Iš tarpukario Lietuvos prisimena nedaug
Leonas sako iš vaikystės dienų Kybartuose atsimenąs tik tai, ką matė – pastatus, vietas, kur žaidė. Tiesa, jis tikina, kad tarpukariu šalyje klimatas buvo kiek kitoks. „Žiemą, kai eidavau į mokyklą, tvoros sproginėdavo nuo šalčio. Dabar to nebėra – klimato kaita“, – mąsto pašnekovas.
Praeito amžiaus penktasis dešimtmetis Lietuvos istorijoje buvo pažymėtas kruvinais įvykiais. Lietuva buvo okupuota sovietų, po to nacių, o po to vėl sovietų. Paskutinioji okupacija truko iki pat nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais.
Leonas sako prisimenąs pirmuosius okupantų kariuomenės žingsnius šalyje. To, tikina, iš atminties neištrinsi. Tuo metu, būdamas dar vaiku, pašnekovas tikina pilnai nesupratęs, kas vyksta – buvo tiesiog įdomu.
„Vaikui tai yra egzotika, pasikeitimas, suirutė. Dabar sunku atsistoti į aštuonerių metų vaiko batus. Prisimeni, kai mama išeidama iš namų verkė. Prisimeni ir prieš išvykimą buvusią pirmąją 1940–ųjų okupaciją. Aš tada buvau ketverių–penkerių metų“, – atsimena Leonas.
Karo metais teko išvažiuoti
Prisimena jis ir karo pradžią. Tuo metu jo tėvelis Kybartuose dirbo geležinkeliečiu, tačiau kaip perkūnas iš giedro dangaus Narbučių šeimą pasiekė žinia, kad geležinkelis „perkeliamas į rytus“.
„Tą rytą, birželio 22 d., 1941 metais, mes turėjom važiuoti į Kauną atsisveikinti su mano seneliais. Kaip šiandien atsimenu: tėvelis buvo patepęs batų padus pokasu, net pats nežinau, kas tai yra. Jis padėjo juos prie lango ir sako man „atnešk batus“. Aš prieinu prie lango ir žiūriu, kad slenka kažkokie uniformuoti kareiviai, bet aš nepažįstu uniformos. Mes gyvenome ant sienos, dar buvo pradėję tik švisti. Prasidėjo šaudymai. Nors man buvo tik penkeri metai, tokio dalyko negali užmiršt. Man buvo įdomu, kas čia darosi“, – mena.
Tačiau Leonas tikina nepamenąs pirmųjų ginkluotos kovos su okupantais užuomazgų: „Kadangi miestelis yra ant sienos, ten buvo gana stipri apsauga. Neteko susidurti su partizanais, neprisimenu, kad būčiau išvis kažką apie tai girdėjęs. Tuo metu į miškus tėveliai nevažiuodavo, daugiau būdavo mieste.“
Iš Lietuvos Leonas su šeima tam buvo priversti trauktis 44–aisiais. Tuo metu jau vyko masiniai lietuvių trėmimai į Rusiją, todėl likimas Lietuvoje galėjo reikšti tremtį. Išvykti reikėjo greitai – į vagoną susikrovė vos kelis reikalingiausius daiktus ir išdardėjo į Lenkiją. Dabar jis supranta, kad tai buvo vienas paskutinių traukinių iš Lietuvos į Vakarus – jame esą buvo vien tik geležinkeliečiai. Pirmiausia jis su šeima apsistojo Stargardo mieste, Lenkijoje. Ten iš šalies pasitraukę geležinkeliečiai buvo apgyvendinti.
Pašnekovas atsimena, kad Lenkijoje apgyvendintiems tėveliams teko sunkiai dirbti. Mama, anot jo, dirbo fabrike – ten gamindavo traukinių ratus: „Atsimenu, kad ji visuomet bandydavo saugoti savo kūną, kad neužkristų žiežirbos. Tėveliai dirbo. Ar jiems kas už tai mokėjo – negaliu pasakyti.“ Tuomet Leonui buvo vos aštuoneri–devyneri.
Tačiau greitai karas apėmė ir laikinuosius namus – Stargardo miestą. Dėl šios priežasties šeima buvo priversta trauktis giliau – į Vokietiją, Bavariją. Ten apsigyveno kaimiškoje vietovėje, o tėvai susirado darbus pas vietos ūkininką. Būtent Bavarijoje Narbučiai sutiko ir karo pabaigą.
„Tada visus pabėgėlius kvietė į stovyklas. Vadino lageriais, bet nenoriu taip vadinti. Mes atsiradome Ingoldštate. Ten buvo gal apie tūkstantį lietuvių. Mes buvome vadinami „displaced persons“ – išvietintais žmonėmis. Stovykloje buvome aprengti ir pavalgydinti“, – kalba Leonas.
Turėjo tris pasirinkimus
Po karo pabaigos, pasakoja pašnekovas, „išvietinti žmonės“ buvo pradėti skirstyti į naujuosius namus. Iš namų išvyko 60 tūkst. lietuvių, kurių daugiausiai po to persikėlė į JAV. Tarp jų buvo ir Leono šeima.
„Buvo trys galimybės: lieki Vokietijoje, jeigu yra galimybė, persikeli į JAV arba grįžti į Lietuvą. JAV sutiko priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių į savo šalį – panašiai yra ir dabar“, – sako jis.
Tiesa, už Atlanto persikelti nebuvo taip lengva – nors JAV ir prisižadėjo priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių į savo šalį, ten jau gyvenusiems tėvynainiams teko laiduoti už atvykėlius. Ten gyvenantys lietuviai valdžią turėjo užtikrinti, kad naujieji gyventojai turės darbą ir kur gyventi. Taip pat reikalauta, kad atvykusieji būtų sveiki.
Leonas pasakoja, kad pastarasis reikalavimas jo šeimai sukėlė problemų. Jo tėtis turėjo problemų su inkstais, todėl jam buvo neleista vykti į JAV – pirmiausia teko atlikti operaciją, kurios metu neteko vieno inksto.
Čia pašnekovas įžvelgia skirtumų su dabartine pabėgėlių krize. Nors po karo į JAV pasitraukė daug lietuvių, šiandien masės vis tiek didesnės, tikina.
„Dabar yra kitokia situacija, kadangi dabar yra masės – kas pirmesnis, tas gudresnis. Lietuvių tada buvo apie 60 tūkst., iš jų 30 tūkst. persikėlė į JAV. O dabar – bėga šimtais tūkstančių“, – kalba Leonas.
Čikagoje – sunkus darbas
Po varginančios kelionės laivu Narbučių šeima pagaliau pasiekė Čikagą – naujuosius namus. Tuomet jis buvo 14-kos. Pašnekovas tikina, kad išvažiuojantys lietuviai anuomet kartu išsiveždavo ir Lietuvą. Jis pasakoja, kad atvykęs į Čikagą rado net 13 lietuviškų parapijų, kur ir kunigai lietuviai, ir bažnyčios pastatytos iš tėvynainių lėšų. Dabar, sako, emigrantai suglobalėję – bendrauja ne tik su lietuvių bendruomenėmis.
Tik atvykęs į JAV Leonas pasakoja pradėjęs lankyti amerikietišką mokyklą, nors ir nemokėjo anglų kabos. „Bet mane priėmė. Gal tai yra kultūra – tave priima kaip savą. Tuoj pat pamato, kad tau reikia pagalbos, klausia „can I help you?“ Man tenka skaityti skundus apie mūsų mokyklas. Aš nuvažiavęs ten to nepajutau – mane priėmė taip, kaip savą. Aš po šiai dienai jaučiuosi dėkingu“, – džiaugiasi pašnekovas.
Leono tėvai taip pat nemokėjo kalbos. Tėčiui atvykimo dieną buvo 50 metų, o mamai 48–eri. „Tokiame amžiuje karjeros jau nepadarysi“, – sako pašnekovas.
Abu jo tėvai įsidarbino valytojais geležinkelių įmonėje. Darbo grafikas neglostė – tėtis dirbo iki vėlyvo vakaro, o mama pastatą prižiūrėjo naktimis. Tiesa, po darbų abu tėvai rasdavo laiko ir lietuvius vienijančioms organizacijoms. Tą patį darė ir Leonas.
„Visąlaik negalvoji apie lietuvybės išlaikymą, bet tavo draugai yra lietuviai – tokie patys interesai. Vėliau prasidėjo radijo laidos. Jauti gyvenimišką trūkumą, jeigu tavęs nesupa lietuviškas momentas. Ne todėl, kad aplinka, kurioje gyveni, tau nepriimtina, bet tiesiog grįžti prie to, kas esi“, – paklaustas, kodėl dalyvavo lietuvių studentų draugijose, kitose organizacijose, sako pašnekovas.
Jis priduria, kad tiesiog darė tai, kas jam atrodė teisinga. „Nesvarbu, kad gyveni kitoje valstybėje. Visuomet galvoji, ką gali duoti savam kraštui, kaip gali padėti. Gal labai mažai, bet tu ne prašai, o duodi.
Kiek man tenka paskaityti Idėjas Lietuvai, kad man daugiau algos duotų ar ką nors... Užsienyje gyvenantys lietuviai nežiūri, kas jiems ką gali duoti, bet ką patys gali duoti ir kaip gali prisidėti prie Lietuvos. Jie turi savo idėją“, – sako Leonas.
Džiaugiasi užsienio lietuvių indėliu į nepriklausomybę
Paprašytas sukonkretinti, pašnekovas surimtėja. Anot jo, JAV gyvenantys tėvynainiai gimtinei davė itin daug.
„Mes galvojome, kaip padėti Lietuvai išsilaisvinti. Mes spaudėme JAV valdžios atstovus dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo. 40–tais metais Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą. Po kelių dienų Čikagoje buvo įsteigtas komitetas su idėja, kad kreiptis į JAV prezidentą, kad nebūtų pripažinta Lietuvos okupacija. Per visą laikotarpį iki Nepriklausomybės atstatymo JAV pozicija nesikeitė“, – aiškina Leonas.
Jis sako besidžiaugiąs, kad nemažai lietuvių išvyksta studijuoti ir tobulėti į užsienį. Tačiau pabrėžia: svarbu, kad žmogus sugrįžtų, o gyvendamas užsienyje nepamirštų esąs lietuvis. Jis tikina, kad yra lengviau išvykti ir pamiršti praeitį, o integruotis į tos vietos visuomenę ir kartu likti lietuviu yra daug sunkiau.
Pirmasis apsilankymas Lietuvoje po ilgo laiko
Leonas atsimena savo pirmąjį grįžimą į Lietuvą. Tuomet buvo 1989-ųjų Kalėdos, o iki nepriklausomybės paskelbimo buvo likę vos keli mėnesiai. Vien kelionė į Lietuvą buvo sudėtinga: pirmiausia reikėjo skristi į Belgradą, iš ten į Maskvą, o iš Maskvos jau buvo galima pasiekti ir Lietuvą.
Pašnekovas pokalbio metu nenorėjo konkretinti, ką rado grįžęs. „Geriau pasiklausykite garso įrašą“, – patarė jis. Jau netrukus jis atsiuntė Amerikos lietuviams skirtą 1990-ųjų sausio „Margučio“ laidą, kurią jau kurį laikas vedė. Joje – įspūdžiai iš viešnagės Lietuvoje.
„Nesigėdinu sakydamas, jog lipant į Trijų kryžių kalną riedėjo ašaros per skruostus, ir nežinau kodėl. Arba vakare, einant iš Antakalnio pusės Katedros link, pakėlęs galvą matai plevėsuojant mūsų Trispalvę Gedimino pilies bokšte. Niekada neužmiršiu to jausmo, kurį pajutau tada, dievaži, niekados.
Bet yra ir antroji medalio pusė. Tai kasdieninis pilkas, nuobodus gyvenimas, savo pilkumu panašus ir į mūsų, tik kitomis problemomis. Labai dažnai girdime žmones sakant Lietuvoj, kad ten nėra šeimininko, užtai viskas padrika ir nesutvarkyta. Ir iš tiesų, ne per seniausiai šeimininkas čia negyveno. Tuo labiau, kai nuo kūdikystės dienų buvo aiškinama, kad Lietuva yra tik dalelytė plačiosios tėvynės. Bet tai buvo prieš Baltijos kelią. Man regis, kad Lietuvos pilietis yra užtektinai išprusęs ir politiškai apsukrus pasiekti laisvės žiburį. Bet jis jau šiandieną turi nutarti, kad yra savo buities viešpats, kad yra šeimininkas savo žemėje. Ir tokiu atveju jis yra atsakingas ir už savo aplinką“, – taip 90-ųjų sausį radijo laidoje kalbėjo iš JAV ką tik grįžęs Leonas.
Iš Lietuvos materialios naudos neprašo
Tiesa, pats juokauja, kad apie grįžimą visam laikui mąstė dar 15 metų po pirmo apsilankymo Lietuvoje. Į Lietuvą visam laikui Leonas grįžo 2004–aisiais. Jis sako, kad nuo to laiko Lietuva pasikeitė ir keičiasi nuolatos. Tiesa, šalyje vis dar yra šiokių tokių bėdų, tikina.
„Eina kaimynas ir tu jam sakai “Labas rytas”. Man atrodo, kad taip priimta. O atsako negauni. Tie žmonės, kurie sugrįžta, turi suprasti, kad aplinka, į kurią įsijungia, nėra tokia pat, iš kokios jie atvažiavo. Bet tu gali prisidėti prie aplinkos pakeitimo – ką aš ir bandau, labai atsargiai daryti. Jeigu kas priima mano veiklą, yra gerai. Bet negali versti.
Dėl pačios psichologinės aplinkos ¬– taip, situacija yra tokia – kultūros aspektas. Kad ir lipant į troleibusą. Man atrodo, kad kai kuriais atvejais skirtumą galime pastebėti, kaip žmonės lipa į troleibusus užsienyje ir čia. Ar braunasi, ar gražiai. Bet čia yra kultūra, kaip jis yra išauklėtas, kokioje aplinkoje jis auga. Bet Lietuva keičiasi. Ir tie žmonės, kurie yra išvažiavę dabar, sugrįžę po keliolikos metų irgi atras skirtingą Lietuvą“, – sako Leonas.
Anot jo, ne iki galo yra teisingas ir požiūris ir į grįžtančius žmones. Nors Leonas sako neprašąs, kad Lietuva jam duotų materialių dalykų, tačiau bėdų vis tiek yra.
„Kad ir mano atveju. Aš esu pensininkas ir negaliu gauti pensininko pažymėjimo, nors esu Lietuvos pilietis. Aš nieko nenoriu gauti iš valstybės, bet, tarkime, nueinu nusipirkti vaistų. Tie vaistai yra nedotuojami valstybės, o paskyrų firmų. Vaistininkė sako “duokit man pensininko pažymėjimą” – aš jo neturiu. Lietuvos valstybė tų vaistų nedotuoja, juos dotuoja kažkokia vaistų firma, bet vis tiek negalių jų nusipirkti pigiau. Aš kalbu apie mažmožius, kurie susideda ir nebūna mažmožiais“, – aiškina Leonas.
Šiandien nesuskaičiuoja veiklų
Visgi, tikina, kad jam Lietuvoje patinka. Tai įrodo ir pašnekovo veikla. Jeigu gyvendamas JAV jis dirbo su išeivija, šiandien visą savo laiką skiria čia esantiems. Skiria tiek, kad paklaustas nesuskaičiuoja projektų ir iniciatyvų.
Tiesa, jis pasakoja, kad dabar yra susikoncentravęs ties paroda „Lietuviais esame mes gimę“. „Tos parodos tikslas yra parodyti, kaip lietuviai gyvendami užsienyje iki nepriklausomybės bandė išlaikyti savo tapatybę ir ką jie darė, kad tai pasiektų“, – aiškina.
Taip pat dalis jo veiklos susijusi su gimtaisiais Kybartais. Ten jis vadovauja Pasaulio kybartiečių draugijai, kuri vienija po pasaulį išsiskirsčiusius kraštiečius. Tik po interviu pašnekovas sako neisiąs namo – reikia važiuoti į Kybartus ir Amerikos lietuvių pageidavimu paaukoti pinigus vietos žmonėms, kuriuos JAV gyvenantys tautiečiai paaukojo Lietuvių fondui.