Naujoje DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje – nuotykiai iš kiemo, kuriame filmuotas Nikolajaus Dostalio filmas „Rojaus debesys“.
Kuomet pagrindinis filmo personažas Kolia sugrįžo į savo namo kiemą, Petrozavodsko Frunzos gatvėje 14-uoju numeriu pažymėtą daugiabutį, ankstų sekmadienio rytą penkiaaukščio gyventojai, kaip jiems ir būdinga, sužiuro pro langus.
Apie 15 metų nematę savo buvusio kaimyno, jie negalėjo patikėti. Nors ir laikė jį grįžusiu iš kitos planetos – Tolimųjų Rytų – priėmė jį lygiai taip pat, kaip ir išlydėjo: prie virtuvės stalo, gerdami degtinę ir, pagal seną paprotį, uostydami duoną.
Koliai paklausus, kas gi naujo nutiko pas juos, šiame kieme, jo artimiausias draugas, nuolat savo ūsus raitantis kaimynas Fedia, su nostalgiška šypsena atsakė: „Nieko. Pas mus niekas nesikeičia. Čia yra labiausiai nekintanti vieta pasaulyje“.
Tris dienas praleidęs tame pačiame name Frunzos gatvėje, kuriame augo Nikolajaus Dostalio filmo „Rojaus debesys“ personažas Kolia ir jo smalsieji kaimynai, įsitikinu, jog režisieriui nereikėjo laužyti galvos kuriant istorijas scenarijui.
Chruščiovkės kiemas buvo ir liko tarsi kino aikštelė – kiekviename lange po gyvenimišką šeimyninę dramą, kiekvienoje laiptinėje – savos komedijos, detektyvai bei tragedijos.
Grįžęs iš žvejybos, vyras krauna meškeres purvinais kotais į šalia esančius sukrypusius medinius sandėliukus, jo žmona, nepaisant akivaizdžiai demonstruojamo vyro pykčio, vis vien apžiūrinėja celofaninio maišo turinį.
Moteris iš trečios laiptinės nešasi plastikinį šluotkotį ir, stabtelėjusi prie manęs, pasiteirauja, ar aš čia fotografuoju kažką dar vienam filmui.
O iš asfalto iškilęs šulinio dangtis, už kurio neįmanoma neužkliūti žengiant nuo ant šlaito pastatyto daugiabučio laiptinės laiptų, užgožia visas globalias problemas. Šiam kiemui minėtas kliuvinys aktualesnis nei bet kokie Kremliaus sprendimai.
Šis kiemas – tai viena iš milijonų nepriklausomų respublikų, kur užvertęs galvą gali pamatyti tuos „rojaus debesis“.
Nikruti kardana, ponial?
Taip ir slenka dienos šiame mikroskopiniame Rusijos taške – mėlynų nublukusių blokų penkiaaukščio namo kieme Petrozavodsko mikrorajone.
Pagrindinis kiemo traukos objektas – du sukrypę mediniai suoliukai, ant kurių lentų įamžinta daugybė prisipažinimų: Ksiuša pripažįsta mylinti Stasiką, Danyla neslepia jausmų Dašai ir taria jai „Love is“ (liet. – „Meilė yra“).
Vakarėjant kiemas atgyja ir ant meilės prisipažinimų lentos atsisėda trys kino kamerų verti šio kiemo herojai: besišypsanti, rankinėje dviejų litrų alaus bambalį sutalpinusi Olga, su ramentais ir šliurėmis į kiemą nusileidęs Vitalikas bei jų bičiulis. Pastarojo šypsenoje trūksta dantų, tačiau dėmesį nuo šio trūkumo nukreipia jo žvilgantis žiedas, viena kita tatuiruotė ant rankos bei sidabrinis kryžius ant kaklo.
Eidamas iš parduotuvėlės, prisėdu prie šios kompanijos, atsidarau skardinę alaus ir pokalbis netrunka prasidėti.
„Sakai, esi iš Lietuvos. Pasakysiu tau – jūs gyvenate iš Amerikos pinigų, todėl ji su jumis ir daro ką nori. O va mes priversti suktis iš savų, todėl jų ir neturime“, – iškart prie pokalbio kulminacijos prieina Vitalikas.
Su šlepetėmis į kiemą išėjęs vyras apie Lietuvą žinių nestokoja – užjaučia mus dėl korupcijos, „Vašingtonui tarnaujančios prezidentės“ bei priklausymo „homoseksualų sąjungai“. Užjaučia broliškai.
Olga nesikiša į pokalbį, tik šypsodamasi apžiūrinėja mane. O trečiasis, neprisistatęs, vyras iš jos rankinuko jau traukia „Baltosios meškos“ alaus bambalį.
„Na gerai, o tai ką jūs manote – ar Ukrainoje kovoja rusų kariai?“ – po sotaus gurkšnio alaus, politinę temą tęsia Vitalikas. Yra du klausimai, kurių dažnai sulaukdavau iš pašnekovų, norinčių suprasti, kurioje gi barikadų pusėje aš ir mano šalis yra.
Pirmasis – ar yra rusų karių Ukrainoje. Antrasis – kas numušė Malaizijos boingą Donbase.
Tyliai linksiu galva, taip nuvildamas kompaniją, jog negaliu būti priskirtas prie naši barikadų pusės.
Po lavinos klausimų ir aiškinimų apie tai, kaip rusų kariai, jei būtų Ukrainoje, nušluotų visą šalį akimirksniu, atkertu, kad pats buvau ten ir mačiau daugybę rusų technikos bei kalbėjau su rusų kariais.
„Ty nikruti zdes kardana, ponial?“ (liet. – Tu nevadovauk čia, supratai), – su šypsena pagrasina Vitalikas ir taip pokalbis apie politiką baigiasi.
Krizės nejaučia
Vitalikas išskiria du jo gyvenime svarbiausius momentus – prieš dešimt metų patirtą stuburo traumą ir tai, kad jo virtuvėje filmavo minėtą kino juostą „Rojaus debesys“.
„Net mano babūnę gali filme išvysti. Tuomet ji dar gyva buvo. Žmonės kalba, kad vėl kažką filmuos. Šįkart ir aš patekt į kadrą turiu“, – betvarkydamas krentančius ramentus, samprotauja Vitalikas.
Jaučiu, kad lyg ir norėtų pratęsti pokalbį gyvenimo pasididžiavime – savo virtuvėje, tačiau pasiteisina, jog ten dabar netvarka.
Šis kiemas – lyg laiko kišenė. Dalindamiesi prisiminimais, pašnekovai nekonkretizuoja datų ir dažnai nesupranti, ar kalbama apie vakar dieną, ar apie senus sovietų laikus. Supranti tik tai, kad laikas esmės nekeičia.
Paklausti, kaip gi jie gyvena šiandien, Vitalikas antrina kino personažo Fedios žodžiams: „Gyvename stabiliai. Pas mus niekas nesikeičia. Nejaučiame jokių krizių – kaip gyvenome nuo pašalpos iki pašalpos, taip ir gyvename“.
Jo mintį papildo šalia sėdintis kompanionas su odine kepure: „Seniau buvo kiek geriau – jei mokėjai vogti, galėjai puikiai gyventi. Tuomet visi vogėm iš fabrikų, sandėlių. Tokios buvo gyvenimo taisyklės, supranti?“.
Tema pasisuka apie alkoholį. Pasidalinu savo nuostaba, jog nepamačiau čia tiek alkoholio pakirstų rusų, kiek tikėjausi.
Mano įžvalgą pertraukia garsus trijulės juokas: „Ateik čia vėlai vakare. Pamatysi daugybę krituolių pakampėse“.