Gilyn į Rusiją. Vaizdas pro langą į Europą: Baltijos regionas Kremliui – tik viena jo baisios strategijos detalė

Su rusų ekonomistu, žurnalistu Dmitrijumi Travinu DELFI susitiko Europos universitete Sankt Peterburge, kuriame jis yra Ekonomikos fakulteto profesorius, istoriniame miesto centre, dar vadinamame Mažaisiais marmuro rūmais.

Įkurta 1994 m. nevalstybinė mokslo institucija šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, nes universitetas neteko švietimo licencijos.

„Yra formalių juridinių plonybių, dėl kurių ir praradome licenciją. Tas pats pasakytina apie pastatą, iš kurio dabar esame priversti išsikraustyti, bet tai jau pretenzijos iš miesto valdžios pusės. Per du–tris neteisingai įstatytus langus, formalias pretenzijas universitetą iškelia.

Sunku pasakyti, kas už to slypi. Vieni sako, kad tai politinis išpuolis, kiti tvirtina, kad norima užgrobti pastatą. Treti kalba, kad niekas už to neslypi, tiesiog taip veikia Rusijos biurokratinis aparatas. Manau, po kiek laiko į šiuos klausimus bus lengva atsakyti, priklausomai nuo to, ar duos naują licenciją, kas įsikels į šį pastatą ir apskritai ar egzistuos universitetas“, – pridūrė jis.

Andrejaus Ilarionovo ir Aleksejaus Kudrino kurso draugas D. Travinas papasakojo DELFI apie miesto realijas, „Gazprom“ bokštą ir apie tai, kiek dėmesio miestui skiria federalinė valdžia.

– Vladimiras Putinas valdžioje jau gana ilgai...

– Po kelių dienų sukaks 18 metų, jei skaičiuosime nuo tada, kai jį paskyrė ministru pirmininku.

– Jis kilęs iš Sankt Peterburgo, tiksliau – iš Leningrado. Paplitusi nuomonė, kad jam atėjus į valdžią miestui imta skirti daugiau dėmesio. Ar galima sakyti, kad tai turėjo įtakos miesto vystymuisi? Akivaizdu, kad miestas, bent jau išoriškai, keičiasi į gerąją pusę.

– Žinoma. Bet iš esmės miestas keičiasi, nes pas mus apskritai funkcionuoja rinkos ekonomika, yra tam tikras vystymasis šalyje, miestas patrauklus turistams, mažų miestų gyventojams, kurie nori čia persikelti ir perka čia butus. Todėl iš esmės pinigų atitekėjimas susijęs būtent su rinkos momentais. Bet V. Putinas mano, kad jis rūpinasi miestu, manau, tai nuoširdus jo jausmas. Jis perkėlė čia Konstitucinį Teismą (KT), manoma, kad čia persikels ir Aukščiausiasis Teismas, nors jam dar nepradėjo statyti pastato, yra tik projektas. Galbūt V. Putinas mano, kad taip sustiprins miesto autoritetą, o tai pritrauks kokių nors išteklių. Tiesą sakant, aš nesu tuo tikras. KT perkėlimas kol kas nieko nepakeitė. Bet čia persikelia daugelio didelių kompanijų pagrindiniai biurai, „Gazprom“ baigia statyti savo milžinišką bokštą Lachtoje („Lachta centras“ – didelis visuomeninių ir verslo paskirties statinių kompleksas), o mokesčiai, kuriuos moka didelės kompanijos, be abejo, papildo miesto biudžetą. Tai reikšminga, bet, palyginus su tuo, ką turi Maskva, tai labai mažai.

– Kuo patrauklus Peterburgas užsienio investuotojams ir ar jų čia yra?

– Vienu metu buvo gana patrauklus, nes čia yra kvalifikuotos darbo jėgos. Pats V. Putinas užtarė už Peterburgą žodelį kai kuriems investuotojams, todėl čia pastatė kelias automobilių gamyklas, miesto pietvakarinėje dalyje kinai pastatė didelį gyvenamąjį rajoną „Baltijos perlas“. Bet apskritai dabar Rusijoje – prastas klimatas investicijoms, o tai turi įtakos ir Peterburgui.

Vystosi viešbučių, kavinių, restoranų tinklai, bet pramonė rimtai nesivysto. Jei pravažiuotumėte sena Peterburgo pramonės juosta, kuri supa miesto centrą, pamatytumėte, kad ji iki šiol tuščia. Po SSRS žlugimo praėjo 25 metai, o šią pramonės juostą sudaro dykvietės, užgrioztos gamyklų teritorijos, daugybė garažų, tik kur ne kur atskirose atkarpose atsiranda naujų gyvenamųjų rajonų. Tik jų labai mažai, lyginat su šia juosta. Naujų rimtų gamyklų užmiesčio zonoje statoma labai mažai. Iš esmės be kelių automobilių gamyklų miestui nėra kuo pasigirti.

– Kaip veikia miesto ekonomiką Rusijos veiksmai užsienio politikos srityje?

– Mūsų problemų sąraše sankcijos – trečioje vietoje. Pagrindinė Rusijos ekonomikos problema, dėl kurios nuo 2008 m. patiriame stagnaciją, – prasmingų reformų nebuvimas. Rusijos ekonomika – su neapsaugota nuosavybe, nuolatiniais jėgos struktūrų atstovų išpuoliais, didele korupcija, o verslininkai ne investuoja čia pinigus, o išveda. Todėl nuo 2008 m. Rusijoje vidutinis bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas yra mažesnis nei 1 proc. Bendrasis regiono produktas – rodiklis, kuris mažai ką rodo, bet iš esmės Peterburgas mažai kuo skiriasi nuo Rusijos. Peterburge nedarbo lygis gana žemas, o pragyvenimo lygis, pagal Rusijos matus, gana aukštas, tačiau didelio klestėjimo nėra.

– Mieste daugėja gyventojų?

– Taip, tai visai Rusijai būdinga tendencija. Iš kaimo žmonės bėga į miestą, iš mažų miestelių – į sričių centrus, jei gali – persikrausto į Maskvą, bet ten brangiau, todėl dalis persikelia į Peterburgą, kad gyventų europietiškame mieste, nors galimybių jame vargu ar daugiau, nei Jekaterinburge ar Žemutiniame Naugarde.

Žinoma, miestas gražus, arčiau Europos, geresnė komunikacija su Europa. Iš Novosibirsko ar Jekaterinburgo daug sunkiau išvykti, o iš Peterburgo iki Suomijos ar Estijos nereikia nė lėktuvu skristi, galima nuvažiuoti mašina. Šiuo požiūriu miestas patrauklus.

Šiaip manau, kad po 20–30 metų Rusijos kaimuose gyvens labai nedaug žmonių, ištuštės ištisi rajonai, maži miesteliai bus apimti stagnacijos, o dideli miestai stipriai išsiplės. Maskva bus gigantiška, Peterburgas ir dar keli sričių centrai irgi plėsis. Tai bendra tendencija, ji apima tiek Peterburgą, tiek kitus didelius miestus.

– Ką galima pasakyti apie imigrantus iš Vidurinės Azijos Peterburge?

– Situacija Peterburge panaši į Maskvos. Daugelį darbų dirba uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai. Kiek žinau, pirmoje vietoje pagal skaičių – uzbekai, toliau – ukrainiečiai, paskui – tadžikai, baltarusiai, moldavai. Šiose valstybėse maži atlyginimai, didelis nedarbas, todėl važiuoja, kur gali. Peterburgas – ne išimtis. Kelių, statybų darbai, dauguma vairuotojų, nemaža dalis valgyklų, kiemsargiai – tai imigrantai. Mano manymu, viešasis maitinimas Peterburge stipriai transformavosi, beveik visose pigiose užkandinėse šiandien dirba uzbekai. Taigi antplūdis labai didelis.

– Pagal apsaugotumo lygį jie vargu ar gali lygintis su Rusijos piliečiais?

– Žinoma, dalis imigrantų – nelegalai.

– Tai problema ar niuansas?

– Ekonomikoje kiekviena problema – kartu ir pliusas. Jei žmogus nelegalas, jis dirba už mažesnį atlyginimą ir už jį nemokami mokesčiai. Tai suteikia galimybę papiginti produkciją. Valgykloje, kurioje dirba uzbekai, labai žemas kainų lygis, (kuris) susijęs ir su labai mažu atlyginimu. Ir su prasta kokybe to, kuo jie maitina. Galima pavalgyti už juokingus pinigus, žinoma, gali ir apnuodyti, bet jei skrandis stiprus – atlaikysi.

Bet žmonės ten eina, nes apskritai rusai – ne itin turtinga tauta ir gyventojams svarbu mažos kainos. Taigi nelegalai – pliusas, nes jie pigina viską, ką daro. Kita vertus, negaunama įmokų į biudžetą, mažiau pinigų tenka pensijoms ir sveikatos draudimui. Be to, daug kitos kultūros nelegalų dažnai išprovokuoja tarpnacionalinius konfliktus, susidūrimus, nors, ačiū Dievui, baisių konfliktų Rusijoje kol kas nėra. Juo labiau – Peterburge.

– Iš pradžių Peterburgas buvo sumanytas kaip langas į Europą. Peterburgas su Baltijos šalimis irgi neatsiejamai susiję. Ar Rusija turi kokią nors strategiją Baltijos regione?

– Baltijos regionas Kremliui – detalė. Jis turi strategiją, kuri visa nukreipta į Vakarus. Ši strategija baisi, ypač pastaraisiais metais. Mes susipykome su visais, su kuo tik įmanoma.

Baltijos regionui tai irgi turi įtakos. Buvo laikotarpių, kai Estija buvo baisi priešė dėl Bronzinio kareivio perkėlimo. Su Latvija ir su Lietuva tokių aštrių konfliktų nebuvo, bet apskritai santykiai sudėtingi. Taip ir neišspręstos vizų problemos. Nors turistų srautas didelis, jis daug mažesnis nei būtų, jei galėtume atšaukti vizų režimą su ES šalimis. Iki Estijos – dvi valandos kelio automobiliu, o Estijos gyventojams Peterburgas patrauklus savo grožybėmis, mums Estija labai patraukli, o vizų režimas, be abejo, visa tai sulaiko.

– Teritorija tarp Estijos ir Peterburgo neatrodo labai patraukli...

– O kaip jai atrodyti patraukliai? Ten niekas neinvestuoja. Yra didelis Peterburgas, yra Estijos teritorija. Netgi sakyčiau, kad šiaurės rytų Estija irgi nepatraukliai atrodo.

– Kalbant apie Baltijos šalis, vyrauja politinis, ne ekonominis klausimas? Lietuva mokėjo didžiausią kainą Europoje už dujas, o tai visų pirma siejo su nesutarimu tarp šalių politikos sferoje.

– Dujos – Rusijos ginklas santykiuose su visomis įmanomomis šalimis. Pas mus daug kalbėta apie tai, kad su Ukraina tokia problema – esant draugiškam režimui moka vienokius pinigus, jei nedraugiškas – kitokius. Žinoma, „Gazprom“ – valstybinė kompanija, kurią asmeniškai prižiūri pats V. Putinas, ji naudojama politiniams tikslams. Dabar daugelis Europos šalių bando diversifikuoti tiekimus, gauti suskystintų dujų, statyti vėjo jėgaines, saulės baterijas. Ilgalaikėje perspektyvoje Rusija neteks Europos energetinės rinkos. Bet V. Putino gyvenimui jos užteks.

– Ar Leningrado sritis pajėgi aprūpinti Peterburgą visais būtinais dalykais iš maisto produktų?

– Čia nėra didelės priklausomybės. Duona pas mus neauga, o grūdinės kultūros auga Rusijos pietuose. Grūdinėmis kultūromis Rusija apsirūpina ir yra eksportuotoja, situacija geresnė, nei buvo SSRS. Užmiesčio zona aprūpina tuo, kuo visada (aprūpindavo) – vištomis, kiaušiniais, daržovėmis. Apskritai dėl produktų tiekimo nėra problemų.

Tačiau 2014 m. padaryta kvailystė – kontrsankcijos, pablogino situaciją, padidino kainas, padarė mūsų įmones monopolininkėmis. Bet tai – ne katastrofa, juo labiau, kad didelė kontrabanda. Kaip ir anksčiau, perku importinį europietišką sūrį, o parduotuvė neslepia, kad jis olandiškas.

– Esant dabartinei situacijai, kai Rusija taip pat ir pati save izoliuoja, ar galima kalbėti apie kažkokios plėtros galimybes? Kalba apie importo pakeitimą...

– Importo pakeitimas neveikia. Per trejus metus nuo tada, kai buvo priimtas sprendimas dėl kontrsankcijų, mūsų ekonomika iš recesijos perėjo į stagnaciją. Šiemet bus nedidelis ekonomikos augimas. Žinoma, jei kokių nors prekių neįveža į šalį, vyksta tam tikras importo pakeitimas. Dabar gaminama daug nekokybiškų rusiškų sūrių, nes kažkokį sūrį reikia valgyti. Kokybiškų yra, bet jų labai nedaug ir jie brangūs. 1997 m., kai stipriai sumažėjo importo, kitais metais mūsų ekonomika stipriai šoktelėjo aukštyn dėl savos gamybos, be jokių valdžios nurodymų. Dabar praėjo treji metai, o mes vis dar išgyvename stagnaciją. Kokios dar reikia charakteristikos mūsų importo pakeitimui – visiškas šnipštas.

– Bet net ir esant tokiai situacijai rusai toliau palaiko Vladimirą Putiną.

– Taip. Žmonių galvose šie dalykai nesusisieja. Eiliniam žmogui, kuris nesimokė ekonomikos ir nėra linkęs mąstyti apie sudėtingesnius nei namų biudžetas dalykus, tai gana sudėtingi dalykai. Reikia suprasti, kaip suprastėję santykiai su Amerika ar su Ukraina, istorija su Krymu veikia ekonomiką. Žmonėms tai nėra akivaizdu. Dažnai sako – V. Putinas šaunuolis, kad parodė Vakarams jų vietą, tačiau ekonomikos klausimais vyriausybė dirba netinkamai. O kad tai susiję, žmonės nesupranta. Daugeliui komfortiškiau nejausti situacijos kurioje esame, beviltiškumo. Lengviau galvoti, kad dėl visko kalta Amerika ir kad mes atliekame didingą pasaulio gelbėjimo nuo banderoviečių misiją. Daugelio žmonių įsitikinimų nepakeisi.

– Po Baltijos šalių Peterburge krenta į akis kavinių pavadinimai, nukeliantys į sovietinę praeitį. Tai tiesiog komercija ar kažkas daugiau?

– To yra, nelabai daug, ir tai – komercija. Žmonės jaučia nostalgiją. Net man (o aš laikau SSRS siaubinga politine ir ekonomine sistema), galvojant apie savo vaikystę ir jaunystę, atsigamina prisiminimų. Aš asmeniškai neisiu į restoraną, kuris vadinasi „Sovietinis komunalinis butas“ (rus. „komunalka“) ar „Iljičiaus bufetas“, bet daugelis žmonų, linkusių pamiršti, kokia santvarka buvo SSRS, ten eis. Bet ten jiems patieks ne sovietinį maistą, kuriuo buvo galima apsinuodyti, o normalų. Tai bus ne kilkės pomidorų padaže, o gera silkutė ir grybai, bet rusas sutinka su pakaitalu. Derinys, kurį pateikia rinkos ekonomika su nostalgiškais prisiminimais apie neva gerą SSRS, sukuria komfortą skrandžiui ir psichologinį komfortą. Bet tokių įstaigų vis tik nedaug.