Kas dešimtas lietuvis per metus praranda po 50 eurų: ar jūs irgi savo pinigus išmetate tiesiog į balą?

Manote, jog 10 euro centų užstatas už pakuotę nėra daug? DELFI atliko eksperimentą, kurio metu stebėjo, kiek taros per mėnesį bus surinkta vilniečio namuose. Skaičiuodamas sumą, nustebo ir pats eksperimento dalyvis: pasirodo, jog taros negrąžinantys asmenys per metus į balą išmeta net apie 50 eurų. Nors atrodo, jog niekas savo noru pinigais taip nesimėtytų, vis dėlto, taip elgiasi kas dešimtas lietuvis.

Depozitinės pakuotės užstato dydis Lietuvoje – 10 euro centų. Prekybos vietoje perkant užstato sistemoje dalyvaujančią pakuotę, už ją papildomai sumokama užstato suma, kuri vartotojui sugrįžta tuomet, kai tuščias pakuotes jis grąžina į užstato sistemą.

Nors iš pirmo žvilgsnio suma už pakuotes vartotojui gali atrodyti nedidelė, stebint mėnesio, pusmečio ar metų bėgyje susidarančias sumas už tarą, akivaizdu, jog grąžinti – verta. Šią sumą nesunku apskaičiuoti žinant, kiek pakuočių gyventojas surenka per tam tikrą laiko tarpą.

VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ (USAD) duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį vidutiniškai gyventojui teko 104 grąžintos pakuotės, tad galima suskaičiuoti, jog per šį laikotarpį vienas gyventojas vidutiniškai susigrąžino po 10 eurų užstato.

Žvelgiant į šiuos skaičius ne iš asmens, o iš šeimos perspektyvos, kurioje dažnai tara kaupiama bendrai, galima numanyti, jog ilgainiui susidaranti suma gali būti išties nemaža ir reikšminga šeimos finansams.

DELFI nusprendė atlikti eksperimentą ir stebėti, kiek per mėnesį šeimoje susikaupia užstato sistemoje dalyvaujančios taros, kokia suma šeimai grįžta per mėnesį ir įvertinti, kaip ši suma kinta ilgesnėje laiko perspektyvoje.

Per metus šeimai grįžta beveik 50 eurų: anksčiau apie tai nesusimąstydavo

Vilniuje gyvenantis Vilius sudalyvavo eksperimente, kuriame stebėjo, kiek per mėnesį sukaupia užstato sistemoje dalyvaujančių gėrimų pakuočių. Kaip aiškina jaunas vyras, tuščias gėrimų pakuotes įprastai jis kaupia krepšiuose, kuriems prisipildžius, vyksta pakuočių priduoti. Tiesa, krepšius jis parsiveža į gimtąjį miestą, kuriame tuo pačiu prigriebia ir keletą butelių, kuriuos randa tėvų virtuvėje, tad eksperimento dalyviai – trijų asmenų šeima.

„Didžioji dalis taros dažniausiai būna mano, nes sportuoju, dažnai perku mineralinį vandenį. Kai laukia daug darbų, būna, ir energetinio gėrimo skardinę nusiperku. Kartais susitinkam namuose su draugais pabendrauti, taip susikaupia visokių gazuotų vaisvandenių ir alkoholinių gėrimų butelių. Aišku, planuodamas atiduoti surinktą tarą, pagalvoju ir apie tėvus, nes norisi viską atlikti vienu kartu. Ir laiko susitaupo, kai butelius priduodame ne atskirai. Bet jų namuose tara kaupiasi lėčiau – gėrimus parduotuvėse jie perka retai“, – aiškina vyras.

Na, o dabar trumpai atsikvėpkite ir pažaiskite:

Eksperimente dalyvavęs Vilius skaičiuoja, jog per mėnesį viso sukaupė 41 pakuotę, tačiau grąžinti pavyko 39, nes dvi pakuotės buvo pažeistos ir taromatas jų negalėjo priimti. Daugiausia jų sudaro plastiko pakuotės – susumavus atiduotos taros rezultatus, taromato ekrane buvo matyti, jog viso priduota 31 plastikinė pakuotė. Metalinių skardinių ir stiklinių butelių buvo žymiai mažiau: taromatas atpažino 5 metalo ir 3 stiklo pakuotes. Už visas pakuotes vyrui grįžo 3,9 Eur užstato sumos čekis, kurį jis išsigrynino šalia buvusioje parduotuvėje.

„Maždaug 4 eurai per mėnesį sugrįžta vien už tai, kad per kelias minutes sudedi butelius į taromatą. Čia, aišku, joks ne uždarbis, nes tai pinigai, kuriuos anksčiau sumokėjau pirkdamas gėrimus, bet juk būna žmonių, kurie tingi tai daryti. Taip jie ir mėto savo pinigus į balą. Atlikus matematiką, galima apskaičiuoti, kad per metus apie 50 eurų šitaip gali prarasti. Čia nemenki pinigai, tikrai būtų galima kažkaip naudingai išleisti“, – svarsto eksperimente dalyvavęs vyras.

Paklaustas, kaip vertina eksperimento rezultatus, Vilius teigia, jog anksčiau apie grįžtančios užstato sumos dydį nesusimąstydavo.

„Niekada neskaičiuodavau, kiek bendrai grįžta pinigų už priduotą tarą. Gali atrodyti, kad tie 10 euro centų už butelį nėra daug, bet, stebint iš ilgesnio laiko perspektyvos, kiekvienas butelis atrodo svarbus. Anksčiau grąžinti tarą motyvuodavo žinojimas, kad pakuotės perdirbamos, jausdavau, kad elgiuosi atsakingai. Dabar turėsiu omenyje ir tai, kad į mano sąskaitą sugrįžta nemaži pinigai“, – teigia eksperimento dalyvis.

Motyvuoti turėtų ne vien finansinis aspektas

Galbūt ir manote, kad savo noru kasmet po 50 eurų išmesti nenorėtų niekas, bet, pasirodo, taip elgiasi kas dešimtas Lietuvos gyventojas. USAD duomenimis, apie 90 proc. pakuočių yra sugrąžinamos perdirbimui, tačiau 10 proc. butelių vis dar išmetami į bendro naudojimo konteinerius ar paliekami gamtoje.

Kalbėdama apie dalyvavimo (ir nedalyvavimo) užstato sistemoje poveikį šeimos finansams, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė pastebi keletą svarbių, ne tik finansinių aspektų. Vis dėlto, nors per metus iš užstato grįžtanti suma atrodo didelė, J. Cvilikienė mano, jog nepakankamai, kad galėtų pakeisti gyventojų finansinius įpročius.

„Nesunkiai suskaičiuotume, kad per metus į šeimos biudžetą grįžtą beveik 50 eurų, o per keletą – ir keli šimtai. Galima sakyti, kad suma nėra įspūdinga, tačiau, pagal mūsų skaičiavimus, tiek vidutiniškai 4 asmenų šeima išleidžia per mėnesį viešajam transportui. Tačiau gali būti, kad ji per maža, kad galėtų pakeisti apskritai šeimos finansinius įpročius“, – sako J. Cvilikienė.

„Tačiau man atrodo labai svarbus kitas – tvaraus vartojimo aspektas, ir galimybė parodyti vaikams, kad visi esame susiję, bei kaip svarbu saugoti mūsų planetą. Matydami, kad atsakingai tėvai tvarkosi su savo finansais, vaikai perima šiuos įgūdžius ir vėliau perkelia juos į savo šeimą“, – prideda „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.

Pataria įvertinti ir tas išlaidas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos

USAD duomenimis, nuo 2016 metų, kai pradėjo veikti užstato sistema, iki dabar jau yra grąžinta daugiau nei 2 mlrd. pakuočių. SEB banko Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovas Vaidas Žagūnis skaičiuoja, jog tai reiškia daugiau nei 700 pakuočių kiekvienam statistiniam Lietuvos gyventojui, kurios atitinka daugiau nei 70 eurų užstato kiekvienam asmeniui.

„Įvertinti, kiek grąžinant pakuotes asmeniui ar šeimai pavyksta realiai susigrąžinti lėšų, gana sudėtinga, tačiau dalyvauti užstato sistemoje vienareikšmiškai naudinga – ir dėl aplinkosauginių, ir dėl finansinių motyvų“, – teigia V. Žagūnis.

SEB banko Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovas pabrėžia, jog, konsultuojant klientus dėl asmeninių finansų valdymo ir šeimos biudžeto planavimo, visuomet patariama ilguoju laikotarpiu įsivertinti ir tas išlaidų ar įplaukų sumas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos.

Pavyzdžiui, kiek per visus metus jūs sumokate už plastikinius maišelius, kuriuos įsigyjate kaskart apsipirkdami maisto prekių parduotuvėje, ar kavos puodelį, kurį išgeriate rytais kavinėje. Atlikus šį pratimą, galbūt rasite galimybių sutaupyti dalį išlaidų, galbūt nuspręsite kai kuriuos įpročius keisti, o galbūt ir nieko nedarysite, tačiau bent jau žinosite savo sprendimo kainą.

V. Žagūnis pabrėžia, jog tikslus žinojimas, kiek ir kam išleidžiate pinigus, yra svarbi prielaida planuojant ir valdant savo ar savo šeimos biudžetą.

„Beje, šeimos, auginančios mažamečius vaikus, visoje šalyje veikiančią užstato sistemą galėtų panaudoti ir kaip praktinę priemonę ugdydami savo vaikų finansinį raštingumą. Pavyzdžiui, šeima galėtų sutarti, kad mineralinio vandens, vaisvandenio ar sulčių pakuočių grąžinimas yra vaiko atsakomybė, o gautas lėšas už grąžintas pakuotes vaikas gali naudoti savo nuožiūra. Suteikdami vaikui atsakomybę, už kurią jis gauna finansinį atlygį, ugdysime ir jo savarankiškumą, ir finansinį raštingumą“, – teigia V. Žagūnis.