Ligita atvirauja, kad mokytojos profesiją jai paskyrė pats likimas.
„Buvo planai tapti gydytoja, tačiau susirgau ir nenuvažiavau į stojamuosius egzaminus. Taigi, pabandžiau įstoti į Telšių taikomosios dailės mokyklą ir yra, kaip yra. O dar esu rugsėjį gimusi“, – dalijasi dabar jau aštuoniolika darbų metų skaičiuojanti dailės, braižybos ir fotografijos mokytoja.
Anot L. Kaziukonės, trauka piešti, kurti, fotografuoti visuomet buvo, tad mokslai sekėsi gerai. Padavusi prašymą mokytis pedagogo profesijos Šiaulių universitete, ji nė neabejojo, kad eina teisinga linkme. Be to, mokslus ji jau derino su darbu – pirmi kūrybiniai žingsniai su mokiniais buvo jos keramikos būrelis. Netrukus ji jau mokė dailės. Mokyklos vadovų Ligita buvo pastebėta vos atėjo atlikti praktiką.
Energija nesiskundžia
Dabar Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, vienintelėje Telšiuose katalikiškoje mokykloje, Ligita dirba dailės, braižybos ir fotografijos mokytoja. Čia ji įkūrė ir būrelį-dailės studiją „Kūrybinė laisvė“, kur mokiniai piešia, fotografuoja, tačiau jos gyvenime vietos dar yra „Atžalyno“ progimnazijos vaikams, kuriuos ji taip pat moko.
Kaip ji viską spėja? Ligita nusijuokia, kad energijos jai netrūksta, o matant, kaip vaikai kuria, kaip mato pasaulį, kaip spindi jų akys – jai pats geriausias energijos užtaisas ir amžinos jaunystės paslaptis.
„Eikite dirbti mokytoju – taip visada išliksite jaunas, – nusijuokia Ligita. – Aš myliu vaikus, myliu savo darbą, be to, dar vis kyla minčių, kur čia dar „nusitrenkti“, dar norėčiau ir pati plačiau pastudijuoti architektūrą ir fotografiją. Kai einu mokykloje, dažnai girdžiu apie save sakant: praleiskite bėgančią mokytoją. Vadino ir skraidančia mokytoja. Energija tikrai nesiskundžiu“.
Anot Ligitos, ji stengiasi vaikų „neįrėminti“, nes piešti kiekvienas gali ir moka savaip. Net jei vaikas neturi talento piešti portretus, jis gali iš elementarių kvadratėlių sukurti išskirtinį piešinį. L. Kaziukonė atvirauja, kad iš tokių neva negabių vaikų ji rado tikrų perliukų – yra dariusi net pripieštų sąsiuvinių paraščių parodą.
„Darome parodas, kuriame įvairius projektus, buvome sukūrę instaliaciją, kuria sujungėme laidinius telefonus antrame ir trečiame aukšte. Tai telefonais buvo galima kalbėtis, tai skulptūros kiek nukentėjo, bet buvo labai šaunu. Visiems buvo labai smalsu, tie, kurie dirbo prie tos skulptūros, slėpė nuo visų, kad būtų staigmena. Vienuoliktokai kurdami tuo pačiu ir žaidė. Viena mokinė neseniai ir pirmą vietą užėmė su piešiniu, nors labai rimtai susirgo, kai ruošėmės olimpiadai. Reikėjo kažkiek pastumti, kad ji užbaigtų darbą, jei jau ne olimpiadai, kaip planavome, vis tiek sugalvojome kur sudalyvauti.
Mokiniai jau ir patys dalijasi drąsiomis mintinis ir įgyvendina labai įdomius projektus – vienas berniukas visus metus fotografavo pilnatis. Tiesa, vieną mėnesį nuotraukos padaryti berniukui nepavyko, nes buvo labai apniukęs dangus. Dar vieną berniuką mokytoja kone metus įkalbinėjo, atvykti mokytis į Vincento Borisevičiaus gimnaziją ir juo niekas ten nenusivylė. Yra mergina, kuri per vasarą sugalvojo fotografuoti žmonių emocijas ir rengti parodą. Oi, apie vaikus galėčiau pasakoti ir pasakoti, kiek visko daug jie daro“, – atvirauja mokytoja.
Moko net giminaičius
Moteris juokiasi, kad Telšiai nėra didelis miestelis, tai jai tenka mokyti ne tik savo sūnų, bet ir savo šeimos narių bei giminaičių vaikus. O laiką šeimai ir darbui Ligita sako derinti nėra paprasta, mat dabar vaikai aktyvesni, kitoks socialinis bendravimas. Mokytoja su būrelį lankančiais mokiniais net susikūrė grupes socialiniame tinkle, mat taip kur kas paprasčiau susitarti.
„Mažiukai kartais ilgiau užsibūna būrelyje, jiems viskas įdomu. Dabar pas mane kabinete piešiame freską ant sienos, tai jiems toks džiaugsmas. Ta idėja atėjo iš to, kad ilgai kabineto neremontavo, sugalvojau išpiešti sienas“, – pasakoja mokytoja.
Praėjusiais metais mokiniai ir Telšių rajono bendruomenė L. Kaziukonei skyrė „Mokytojo šviesulio“ apdovanojimą. Moteris sako, kad visuomet malonu, kai įvertina, tačiau pati labiau „spirga“ iš laimės, kai vaikams pavyksta įgyvendinti savo idėjas.
„Turėjau ir mados dizaino, ir avangardo, ir floristikos, ir atskirai fotografijos būrelį, buvo dailės, dizaino būrelių, dabar yra dailės studijos laisvė. Ten vaikai eina kurti sau, mokyklai. Dabar dar susibūrė 12 mokinių, kurie norėjo tik fotografijos pamokos, su jais jau parodai ruošiamės“, – pasidomėjus, kaip nepritrūksta idėjų, kuo sudominti mokinius pasakoja Ligita.
Per aštuoniolika metų mokytoja užaugino ne vieną kartą, o mokinių pasiekimus įamžina nuotraukose. Auklėtinių talentas jiems atvėrė kelią ir į tarptautinius projektus, tad ne vieną dešimtį vaikų mokytojai teko lydėti į daugiašalį projektą (dalyvavo septynios šalys) į Čekiją. Vartydama albumą ir pasakodama apie auklėtinių pasiekimus mokytoja prisimena begalę išdaigų ir staiga sugalvotų projektų, gabius vaikus, kurie jau užaugo, tačiau vis tiek aplanko.
„Kai kurie atsiprašo už senas išdaigas, prisimena mokyklos laikus, nors jau savo vaikus veda į mokyklą. Tai ir yra variklis į priekį“, – dalijasi šitais jausmais Ligita.