Bunda miegamieji rajonai: klausė, ar sklype Pilaitėje rado naftos

Nuo to laiko, kai sostinės Pilaitės mikrorajone duris atvėrė meno dirbtuvės „BEEpart“ praėjo jau ketveri metai. Pasak jūriniame konteineryje idėją įkūrusio jos autoriaus Andriaus Ciplijausko, tiek laiko pakako visiems įrodyti, kad kultūra veši ne tik miesto centre, tačiau ir jo pakraščiuose. Šį faktą iliustruoja ir skaičiai – 60 m² plote per metus įvyksta apie 700 įvairių renginių ir užsiėmimų, o garsiausiai nuskamba tarptautinis šviesų festivalis „Beepositive Vilnius“. Tiesa, pradžia nebuvo jau tokia šviesi.

Klausė, ar sklype rado naftos

„BEEpart“ idėja užgimė iš pragmatinių sumetimų, kai A. Ciplijauskas ieškojo darbo greta savo namų bei tuo pačiu puoselėjo mintį sukurti vietą, kurioje galėtų burtis Pilaitės gyventojai. Kadangi šioje miesto dalyje, esančioje į vakarus nuo miesto centro, nėra loft'ų ar panašių industrinių pastatų, nuspręsta suprojektuoti lengvai pastatomą, universalų pastatą.

„Kad gautume visus statyboms reikalingus leidimus, 2009 m. įsteigėme viešąją įstaigą. Kitaip niekas su tokiu Andriumi Ciplijausku bendrauti nenorėjo. Du metus vaikščiojome po įvairias institucijas ir kovojome, kad gautume tą statybų leidimą. Arba aš labai prastas pasakotojas, arba žmonėms mano prašymas išties buvo tiek neįprastas ir neįdomus“, - apie projekto užuomazgas pasakojo jo autorius ir vadovas.

Vyro teigimu, žmonėms buvo sunku patikėti, kad kažką bandoma daryti vien iš idėjos.

„Daug kas ieškojo kažkokių užslėptų poteksčių, apsilankė daug komisijų, viską tikrino. (Ne)juokais klausdavo, kad gal naftos šiame sklype atradome, kad taip susidomėjome ir veržiamės“, - mena A. Ciplijauskas.

Jei naftos ir rado, apie tai A. Ciplijauskas nesigyrė, tačiau papasakojo, kaip savo grandiozinę idėją sutalpino į 80 m² plotą.

„Šios dirbtuvės yra laikinas statinys ir pastato dydį apribojo įvairūs reglamentai – jis negalėjo būti didesnis nei 80 kv. m, o tai, kaip viešajai vietai, yra labai nedaug. Turėjome rasti sprendimą, kad ta vieta taptų multifunkcinė, labai kompaktiška, kad baldai būtų perstumiami labai lengvai ir kad tuo pačiu metu ten galėtų vykti daug iniciatyvų“, - apie pirmąsias dilemas kalbėjo kūrybinių dirbtuvių vadovas, pridurdamas tikėjęs, kad erdvė žmones taip pat įkvepia kurti.

„Norėjosi sukurti tokį pastatą, kuris išsiskirtų iš bendro konteksto. Pilaitė, sutikite, nėra labai architektūriškai įspūdingas rajonas, tad šiuo pastatu norėjome prisidėti ir prie Pilaitės identiteto kūrimo. Norėjome, kad čia stovinčius pilkus daugiabučius pamažu keistų novatoriški sprendimai“, - pasakojo A. Ciplijauskas.

Galiausiai, jūrinis konteineris pasirinktas ir iš praktinių sumetimų – jei vieną dieną tektų išsikelti, viso pastato nereikėtų išardyti. O tokia iškeldinimo grėsmė egzistuoja visada, mat pastato leidimą reikia kas dvejus metus pratęsti.

Darbo vietų kūrimo matematika

Nemokami kino vakarai, nedidelė biblioteka, mamų susitikimai, lėlių teatro spektakliai, mankšta, blusų turgūs, siuvimo kursai – tik nedidelė dalis „BEEpart“ kūrybinėse dirbtuvėse vykdomų užsiėmimų ir renginių.

„Pas mus užsuka nuo dar nevaikščiojančių iki jau sunkiai vaikščiojančių – priklausomai nuo to, koks yra renginys. Pavyzdžiui, eko-daržu domisi jaunos šeimos, senjorai, į kūrybinius užsiėmimus daugiausiai eina vaikai, į mankštas susirenka daugiau moterų“, - vardijo A. Ciplijauskas.

Stengiamasi, kad užsiėmimuose būtų ne daugiau 15-os žmonių ir kad atėjus nereikėtų stumdytis alkūnėmis. Dirbtuvių vadovas skaičiuoja, kad net su tokiomis pakankamai nedidelėmis grupelėmis susidaro įspūdingi skaičiai – per metus į šią kultūrinę erdvę užsuka apie 700 žmonių.

Dalis būrelių nemokami, o už daugmaž 60% visų užsiėmimų reikia susimokėti. Pavyzdžiui, vaikams skirtų keramikos ar komiksų būreliai kartą per mėnesį piniginę patuštintų 85 litais. „BEEpart“ vadovas nusijuokia, kad iš tokių rinkliavų milijonų neužsidirbsi, tačiau taip sukuriamos naujos darbo vietos.

„Čia nėra verslas, kuriame vakar įdėjai litą, o šiandien jau pasiimi du. Čia galvojama penkmečiui į priekį. Apčiuopiamesni rezultatai bus matomi po dar penkių metų, kai tie dabar maži čia ateinantys vaikai taps aktyvūs kultūros vartotojai ir užaugę nenorės gauti mažiau“, - įsitikinęs A. Ciplijauskas.

Gabalėlis Druskininkų pačioje Vilniaus pašonėje?

Jei kada buvote Pilaitės mikrorajone, tai veikiausiai pastebėjote, kad esamus žalius plotus greit ryja kaip ant mielių dygstantys nauji daugiaaukščiai pastatai. A. Ciplijauskas sako, kad architektūriškai Pilaitė daug nesiskiria nuo kitų sostinės mikrorajonų, tačiau jos žavesį esą kuria sąmoninga ir kultūros ištroškusi bendruomenė.

„Čia yra labai daug aktyvių žmonių, kurie nori burtis, vertina kultūrą ir kitokias pramogas. Lyginant su kitais mikrorajonais, Pilaitė yra pozityvesnė“, - tikina A. Ciplijauskas.

Kūrybinių dirbtuvių vadovo teigimu, minėtą pozityvumą iliustruoja ir itin populiarus šviesų festivalis, prie kurio kasmet noriai jungiasi visa bendruomenė.

„Šviesų festivalis yra puikus įrodymas, kad dideli renginiai gali ir privalo vykti ne tik miesto centre, kuriame yra daug apribojimų – tiek menininkams, tiek mašinų statymo ar kitų leidimų prasme. Ką mes galime padaryti Pilaitėje, to nepadarysi miesto centre“, - įsitikinęs A. Ciplijauskas.

Vyras pabrėžia, kad miegamieji rajonai privalo turėti savo identitetą ir savo veidą bei tiki, kad Pilaitei tiktų ir kurortinės miesto vietos etiketė.

„Po šviesų festivalio visi pastebėjo, kad Pilaitės tvenkiniai baigia užželti, todėl jau gimsta mintys tuos tvenkinius išvalyti, sukurti rekreacinę zoną. Jei tai pavyktų, mes turėtume tikrai ne prastesnį kraštovaizdį nei, pavyzdžiui, Druskininkai. Įsivaizduokite, Vilniaus mieste atsirastų kurortinė vieta. Nuostabus dalykas!“, - optimizmo neslėpė vadovas, pridurdamas, kad jo planuose taip pat yra ir noras įrodyti, kad kultūrinė įstaiga gali būti ir ekonominis, ir identiteto, ir socialinis variklis.

„Mes be šitų rajonų neišgyvensime. Jie buvo ir bus, tik klausimas, kokios jie bus kokybės“, - retorine pastaba pokalbį užbaigė jis.