Greitosios pagalbos medikas apie juodžiausias baigtis: prie to priprasti neįmanoma

Nuo vaikystės Kauno greitosios pagalbos stotyje besisukantis Valerijus Moskaliovas šiandien yra vienas iš labiausiai gerbiamų gydytojų, kolegų teigimu, visiems malonu su juo dirbti, o praėjusiais metais jis ir rekordininkas – Kaune atgaivino daugiausiai žmonių.

Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos (GMP) pažangaus gyvybės palaikymo intensyviai pagalbai brigados vadovas gydytojas V. Moskaliovas darbą pradėjo dar 1992 metais, tačiau čia jis buvo dažnas svečias dar nuo vaikystės.

„Daktaro Valerijaus mama dirbo greitosios pagalbos ištakose. Tada buvo turbūt patys sunkiausi laikai, permainų laikai, kada greitosios pagalbos sistema stiprėjo ir kūrėsi. Ji dirbo nuo 1961 metų.

Ir kai aš atėjau dirbti į greitąją pagalbą, daktaras buvo 9 ar 10 metukų berniukas, labai jį mylėjom ir maitindavom šokoladiniais saldainiais, kregždute arba raudonąja aguona“, – dabar juokdamasi tuos laikus prisimena Kauno miesto GMP slaugos padalinio vadovė Irena Dabulskienė.

Pats V. Moskaliovas pasakojo, kad jį užkrėtė mamos pavyzdys, atvirkščiai nei du jo brolius, kurie pasuko visai su medicina nesusijusiais keliais.

„Mane užkrėtė tas gyvenimas, gyvenimo būdas, darbo pobūdis. Prisimenu tuos laikus, kai GMP stoties pagrindinis pastatas buvo Kęstučio gatvėje. Ateidavau čia, nes darželis, kurį aš lankydavau, taip pat buvo toje pačioje gatvėje.

Po to prisimenu, kai buvau kokioje 8-oje klasėje, man buvo labai įdomu, kaip praeina Naujieji metai GMP stotyje. Paprašiau, kad leistų pabūti ir pasižiūrėti. Įspūdis buvo toks, kad stotyje nieko nėra, visi išsivažinėję į iškvietimus“, – pasakoja V. Moskaliovas.

Pašnekovas pasakoja, kad jį šioje profesijoje labiausiai patraukė noras padėti žmonėms ir padaryti visuomenę sveikesnę. Ir tas jam puikiai sekasi. 2016 metais jis – Kauno GPM stoties rekordininkas, atgaivinęs daugiausiai, 13 pacientų. Iš viso praėjusiais metais buvo atgaivinti 94 pacientai.

Gydytojo kolegos apie jį atsiliepia tik teigiamai ir įvardina kaip reto talento žmogų: „Kai mes dirbam toje pačioje reanimacinėje brigadoje, visos mūsų slaugytojos nori dirbti su gydytoju. Su juo labai malonu dirbti, jis viską padarys dėl ligonio iki galo, su kolegomis elgiasi labai pagarbiai. Žavimės jo dalykišku bendravimu, žiniomis ir išmintimi.“

Svarbiausia – valdyti situaciją

Greitosios pagalbos medikų darbas neapsiriboja vien gyvybių gelbėjimų, dažnai tenka raminti agresyvius ar panikuojančius žmones. Bet sunkiausia, anot V. Moskaliovo, darbas su vaikais.

„Sunkiausi iškvietimai yra iškvietimai pas vaikus. Ne tai, kad jie sukarščiavo ar suslogavo, bet kai yra rimti sužalojimai. Traumos autoįvykių metu, skendimai, kritimai. Tais atvejais, kai būna nenumatyti staigūs įvykiai, dažniausiai šalia būna ir tėvai, arba broliai, seserys. Tada reikia ne tik gydyti pacientą, bet ir suteikti psichologinę pagalbą artimiesiems arba bent juos nuraminti.

Psichologinės žinios šiame darbe yra gerai, bet čia svarbiausia yra griežtas, kryptingas vadovavimas, nes kitaip tu prarasi laiką tvarkydamasis su aplinkiniais, o ne teikdamas pagalbą ligoniui, kuriam tu nieko negali pasakyti, jam reikia atlikti gyvybę gelbstinčius veiksmus“, – pasakoja A. Moskaliovas.

Gydytojo teigimu, važiuodami į iškvietimą jie visada aptaria, kuris komandos narys ką darys. Dažniausiai, reanimacinėje brigadoje, greitosios pagalbos medikai būna trise, vairuotojas – paramedikas, slaugytojas ir gydytojas.

„Su brigada aptariame, kokios pagalbos apimties mums reikės, nes įrangos automobilyje pakankamai daug ir pagal kvietimo pobūdį aptariame, kas ką veikia. Dažniausiai, jei, pavyzdžiui, du yra nukentėję, vienas guli be sąmonės ar labai sužalotas, kuriam reikia rimtos medicininės pagalbos ir kitas, kuris laksto, išsigandęs, pasimetęs.

Tada pasiskirstai, vairuotojas paramedikas, kuris taip pat turi psichologinių žinių, eina raminti visus išsigandusius, o mes su slaugytoju arba paramediku teikiame pagalbą. Nes jei užsiimsiu psichologine pagalba, kas gelbės gyvybes?“, – klausia V. Moskaliovas.

Jam antrina I. Dabulskienė, kurios teigimu, nors pagrindinis jų uždavinys yra gyvybių gelbėjimas, psichologinė pagalba yra neatskiriama nuo tiesioginio darbo.

„Kai būna daug žmonių, įvykio vietoje dažniausiai kyla panika, įsivyrauja sumaištis, tuomet atvykę medikai stengiasi suvaldyti situaciją, kad galėtų saugiai teikti pagalbą. Dažniausiai sakoma visiems, praeikite, atsitraukite į nuošalę, suteikite pacientui daugiau oro.

Juk ne dėl to oro taip sakai, o kad sutelktume visus į vieną pusę, kad padarytume saugią zoną. Nes niekada nežinai, kokio tie aplinkiniai žmonės nusiteikimo. Vieniems nepatinka pagalbos teikimo sparta, kitiems nepatinka kiti dalykai, tai reikia apsisaugoti, kad nebūtume užpulti, nebūtume sužaloti“, – sako I. Dabulskienė.

Kartais darbe siekiant padėti žmonėms, tenka griebtis ir gudrybių. V. Moskaliovas atskleidžia, kad viena iš tokių gudrybių – medicininis melas.

„Tarkim, mes negalime namų sąlygomis su mūsų esama aparatūra ištirti ligonio iki galo. Ligoninių pajėgumas yra žymiai aukštesnio lygio. Ir jeigu tu matai, kad ligoniui reikalingas tas ištyrimas, bet ligonis skaito, kad jam viskas yra gerai, jo spaudimas, temperatūra, kardiograma normali, skausmą mes numalšiname ir ligonis sako, kad jis pasveiko ir nenori vykti į ligoninę.

O mes žinome, kad tas pagerėjimas gali būti tik laikinas ir jam reikalingi nuodugnesni tyrimai, stebėjimas. Tada pradedi gudrauti, pradedi sakyti, kad čia jums jeigu infarkto nėra, nereiškia, kad jis neįvyks po pusės valandos. Ta prasme, bloginti situaciją, nes negali numatyti, kas bus pacientui likus namie ar kitoje įvykio vietoje“, – pasakoja gydytojas.

Tenka šokinėti per tvoras

V. Moskaliovas pasakoja, kad jų darbą labai apsunkina sudėtingos eismo sąlygos, nes automobilių gatvėse nuolat daugėja, kiemai dažnai būna užstatyti, o greitajai pagalbai privažiuoti nėra kaip, todėl tenka į rankas griebti aparatūrą ir bėgti pėsčiomis.

Be to, dabar labai populiaru tapo privačius namų kvartalus apsitverti tvoromis, o gyventojai, kai jiems prireikia pagalbos, streso akimirką vartus atidaryti pamiršta, todėl medikai negali jų pasiekti.

„Bėda ir važiuoti ir privažiuoti kiemuose, jie užstatyti, privažiuoti neįmanoma, o tai sekundžių reikalas. Taip pat yra visokios užtvaros, kurios trukdo mums privažiuoti. Būna, kad laukais einam, per tvoras tada lipam. Buvo įvykis, kai mūsų brigada bėgiais ėjo apie 300 metrų, įranga į rankas ir einame. Miškuose, geležinkelio avarijose, prie vandens telkinių dažnai nėra prieigos“, – apie iššūkius pasakoja V. Moskaliovas.

I. Dabulskienė priduria, kad dažnai trūksta gyventojų supratingumo: „Šiandien sulaukėme tokio nusiskundimo. Skambino įpykęs pilietis, kadangi GMP ekipažo, atvažiavusio į įvykio vietą, vairuotojui pravažiavimas buvo užstatytas, jis pravažiavo prie laiptinės taip, kad vienas ratas užlipo ant bordiūro. Pilietis skambino ir pranešė, kad tas automobilio ratas nuslydo, užvažiavo ant pievelės ir ją išvažinėjo. Jis sako, kaip šitaip drįstama? Aš nufilmavau, įdėsiu dabar į „Facebook‘ą.“

Medikė taip pat pastebi, kad gyventojai kviesdami pagalbą dažnai pasiduoda emocijoms, elgiasi neracionaliai ir taip patys apsunkina savo situaciją.

„Skambinant į dispečerinę yra specialus klausimynas ir jeigu kviečiantysis atsako į visus klausimus nerėkdamas, nesiginčydamas, nepanikuodamas, tai jau surinkus pirmą informaciją: įvykio vietos adresą, telefono numerį, paciento amžių ir kas atsitiko, brigada jau siunčiama ir išvažiuoja.

Dispečeris toliau kalbasi su kvietėju jau brigadai vykstant į iškvietimą. Nors dispečeris pasako, kad medikai jau atvyksta, neišjunkite telefono ir aš pasakysiu, ką turite daryti, žmonės dažniausiai iš susijaudinimo negirdi ir galvoja, kad dispečeris kalba ir niekas čia nevažiuoja. Emocingesni žmonės pyksta, keikiasi, greičiau važiuokit, ką jūs čia klausinėjat. Kviečiančiojo pareiga yra aiškiai atsakyti į visus klausimus. Nes bet kokie kiti dalykai tik gaišina laiką“, – sako I. Dabulskienė.

Nepasimiršta nei vienas pacientas

V. Moskaliovas atskleidžia, kad kiekvienas išgelbėtas pacientas nebūna pamirštamas: „Tą minutę, tą pusę valandos, o kartais ir ilgiau, kurią tu skiri pacientui, ji yra labai svarbi ir jei tu kažko nesumąstai, kaip turi būti, tai gali lemti jo ateitį. Dėl to visą laiką mintimis grįžti ir kiekvienas pacientas tampa kaip ir tavo mokinys. Be abejonės, jaučiu atsakomybę už kiekvieną pacientą.“

O kaip tada, kai gyvybės išgelbėti nepavyksta? V. Moskaliovo teigimu, jo darbe to neišvengsi, visada pasitaiko žmonių, kuriems jau nebegali padėti.

„Jeigu nepavyksta išgelbėti gyvybės, bandai įsigilinti, ar padarei viską. Jeigu yra padaryta viskas, kas įmanoma, visos technologijos, kurios prieinamos, panaudotos, visos procedūros atliktos, reiškia, pažeidimai yra tokie, kurių kūnas negalėjo savyje laikyti.

Negaliu sakyti, kad kiekviena mirtis yra panaši. Kiekviena mirtis yra skirtinga ir prie to priprasti neįmanoma. Su tuo galima tik susitaikyti ir tai yra neišvengiamas procesas“, – sako V. Moskaliovas.

Jis priduria, kad mirties atveju visada stengiasi padėti ir paremti artimuosius, nes mirtis visada ateina netikėtai.

„Mirtis dažniausiai yra netikėtas dalykas. 90 procentų atvejų tai yra netikėtas dalykas. Tokioje situacijoje pirmiausia stengiamės išgelbėti, be abejo, bet jei praėjęs tam tikras laikas ir medicininė pagalba yra nereikalinga, tada aplinkiniams reikia paramos.

Dažniausiai patariame susiskambinti su artimaisiais, su šeimos draugais, kaimynais, kad neliktų vieni. Ypač tai svarbu vyresnio amžiaus žmonės, kuriems sunku susiorientuoti, ką daryti“, – pasakoja V. Moskaliovas.

V. Moskaliovas čia pat papasakoja, kad mirtis gali tūnoti pačiose netikėčiausiose vietose, apie kurias net nesusimąstytum.

„Buvo skausmingas atvejis, kai daugiavaikėje šeimoje žuvo penkių metų vaikas. Situacija tokia, vaikai žaidė, šeimoje yra daug vaikų, gal šeši. Ir tą penkiametį vaiką uždarė šaldytuve. Šaldytuvas tokios konstrukcijos, kad jis uždaromas tik iš išorės. Ir po kiek laiko jį atrado, mes atvykome, ilgai gaivinome tą vaikelį, bet nepavyko. Tai tokia beprasmiška žūtis ir vaikai nekalti, jie žaidė“, – prisimena V. Moskaliovas.

Paklaustas, ar pats bijo mirties, gydytojas tik nusijuokia: „Bijoti mirties, reiškia bijoti gyvenimo. Kaip kitaip. Kitaip nebus. Tik netikėtos mirties nesinori, norėtųsi iki kokių 90 metų, savo lovoje, su pilnu protu.“

Žmonės neįvertina
Greitosios pagalbos medikų darbas nėra lengvas, jie turi budėti 24 valandas, o apie miegą tuo metu gali pamiršti. Oficialiais duomenimis, 2015 m. Kauno GMP stoties medikai per metus padėjo 64 tūkst. pacientų, tai maždaug 175 pacientai per dieną. Vienai brigadai vidutiniškai tenka 12 pacientų per 24 val.

Tačiau I. Dabulskienė pastebi, kad dažnai greitosios pagalbos medikų darbas lieka neįvertintas.

„Skaitai kur nors laikraštyje padėką ir dėkoja klinikų reanimacijos ar kito skyriaus gydytojui ar visam personalui. O kaip žmogus ten pateko būdamas kritinės būklės, kas jį atgabeno, kas jam tą gyvybę pirmomis valandomis gelbėjo, greitoji pamirštama, jos tarsi nebuvo. Bet dėl to nesijaučiame neįvertinami, tai priimame kaip realybę“, – sako I. Dabulskienė.

Medikė pasidžiaugė, kad bent jau vienos problemos jų darbe nėra, jų darbuotojai nėra korumpuoti, gaunantys kyšius ar dovanas. V. Moskaliovas šią situaciją aiškina labai paprastai.

„Kaip ugniagesiui niekas neduoda kyšio, taip ir greitajai. Greitojoje pagalboje žmonės nespėja net pagalvoti apie kažkokio kyšio davimą. 30 minučių ir paciento daugiau nematei. Būna ir atvirkščiai, kad iš savo kišenės ištrauki ir duodi žmogui eurą, litą, nes žmogus neturi kaip parvažiuoti namo“, – sako V. Moskaliovas.