„Jei apie pinigus, aš jiems sakau, kad gavę leistų protingai, būtų pavyzdys kitiems vaikams, o jie tai jau tikrai sužinos, ką su tais pinigais kuris darė, ar nusivažiavo, ar nusigėrė, ar stengiasi ir toliau kabinasi į gyvenimą“, - interviu DELFI teigė vienas iš „Poveikio“ autorių, Vilniaus dailės akademijos doktorantas A. Gataveckas.
Šiuo metu jis daugiau už Remigijų dirba prie Alytaus globos namų auklėtinių portretų, kurių dalį jau įsigijo Modernaus meno muziejus.
„Dabar Alytuje praleidžiu labai daug laiko. Piešiu jaunuolius. Kai prieš kelerius metus pradėjau, jie buvo šešiolikmečiai, o kai baigsiu, pradės gyventi savarankiškai“, - sakė A. Gataveckas.
Globos namų svečių kambarėlį dirbtuve pavertęs ir ten pat ant sofos nakvojantis menininkas dabar ant lapo piešia dvigubą figūrą – brolį ir sesę. „Kiti 7 piešiniai – po vieną žmogų, bet brolio ir sesės nenorėjau išskirti“, - paaiškina.
Pasak Algirdo, dėl šio paveikslo pirkimo jau sutarta su mecenatu Viktoru Butkumi, kuris Modernaus meno centrui panoro nupirkti visą „Poveikio“ kolekciją. Pinigai atiteks pozavusiems jaunuoliams.
Kalbėdamas apie globos namų vaikus, kuriuos piešia, Algirdas kaip privalumą mini betarpišką atmosferą. „Esu jiems kaip draugas, kaip vyresnysis brolis“, - sako toje pačioje įstaigoje su broliu dvyniu Remigijumi nuo 8 metų iki studijų augęs menininkas.
- Su kokiais sunkumais susiduria globos namų vaikai, kai reikia išeiti?
- Pagrindinė problema – psichologinis pasiruošimas. Tikrai labai sunku, kai už nugaros neturi nieko. Net tie vaikai, kurių tėvai išvykę į užsienį ir galbūt jais nesirūpina, turi kažkokį užnugarį, o šitie - ne.
Išėjus iš globos namų visų pirma reikia susirasti būstą – kur gyventi. Be to, dažniausiai globos namų vaikai bendrauja su tokiais pačiais, kaip jie. Bent jau mano laikais buvo akivaizdu, kad nuo globos namų auklėtinių laikomasi atstumo.
- Tiesa, kad vaikui, kad ir kokie tėvai būtų, vis viena geriau namuose, nei įstaigoje?
- Tikrai ne. Ne visose šeimose vaikams saugu: klesti alkoholizmas, narkomanija, vaikų akyse vyksta sekso orgijos. Nemanau, kad tokioje aplinkoje gerai.
Mums globos namai, galima sakyti, buvo neužteršto oro gurkšnis. Atsimenu, kai dar gyvenome namuose, tiek būdavo prirūkyta, kad vemti norėjosi. Dieną naktį vakarėliai, neišsimiegi, psichologiškai veikia.
Vaikai tampa ir nelaimingų atsitikimų liudininkais. Žinau vieną, kurio akyse sudegė ant pečiaus girtų tėvų paliktas broliukas. Tai kaip tam vaikui paskui su tokia trauma gyventi?
Mūsų tėvai nebuvo tiek degradavę – jei imtume visą skalę, yra daug turiningesnių istorijų. Bet nemanau, kad jie blogai pasielgė apgyvendinę mus globos namuose: negalėjo patys tinkamai mumis rūpintis.
- Ir niekada dėl to ant jų nepykote?
Jie mus lankydavo. Kaip sakė viena labai gera mūsų auklėtoja, kuri nuo pirmos dienos mumis rūpinosi, Kazytė: „Per savo gyvenimą nemačiau tėvų, kurie taip rūpintųsi savo vaikais, nors ir atidavę į globos namus“.
Jie nelįsdavo įkyriai. Bet jei pažadėdavo pasiimti – pasiimdavo. Ne taip, kaip kitų vaikų tėvai: pažada po savaitės atvažiuoti, o praeina viena, antra - vaikas nesulaukia. Ir taip metus, antrus, trečius. Bet jis tai laukia! Tada auklėtojos, psichologė pataria taip labai nebesitikėti, o jis vis vien: „bet sakė, kad atvažiuos“. Tai – skaudžios istorijos.
Mums su broliu taip nebuvo. Kažkada tėvas pažadėjo atvežti 200 litų – buvom aštuntokai ir labai reikėjo muzikos aparatūros. 200 litų buvo labai dideli pinigai, bet jis atvežė. Girtas kaip „tapkė“, bet atvežė.
Buvo pirmoji svarbi paroda, kurią globos namai suorganizavo bibliotekoje – tėvai atvažiavo negirti, išsiprausę! Reiškia, žmonės turi sąžinę, nors tiek problemų, sunkių dalykų buvę, bet kiti truputį juos atperka. Ypač tas sąžiningumas ir noras padėti.
Šiandien irgi tėvas skambino, kad nori atvežti „skrustų“ – tokios aliejuj keptos ausytės, panašiai kaip spurgos. Mama mažiau tais dalykais domisi, nes pati internate augusi. Nemoka šedevrų gaminti, tik sriubas labai skaniai verda. Bet jei kotletą kepti – tik tėvas.
Aš savo tėvus gerbiu. Jie visko pridaro – eina prašyti žmonių maisto, visko, bet skolas grąžina. Jei tėvas pažada padaryti kokią „chaltūrėlę“ – padaro. Kai nepadaro, skambina ir klausia, ką daryti.
Sakau, reikia nueiti ir atsiprašyti, kad užgėrei ir neatėjai, nes dažniausiai taip ir būna: užgeria, nebesiorientuoja dienose ir praleidžia. Tai jau ligos padarinys.
- O kaip jums patiems su alkoholiu?
- Paauglystėje buvome pradėję gerti, rūkyti. Truko apie pusę metų. Nei tėvas žinojo, kad geriam, bet atėjo išgėręs ir pradėjo nuoširdžiai su mumis apie tai kalbėti.
Galvoju, ir patys nebuvome kvailiai. Be to, mano kūnas nepriima alkoholio. Tai kodėl aš geriu? Parūkius irgi negera.
Nebuvo, kad po truputį mestume. Kaip kirviu nukirtome: negersim, nerūkysim. Viskas.
- Susitarėte su broliu ar tiesiog liovėtės?
- Tiesiog liovėmės. Mums siūlydavo, bet atsisakydavome. Prisimindami tą laiką po poros metų pradėjome kalbėtis. Remkė ir sako: „Kodėl aš turiu gert, jeigu man blogai“. Aš irgi taip pat galvoju. Paskui juokinga būdavo, kai kiti prisigeria ir daro nesąmones. Tai, ką, aš irgi taip elgdavausi? Jei taip, galvojau, ačiū Dievui, kad negeriu.
- Dar praktikuojate „gerti ir degraduoti“?
- Paskutiniu metu man patinka „degraduoti“ su saldžiais grybukais. Prisiperku tų baravykų nemažą krūvą, nors gana brangiai kainuoja, pasiimam su broliu gerų arbatų ir „degraduojam“. Suvalgau krūvą tų saldumynų. Kitą dieną net blogai jaučiuosi, tai sakau: „Degradavau kaip reikalas“.
Mėgstu vakarais susiplanuoti staigmeną: „užsikraunu“ gerą filmą, kažką skanaus nusiperku. Nebūtina didelė degradacija, kartais užtenka paprastų sausainių „Gaidelis“. Sviestu užsitepi, gražiai su servetėle pasidedi.
Kai dirbu globos namuose, „degraduoju“ su naktinėlėmis – uždedu gerą filmą ir gerdami arbatą žiūrim. Vakare jos susitvarko, išskalbia drabužius, suguldo vaikus, pažiūri sergančius, o nuo vidurnakčio – laisvesnės, viena akim pažiūrėdamos, ar kas nelaksto, ar visi miega, gali su manimi „padegraduoti“.
- Ar jaunuoliai, kuriuos piešiate, klausia, ką reikės daryti išėjus?
Dalis vaikų galvoja: išeisiu iš šito, populiariai sakant, Vietnamo ir galėsiu gyventi, kaip noriu. Niekas nesakys, kada keltis, ruošti pamokas, grįžti. Tačiau ir ereliams gyvenimas sparnus aplaužo.
„Naglesni“, kurie ir globos namuose pasiskeryčiodavo, paprastai moka „pasirūpinti savimi“, nes nuo vaikystės buvo priversti tai daryti. Ne paslaptis, dalis jų greit papuola į nusikalstamą aplinką.
Pas mus gyvena per 150 vaikų, tačiau tik kokie 8 mėgsta nusikalsti: tai išvyksta į miestą apsivagia, tai kažką sumuša, todėl neteisinga nusikaltimais kaltinti visus.
Yra ir gabių, gerų vaikų. Lanko dailės, muzikos mokyklas, šoka. Turim gerų futbolininkų.
Daug neteisingai prirašyta apie globos namus. Bent jau dauguma komentarų būna negatyvūs, neva globos namuose – vien silpnai besimokantys, nemąstantys, tikslo neturintys vaikai.
Aišku, yra visokių. Tačiau ar gabesnis ar mažiau gabus, atėjus laikui turi pradėti savarankiškai gyventi.
- Ar visi susiduria su pinigų stygiumi?
- Ne visi. Priklauso nuo to, kaip žmonės supranta savo poreikius. Vieni gali išgyventi iš valstybės kas mėnesį skiriamų 500 litų ir dar lieka, o kiti per kelias dienas išleidžia.
Po 500 litų per mėnesį mano laikais gaudavo visi, kur nors besimokantys vaikų globos namų auklėtiniai, kol sukakdavo 26 metai.
Kiek žinau, dabar išeinantiems iš globos namų skiriama 9 tūkst. litų suma įsikūrimui. Mano laikais ji siekė 6 tūkst. litų.
- Kai su broliu per abu gavote 12 tūkst. litų nepasijutote milijonieriais?
- Mes tuos pinigus pasiėmėm paskutiniu momentu, kada tik galėjom, tik sulaukę 28 metų.
Tų pinigų taip laisvai negali naudoti, jie skirti įsikūrimui, o už 6 tūkst. litų tu net garažo nenusipirksi. Grynų pinigų niekas negauna. Nors nesąžiningi globos namų auklėtiniai bando išsigryninti darydami visokias aferas. Atvažiuoja pas pažįstamą žmogų ir susitaria: „Nupirksiu iš jūsų kažkokį daiktą, į rankas „atbašliuosiu“ kelis šimtus litų, o jūs man išgryninsit įsikūrimo pinigus“.
Tokius dalykus mėgsta jau paragavę gyvenimo ir tas sistemas žinantys vaikai, besivadovaujantys taisykle „nesisuksi-negyvensi“. Tik tiek, kad daugelis tokių laisvėje ilgai neišbūna.
Protingi vaikai stengiasi išmintingai elgtis su valstybės parama.
- Jei ne visi vaikai sugeba tinkamai leisti pinigus, kokia projekto „Poveikis” prasmė?
Aš jiems sakau: gavę pinigų, išleiskit protingai, kad būtumėte pavyzdys kitiems vaikams, o jie tai jau tikrai sužinos, ką su tais pinigais darėt. Dažniausiai globos namų jaunuoliai viską vienas apie kitą žino – ką veikia, ar nusivažiavo, ar nusigėrė, ar stengiasi ir toliau kabinasi į gyvenimą.
Ir dar sakau, kad vaikai ne man dėkotų, o jei turės galimybių - padėtų kitam panašaus likimo jaunuoliui ar turinčiam problemų. Pati idėja kilo dėl to, kad daug žmonių mums padėjo.
- Konkrečiai, kokie ir kaip?
- Viena odontologė, kai buvome studentai, mums su broliu kiekvieną mėnesį duodavo po 200 litų. Tuomet mums tai buvo didžiuliai pinigai. Pradėję studijuoti iš pradžių negaudavome po 500 litų, kaip kiti globos namų auklėtiniai, nes mūsų tėvams nebuvo atimtos tėvystės teisės. Tik po poros metų išimties tvarka ir teismo sprendimu mums buvo leista gauti po 500 litų pašalpos.
- Kaip moteris sužinojo, kad reikia pagalbos?
- Apie mus parodė per televiziją, ji susirado mūsų telefoną ir pakvietė pasikalbėti. Pasiūlė, kad prisidės bent prie dailės priemonių pirkimo, nes mes tada ir dažų neturėjome, kuriuos studentai patys perka.
Kai klausiau, kaip jai atsidėkoti, gal nutapyti ir padovanoti paveikslą, ta moteris pasakė: „Ne man dėkok, o kai turėsi progą - padėk kam nors kitam“.
Dar viena alytiškė moteris padėjo finansiškai – nesu jos matęs, nes pervesdavo pinigus į sąskaitą. Kiekvienam po 100 litų. Ir vienos vilnietės nesu matęs, nes pinigėlius perduodavo per savo vaiką.
- Užteko pragyventi?
- Išmokome taupyti, nes reikėdavo ir pavalgyti, ir kad priemonėms užtektų.
Bendrabutį gavome, bet iš pradžių reikėjo mokėti. Nedaug, gal tik po keturiasdešimt litų, bet ir jie mums buvo pinigai. Rektorius sužinojo, kad mes – iš globos namų ir parašė raštą dėl nemokamo bendrabučio.
Tapytojas Gintaras Palemonas Janonis – dabartinis monumentalistų katedros vedėjas pamatė, kad tapome su akrilu, nieko mums nesakė, bet kitą dieną atnešė krūvą rusų laikų aliejinių dažų. Mums tokia garbė buvo!
- Kokius sutiktus žmones vadintumėte idealistais ir už ką jiems esate dėkingas?
- Tų žmonių daug. Labai didelę pagarbą jaučiu V. Butkui, kuris savo lėšomis steigia Modernaus meno centrą, perka brangiausius lietuvių menininkų paveikslus ir dar tą centrą planuoja dovanoti valstybei. Tokie dalykai daromi ne dėl pinigų, o dėl idėjos.
Tik per tokius žmones galima toli nueiti, kurie vienas kitą gerbia, stengiasi suprasti, pirmą vietą skiria šeimai, meilei, o pinigus - tik tai meilei pašildyti, pajaukinti.
Yra lietuvių, kurie moka dalytis. Kad ir paprasčiausi šlavėjai. Nors beveik nieko neturi - dalijasi. Aukštai sėdintiems kartais reikia nusileisti ir pasižiūrėti, kaip gyvena paprasti žmonės, kurie pirmiau mato kitą, o ne žiūri savo naudos.
Tokia yra šeima iš Vilkaviškio, kuri yra daug mums padėjusi ir maistu, ir finansiškai.
- Giminės?
Poveikis Panevėžiui
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų socialinio meno projekto “Poveikis“ darbus nuo lapkričio 22 d. galima pamatyti Panevėžio “Galerijoje XX“. Pasak jų, piešti viso ūgio fotorealistinius jaunuolių portretus 194x102 cm. formatu yra nerealios valios reikalaujantis darbas.
Darbštumo pavyzdžiu menininkai siekia įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui. Fokusuojasi į konkrečius jaunuolius, kurie 2011 – 2015 paliks globos namus ir ims kurti savo gyvenimus.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai gimė 1985 m., Alytuje. Meniniais gabumais pasižymėjo dar vaikystėje. Būdami 5-erių surengė pirmąją piešinių ir tapybos darbų parodą Alytaus savaitiniame darželyje.
Nuo 8 metų gyveno Alytaus vaikų globs namuose, lankė Alytaus Piliakalnio vidurinę mokyklą. Vilniaus dailės akademijoje baigė monumentaliosios dailės (freskos-mozaikos) magistrantūros studijas.
Jie taip pat yra ir profesionalūs breiko šokėjai. Remigijus dėstytojauja Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Algirdas - Vilniaus dailės akademijos doktorantas.
Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Sąlygos ir trukmė
1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.