo, kad kiekvienas apgriautas ar sudegęs namas mūsų gidui sukelia kone fizinį skausmą – Konstantinas labai myli Vyborgą ir sielvartauja dėl viso jo trūkumų.
„Vyborgas labai panašus į daugelį Europos miestų. Architektūra, tos siauros gatvelės, akmeninis grindinys. Kodėl Europos miestams pavyksta išsaugoti ir puoselėti istorinį palikimą, o jums lyg ir ne itin sekasi?“, – klausiu Konstantino.
„Men-ta-li-te-tas“, – paskiemeniui paaiškina Konstantinas.
„Labai gerai tai paaiškino Michailas Bulgakovas. Prisiminkite „Šuns širdį“. Profesorius Preobraženskis ištaria genialią frazę: „Pragaištis prasideda galvose“. Štai kodėl. Europiečius nuo mažų dienų moko mylėti ir saugoti savo namus. Jeigu prisimintume XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio Vyborgą, tai buvo miestas-paveikslėlis. Tokiu, koks jis yra dabar, jį pavertė šiuolaikiniai žmonės.
Norite sužinoti, kodėl geras kazokų auklėjimas? Jis veikia matrioškos principu. Norint tvarkos, pirmiausia tvarka turi būti tavo galvoje, tavo sieloje, tada tavo šeimoje, namuose, rajone, mieste. Tai turi būti kraujyje. Dar vienas labai svarbus dalykas – meilė. Niekada gatvėje nenumesiu šiukšlės, nes labai myliu šį miestą“, – pasakoja Konstantinas.
„Meilė savo miestui ir patriotizmas – tai skirtingi dalykai?“ – klausiu Konstantino.
„Ne! Jokiais būdais nereikia muštis į krūtinę ir šaukti, kad aš patriotas. Tiesiog reikia gyventi kaip patriotui. Pradedant savo gatve ir baigiant šalimi“, – sako Vyborgo kazokų bendruomenei priklausantis vyras.
Konstantinas pasakoja, kad kazokų dvasia auklėja ir du savo sūnus. Vaikams ši tema taip pat įdomi. Mažiausiasis netrukus išmoks laikytis balne – trimetis bus nuo galvos iki kojų aprengtas kazokų apranga ir pasodintas ant žirgo. Vyresnysis su tėvu eina į visus bendruomenės renginius ir domisi ginklais.
Konstantinas nieko prieš ir mano, kad kovotojo ir gynėjo vyro įvaizdis – sektinas pavyzdys. „Kol kas neturiu šaškos ir nagaikos, bet jau yra munduras, kepurė su snapeliu, kazokų puspaltis. Likę atributai – tik laiko klausimas“, teigia Konstantinas.
„Jums priimtinas šiandieninis kazokų įvaizdis Rusijos kultūroje ir politiniame diskurse?“ – klausiu Konstantino.
„Šiandieninė kazoko sąvoka – sudėtingas reikalas. Gyvenu vadovaudamasis paprastu principu „gimti – tapti – būti“. Gimti ir tapti tuo, kuo turiu būti, stipria uola. Jeigu kas nors vaikosi ordinų, laipsnių, medalių, tai yra jų asmeninis reikalas. Nenoriu nė vieno smerkti. Esu atsakingas už savo šeimą ir negaliu būti atsakingas už dėdę Maskvoje, kuriam reikia antpečių. Man svarbu gyventi laikantis kazokų gyvenimo principų ir to išmokyti savo vaikus“, – teigia Vyborgo kazokas.
„Šiuo metu kazokai siejami su konkrečia politine jėga, vaikšto į kai kurių partijų ir politinių judėjimų mitingus. Neseniai dalyvavau politinėje akcijoje, kur buvo ir tūkstančiai kazokų, vilkinčių tradiciniais drabužiais. Ar tai neprieštarauja jūsų bendruomenės idealams?“ – toliau klausinėju Konstantiną.
„Kazokai negali užsiimti politika. Vienas iš kazokų priesakų – tarnauk liaudžiai, o ne valdžiai. Kazokas privalo vykdyti savo tiesiogines pareigas – užtikrinti saugumą. Kazokui prisijungus prie vienos ar kitos partijos – visai nesvarbu, dešiniųjų, centro ar kairiųjų – tai jau nėra gerai. Nes politika skiria žmones, juos skaldo. Bet koks susiskaldymas – mirtinai pavojingas. Kazokams pats svarbiausias dalykas – vienybė, mes kaip siena! Štai kumštis (Konstantinas pradeda rodyti ant rankos pirštų) – čia aš, mano brolis, dar vienas, čia kazokas ir ten kazokas, visi kartu mes tvirtas kumštis, kartu mes jėga. Mus kvietė į Maskvą, bet ne prisijungti prie protestuotojų, bet rūpintis saugumu. Taip, pas mus buvo mitingas Krymo aneksijos palaikymui – išsakėme savo nuomonę. Mes iš tikrųjų buvome už tai, kad jis būtų grąžintas į Rusijos sudėtį“, – savo nuomonę dėsto Konstantinas.
Atrodo, kad Konstantinas neįžvelgia šio mitingo politinės potekstės. O galbūt įžvelgia – apie tai kalba atsargiai ir tarsi gėdydamasis. Panašu, kad kazokų gyvenimo principai jam, kaip ir bet kuriam kitam naujokui, iš tikrųjų reiškia labai daug, ir jis tiksliai žino, kada atsiduria ant jų pažeidimo ribos.
Filosofija, kurią išpažįsta Konstantinas, mažai kuo skiriasi nuo paprasto tvarkingo žmogelio, neturinčio nei priklausomybę kazokų bendruomenei liudijančios kepurės, nei nagaikos, nei šaškos, gyvenimo principų.
Norint keisti pasaulį ir suvokti, kad pirmiausia būtina keistis pačiam, išmanyti savo miesto istoriją, mylėti tėvynę ir paprasčiausiai nešiukšlinti, to paties išmokyti savo vaikus, tikrai nereikia tapti kazoku, o jeigu ir reikia, tai kodėl gi ne?
Rinkti dovanas Antrojo pasaulinio karo veteranams Pergalės dienos proga? Velniai nematė. Vakarais patruliuoti gatvėmis ir visomis įmanomomis priemonėmis vykdyti pilietinę-kovinę veiklą? Galbūt tai ir ne pats geriausias būdas priešintis nuosmukio procesams, bet vis šis tas.