Afganistano pragarą išgyvenęs išminuotojas: viskas kitaip, nei rodo filmuose

Trys – vidutiniškai tiek bombų kasdien Lietuvos teritorijoje neutralizuoja Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai.

„Būkime saugūs. Prisižiūrėkime save ir aplinkinius. Mes kiekvienais metais turime nuo 800 iki 1400 įvykių, kada randame sprogmenis ir kiekvienais metais tūkstančius tų sprogmenų neutralizuojame. Jeigu žmogus pasakė, va, radau daiktą, panašų į sprogmenį, išminuotojai atvažiavo ir išvežė minosvaidžio miną, reiškia, kad jos neras koks vaikas, aplinkinis žmogus, nekrapštys jos ir galbūt išsaugos save ir aplinkinius“, – teigia J. Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Nerijus Alekna.

Pašnekovas aprodo išminuotojų muziejų, kuriame įvairūs surinkti sprogmenys. Viena lentyna, kaip jis pats sako, skirta nesąmonėms – daiktams, kurie panašūs į sprogmenis, tačiau su jais neturi jokių sąsajų. Maždaug 5 – 10 proc. iškvietimų baigiasi būtent tokiais radiniais.

„Čia minosvaidžio mina nykštukams“, – juokdamasis N. Alekna rodo nedidelį surūdijusį metalo gabalą, tačiau iškart surimtėja ir priduria, kad labai gerai, kai žmonės radę įtartinus daiktus kviečia specialiąsias tarnybas, nes dažniausiai tai sprogmenys, kurie gali būti labai pavojingi.

„Lietuvoje pasitaiko nemažai gyventojų, tokių „specialistų“, kurie sako, kad aš kažkada prie rusų tarnavęs, tų sviedinių išlupęs, išpjovęs, čia nieko pavojingo nėra. Bet žinome, kad kiekvienais metais į viešumą išlenda atvejai, kai vienas iš tų „specialistų“ peržengia ribą ir medikai turi darbo. Arba medikai jau nebeturi darbo“, – sako N. Alekna.

Kareiviu būti neplanavo

Kpt. N. Alekna yra užgrūdintas karys, du kartus vadovavęs Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės išminavimo skyriui. Čia jam teko dirbti su itin pavojingais ir sudėtingais sprogmenimis.

N. Alekna jaunystėje su kariuomene savo ateities nesiejo, čia jis atsidūrė gana atsitiktinai: „Būdamas vaikas ir net besimokydamas vidurinėje negalėjau pagalvoti, kad eisiu į karo akademiją, ją pabaigsiu ir tapsiu išminuotoju. Tik pabaigęs vidurinę mokiausi žemės ūkio mokykloje Ukmergėje, susiradau draugų, pakeičiau aplinką, dalis tų draugų tarnavo KASP‘e (Krašto apsaugos savanorių pajėgos – red. past.).

Ir man imponavo tie kerziniai batai, nes tuo laiku, 1996 – 1997 metais jų negalėjai nusipirkti bet kur, kamufliažinė uniforma buvo kažkas tokio. Iš tarnybos grįžę draugai pasakojo, kaip jie vykdė operacijas. Ir tada pagalvojau, kad visai smagu toje kariuomenėje, gal rasčiau kokią tai prasmę.“

Taip prasidėjo N. Aleknos kelias kariuomenėje, iš pradžių tarnyba KASP štabo kuopoje, vėliau studijos karo akademijoje. Pasak pašnekovo, norint tapti išminuotoju reikia mokytis mažiausiai 5-7 metus, o vien kruopštaus darbo ir didelio noro nepakanka.

„Vykdoma tam tikra atranka, mes atsirenkam karius pagal jų asmenines ir tarnybines savybes. Reikia, kad karys suvoktų, kas yra kariuomenė, ką ji duoda ir ką jai reikia duoti. Po atrankos karys ateina pas mus į kuopą, pradžioje jam neleidžiama daryti jokių sprogdinimų, jis turi patarnauti, panešioti kastuvėlį“, – pasakoja N. Alekna.

Iš arti susipažinus, kaip dirba išminuotojai, karys siunčiamas į sprogdinimo darbų ir sprogmenų neutralizavimo specialistų kursus, grįžęs iš jų jis maždaug dar 1 – 2 metus ir toliau tik padeda išminuotojams. Jei matoma, kad karys turi potencialo, tada jis siunčiamas į sprogmenų neutralizavimo vadovo kursus ir tik po jų įrodęs, kad geba dirbti savarankiškai, jam suteikiama teisė vadovauti sprogmenų neutralizavimo operacijai. Bet ir tuo viskas neapsiriboja.

„Mokymasis yra nuolatinis procesas. Turi mokytis, nes nuolat atsiranda nauji sprogmenys, nauji sprogdikliai, naujos metodikos. Kas buvo gerai vakar, šiandien yra tiktai patenkinama, rytoj bus nepatenkinama. Dėl to reikia pastoviai atšviežinti savo žinias, dalyvauti bendrose pratybose su užsienio partneriais, siųsti karius mokytis į užsienį, kontaktuoti su kitom šalimis, kokius sprogmenis jie gamina, vyksta nuolatinės diskusijos, nuolatiniai seminarai, juk technologijos nuolat atsinaujina ir tobulėja“, – apie sunkų kario gyvenimą pasakoja N. Alekna.

Svarbiausia – tėvynė

Išminuotojai laisvalaikio praktiškai neturi, nes visą laiką turi būti pasiruošę. Bet kuriuo paros metu skambučio sulaukęs karys į bataliono kuopą privalo prisistatyti per dvi valandas, kad ir kur bebūtų.

„Bet kuris išminuotojas žino, kad jei jis norėjo patogaus gyvenimo, sėdėti darbe nuo 8 iki 6, jis galėjo eiti dirbti kažkokį kitą, paprastesnį darbą. O mes nedirbame darbo, ką mes darome, tai yra tarnyba“, – sako N. Alekna.

Kapitonas pripažįsta, kad daug laisvalaikio neturi, tačiau kiek gali, laiką skiria savo šeimai, žaidžia ir keliauja su savo vaikais.

„Tokio laisvalaikio, kad gulėčiau prie televizoriaus, neatsimenu. Truputėlį to trūksta, bet jeigu aš jau būsiu tiek pavargęs, kad man reikės laisvalaikio, aš užleisiu poziciją žmogui, kuris bus pailsėjęs ir galės nešti savo tarnybą“, – teigia N. Alekna.

Vienoje televizijos laidoje, paklausus premjero Sauliaus Skvernelio, ką jis pasirinktų, šeimą ar darbą Lietuvai, atsakymas buvo: „Be abejo (pauzė) šeima“. Panašų klausimą uždaviau N. Aleknai, į kurį jis atsakė nedvejodamas.

„Kiekvienas iš mūsų yra davęs priesaiką: negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kariuomenė ir yra ta pozicija, kai tu truputėli daugiau savęs atiduodi tarnybai, o po to šeimai.

Valstybei reikalingi žmonės, kurie atliktų truputėlį daugiau ir daugiau rizikuotų negu visi likusieji. Tai tiek policija, tiek kariuomenė, tiek ugniagesiai, tai yra tie žmonės, kurie dirbdami savo darbą, esant tam tikroms sąlygoms, turės daryti nuolaidas savo saugumui. Svarbiausia, žmogus turi kalbėti ir toje pačioje šeimoje surasti kažkokį kompromisą. Mano šeima viską supranta“, – patikina N. Alekna.

Lietuvoje gyventi gera

Kalbai pasisukus apie gyvenimą Lietuvoje, N. Alekna sakė suprantantis, kad ne viskas čia tobula, tačiau pasaulyje yra daugybė vietų, kur gyvenimas yra dar blogesnis, o žmonės skundžiasi kur kas mažiau.

„Man šeima ir giminės audžia kailį, sako, nelygink Lietuvos su Afganistanu, lygink su Švedija ar Danija. Afganistane žmonės gyvena kur kas skurdžiau. Mes vaikštom su batais, jie vaikšto basi. Mes valgom tris kartus per dieną, jie valgo vieną kartą per dieną. Negalėčiau pasakyti, kad mes ir taip gerai gyvenam. Taip, pas mus yra daug problemų“, – pripažįsta N. Alekna.

Tačiau pats N. Alekna sako, kad jam Lietuvoje visko užtenka ir jis nesupranta savo draugų, kurie skundžiasi negalintys nusipirkti geresnio mobiliojo telefono.

„Be abejo, pas mus, kariškius, komforto zona yra labai praplėsta. Jei kalbėti, ar užtenka tų pinigų, kuriuos uždirbu? Jų niekada neužtenka. Pinigų užtenka tik tiems, kurie neturi fantazijos. O ar norėtųsi jų gauti daugiau? Žinoma. Bet tam minimaliam gyvenimui, kiek šiai dienai aš gaunu algos, tvarkingai gyventi kaip ir užtenka“, – sako karininkas.

Be to, jis pabrėžia, kad į kariuomenę turbūt retas ėjo svajodamas apie didelius turtus: „Pinigai yra vienas dalykas, bet jie motyvuoja tik tam tikrą laiko atkarpą, paskui norisi daugiau pinigų. Reikia surasti kitokią motyvaciją, aš visada sakau kariams, kad jūs išsaugote žmones. Ir ta motyvacija, kad tavo darbas yra prasmingas, tai kur kas didesnė motyvacija.“

Afganistano pragaras

Prisimindamas tarnybą Afganistane, N. Alekna pasakoja, kad saugus ten niekada negali jaustis: „Jei kalbėsime apie saugumo lygį, 0 proc. duodame už visišką nesaugumo jausmą, kai iškart gali numirti, o 100 proc., kai esi absoliučiai saugus, tai viskas Afganistane balansavo tarp 40 – 60 proc.“

Nors pašnekovas būdamas prie sprogmens visada rizikuoja savo gyvybe, tačiau Afganistane jam teko ir pačiam pajausti sprogimo jėgą, kai šarvuotas automobilis, kuriame buvo jis pats ir trys ukrainiečių kariai, užvažiavo ant sprogstamojo įtaiso.

Pats N. Alekna apie šį įvykį daug kalbėti atsisako, tačiau DELFI jau anksčiau rašė, kad nugriaudėjus galingam sprogimui, automobilyje kilo gaisras, o šoko būsenos ištiktas vairuotojas net nesuprato, kad jis sužeistas. Bandant atidaryti automobilio dureles iš vairuotojo pusės, jos užstrigo. Tačiau kpt. N. Alekna pademonstravo savo, kaip kario ir vado, profesionalumą bei drąsą ir tik jo dėka buvo išvengta skaudesnių ir neprognozuojamų padarinių. Už tai 2012 m. jis gavo apdovanojimą „už drąsą ir profesionalumą.“

Man audžia kailį, sako, nelygink Lietuvos su Afganistanu, lygink su Švedija ar Danija. Afganistane žmonės gyvena kur kas skurdžiau. Mes vaikštom su batais, jie vaikšto basi. Mes valgom tris kartus per dieną, jie valgo vieną kartą per dieną. Negalėčiau pasakyti, kad mes ir taip gerai gyvenam. Taip, pas mus yra daug problemų.

„Tuo metu nebuvo minčių, viskas vyko instinktų lygyje. Jeigu kas nors atsitinka, įsijungia kita programa, kuriai mes treniruojamės, kuriai mes mokomės ir viskas vyksta automatiškai. Konkrečiu momentu mes po sprogimo išsitraukėme, nepalikome nei vieno žmogaus“, – tik tiek apie tą incidentą papasakoja N. Alekna.

Paklausus, ar Afganistane pašnekovą lydėjo baimės jausmas, jis šyptelėjo ir pasakė, kad kariuomenėje silpnumas ar prisipažinimas, kad bijai, nėra tos savybės, kurios būtų vertinamos aplinkinių. Tačiau bijoti karys privalo.

„Baimės jausmas turi būti, nes jei nejauti baimės, reiškia, kad pavargai žmogau, eik į pensiją. Nes jei nebijai eidamas prie sprogmens, darysi nuolaidas sau, darysi nuolaidas saugumo taisyklėms ir taip gali prieiti prie nelaimės“, – sako N. Alekna.

Kariai su tokiais jausmais dažniausiai kovoja humoru. N. Alekna mūsų pokalbio metu taip pat nemažai pokštavo, bet, deja, tų pokštų čia jums pacituoti negaliu dėl vienos paprastos priežasties.

„Nuo senų senovės žinoma, kad žmogus, norintis nuimti stresą ar baimę, turi garsiai kalbėti, juoktis. Gal ir dėl to kariuomenėje atsiranda šiurkštesnis humoras, juodas humoras ir išminuotojai neišimtis. Mūsų pokštai kitiems žmonėms gali būti nelabai suprantami, truputėlį per šiurkštūs, bet jie padeda nuimti tą stresą“, – teigia N. Alekna.

Ne taip kaip filmuose

Tiesa, išminuotojų darbas labai skiriasi nuo to, ką matome filmuose. Tokios dramos, kur suprakaitavęs herojus renkasi, kurį laidelį nukirpti, realybėje nebūna.

„Po Afganistano manęs klausdavo, kurį laidelį reikėdavo kirpti, mėlyną ar raudoną? Sakydavau, kad jie visi būdavo geltoni“, – juokiasi N. Alekna.

Tačiau kariams karpyti laidų praktiškai netenka, nes tokius turi nebent savadarbiai sprogmenys, su kuriais jie nedirba. Lietuvoje dažniausiai randamos nuo Pirmo ir Antro pasaulinio karo užsilikusios bombos, kurias sudaro sprogdiklis ir sprogstamoji medžiaga.

Šias bombas dažniausiai randa grybautojai, darbymetis išminuotojams taip pat būna gegužę ir rugsėjį, kai žmonės aria žemę ir dažnai atkasa įvairius sprogmenis.

Nuo senų senovės žinoma, kad žmogus, norintis nuimti stresą ar baimę, turi garsiai kalbėti, juoktis. Gal ir dėl to kariuomenėje atsiranda šiurkštesnis humoras, juodas humoras ir išminuotojai neišimtis. Mūsų pokštai kitiems žmonėms gali būti nelabai suprantami, truputėlį per šiurkštūs, bet jie padeda nuimti tą stresą.

Atvykus į įvykio vietą išminuotojai visada ramiai įvertina padėtį ir pasirenka vieną iš trijų galimų variantų.

„Pirmas – naikinti sprogmenį vietoje. Tai yra pats saugiausias būdas visiems. Jeigu jį galima transportuoti, jis nuvežamas į kitą saugią vietą ir ten sunaikinamas sprogdinimo būdu. Trečias – atliekamas neutralizavimas vietoje, tai reiškia, būna nukenksminamas arba pašalinamas sprogdiklis, nes sprogmuo yra pavojingas tiek, kiek pavojingas sprogdiklis. Be jo tai yra paprasčiausias sprogstamosios medžiagos kalnas“, – veiksmų seką aiškina N. Alekna.

Realybėje išminuotojai kur kas racionalesni nei juos vaizduoja filmuose, viskas nevyksta akimirksniu. N. Aleknos teigimu, daugiausiai darbe lemia šaltakraujiškumas, atsargumas ir nuoseklumas. Be to, išminuotojai turi būti ir neblogi matematikai.

„Kai naikiname sprogmenį, labai svarbu, kad toje vietoje, kur vyks sprogimas, nebūtų jokių pašalinių objektų, kurie galėtų būti pažeisti. Evakuojami žmonės, neleidžiamas eismas, jei yra kokie gyvuliai, jie pašalinami iš tos pavojingos zonos.

Labai svarbu yra šaltakraujiškumas, nes kai tu dirbi vietoje, dažnai būna taip, kad nuvykus į įvykio vietą ir žmonių aplink yra, ir specialiosios tarnybos atvažiavusios, su kuriomis reikia koordinuoti veiksmus, turi įvertinti aplinką, turi įvertinti oro sąlygas. Daug dalykų turi vienu metu turėti galvoje.

Turime įvertinti, koks tai sprogmuo, kiek pavojinga jį judinti ir pernešti, į kiekvieną atvejį žiūrime individualiai. reikia daiktą sunaikinti sprogdinimo būdu, prie bet kurio daikto dedamas papildomas sprogstamosios medžiagos kiekis ir jis saugiu atstumu inicijuojamas, vykdomas kontroliuojamas sprogimas.

Kai naikiname sprogmenį, mes turime tam tikrą metodiką, pagal kurią nustatomos pavojingos zonos. Vienas iš dalykų, kai ateina naujas personalas, darau testą, paprašau sudauginti dviženklį skaičių, kad pažiūrėčiau, ar jis turi suvokimą apie matematiką, nes tai svarbu“, – visą išminavimo procesą papasakoja N. Alekna.

Atsisveikinimui N. Alekna palinki - būkime saugūs. Prisižiūrėkime save ir aplinkinius.