„Nemoku nei rusiškai, nei lenkiškai – jokios slavų kalbos. Čia toks trūkumas, kai gyveni Vilniuje, nes kai poliklinikoje sėdi ant suolo 15 žmonių ir kalba visomis kalbomis, aš negaliu jokių pletkų ir apkalbų girdėti“, – šypsosi visą sovietmetį Amerikoje gyvenęs ir mokęsis kunigas.
Kartu su fotografe ir Antanu sėdėjome Šv. Kazimiero bažnyčios kambarėlyje, kuriame kunigai ruošiasi ir kaupiasi mišioms. Girdėjosi tik tylus laikrodžio tiksėjimas ir ramus pašnekovo balsas su labai nežymiu amerikietišku akcentu.
Gyvenimas JAV
Paklaustas, ar prisimena savo gyvenimą Europoje iki išvykimo, Antanas sako atsimena viską – ir pabėgėlių stovyklą „rytprūsiuose“ (dabartinėje Kaliningrado srityje), ir artėjančios raudonosios Armijos pabūklus ir netgi kelionę jūra iš subombarduotos Vokietijos į JAV.
„Kelionė į Jungtines užtruko dešimt dienų laivu. Kažkaip mano sesutei ir turbūt mamai bloga nebuvo, bet man tai buvo taip bloga. Tie laiveliai, kuriais plaukėme, buvo skirti kareiviams pervežti pirmyn atgal.
O paskui mes atplaukėme į Niujorką ir atsimenu, kai išlipome su bilietais pakabintais ant kaklo, prasidėjo naujas gyvenimas naujoje šalyje“, – prisimena kunigas Antanas.
Dabartinis Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius Amerikoje užaugo, baigė mokslus, buvo įšventintas į kunigus, aktyviai veikė Lietuvių bendruomenėse ir lietuvių Jėzuitų draugijose, vykdė misijas pietų Amerikoje ir vieną dieną, vidury baltos dienos 1997 metais gavo skyrimą grįžti į gimtąją šalį ir čia dirbti.
Kaip pats sako, tuo metu Lietuvoje santykiai tarp žmonių buvo šiek tiek sudėtingesni, todėl tik grįžus nostalgiją jaunystės šaliai už jūrų marių jautė.
„Praeiti laikai buvo labai savotiški, nes buvo galima matyti, kad žmonės vienas kitu nepasitiki ir nesako net pavardės susipažindami. Aišku, ką tik iš sovietmečio žmonės kaip ką tik iš kalėjimo buvo – jautėsi susivaržymas, žmonės gatvėje žiūrėjo tik į grindinį, o ne į tai, kas eina aplinkui. Dabar žiūrėkite, žmonės beveik kaip normalioje šalyje“, – pasakoja A. Saulaitis.
Savanoriavimas užsienyje
„Kai aš savanoriavau, tai jūsų net tėveliai gimę nebuvo, – šypsodamasis apie savo savanorystę nemokamos emocinės pagalbos linijoje Bostone pradeda pasakoti pašnekovas, – dirbau tokį darbą – kalbėdavau su žmogumi telefonu ir man atrodė, kad laikiau tą žmogų už siūlo. Ar tai būtų vyras, ar tai būtų moteris, bandžiau jį kaip nors išgelbėti, kad tik palauktų“.
Anot jo, pavojingiausias ir sudėtingiausias laikotarpis bostoniečiams buvo Kalėdos, o žudytis ketindavo daugiausiai vyrai.
„Bostonas – didelis miestas. Čia daugybė visokių verslininkų ir bankininkų visus metus sunkiai dirba ir rūpinasi žmona ir savo vaikais, o kai ateina Kalėdos, jie būna namie su visais vaikų triukšmais, namų bėdomis ir gali to nebeatlaikyti.
O moterims kilo panašios problemos, kaip ir Lietuvoje, kurių vyrai geria, vaikai užaugę. Jos atsiduria tokioje beviltiškoje padėtyje. Prisimenu vieną istoriją, kai viena moteris man paskambino ir pasakė, kad nusižudys. Tada buvo antradienis, mudu kalbamės ir ji man sako, kad rytoj nusižudys, tačiau norėtų su manimi dar pasikalbėti. Aš pasakiau, kad būnu tik antradienį ir šeštadienį, ir jeigu ji rytoj nusižudytų, tai nebegalėtų su manimi pasikalbėti. Ir ji man atsako, tikrai?
Ir čia buvo tas mygtukas, dėl kurio ji atidėjo savižudybę ir liko gyva, tačiau aš tada jau visas šlapias buvau beklausydamas jos“, – prisimena Antanas.
Pilku megztuku apsirengęs vyras teigia, kad savanorystė yra demokratijos pagrindas, todėl Amerikoje jis yra be galo svarbus.
„Žmonių nuo 15 metų savanoriavimo vidurkis yra 4 val. per savaitę. Daugiausiai savanoriauja 35–44 metų žmonės.
Čia, Lietuvoje, mes mokomės, dirbame ir manome, kad nėra laisvo laiko, o ten yra atvirkščiai, tas pats, kas kvėpuoti. Mane Lietuvoje pasikvietė į gimnaziją, kad papasakočiau tėvams, kodėl šitos mokyklos vaikai turi savanoriauti ir kam ji reikalinga. Tai čia tas pats, jeigu manęs paklaustų, kodėl mes turime kvėpuoti – aš negaliu paaiškinti, aš tik žinau, kad visi kvėpuoja“, – pasakoja kunigas.
Savanoriavimas Lietuvoje
Tuo tarpu Lietuvai, kurioje sovietmečiu savanoriauti buvo uždrausta, anot pašnekovo, dar yra kur tobulėti. Tam reikalinga valdžios parama, esą dar šiandien mes neprilygstame Europos Sąjungos (ES) tvarkai, pagal kurią savanoriai būtų apdrausti ir savanoriavimas įsiskaičiuotų į jų stažą.
„Sovietmečiu negalėjo niekas nemokamai dirbti, nes sovietai mąstė, kad jeigu žmogus nemokamai kažką daro, tai jis yra išnaudojamas. Netgi buvo ekonominė policija, kuri sužiūrėtų, kad niekas už dyką nedirbtų.
Truputį priklauso ir nuo valdžios. Reikia savanorystę viešinti ir žmones lavinti, ką reikia daryti. Pavyzdžiui, Kupiškyje ir kituose keliuose miesteliuose yra programa, kurią praėję policininkai ir kiti žmonės žino, kad, jeigu tik kažkas pasako „aš nusižudysiu“, nesvarbu ar juokauja, ar ne, tai tuojau pat turi pranešti ir paprašyti tam žmogui psichologinės pagalbos. Visi turi suprasti, jog negalime sakyti „ai, čia jis juokauja“, – teigia Antanas.
Lietuviška bendruomenė
Lygindamas amerikiečius ir lietuvius, pašnekovas tikina, kad iš amerikiečių galėtume pasimokyti ir pradėti save labiau vertinti.
„Lietuviai to labai bijo, nes mano, kad tai bus puikybės išraiška. Jeigu žmogus mano, kad moka gerai dainuoti, tai reiškia, kad jis bus baisiausias pagyrų puodas. Bet juk galima atvirkščiai sakyti, pavyzdžiui, aš Dievui dėkoju, kad davė gerą balsą.
Pasakodamas apie tas dideles lietuvių bendruomenes už Atlanto, kunigas tikina, kad nors ir ne visi, tačiau didelė dalis Amerikos lietuvių stengiasi išlaikyti ir puoselėti tradicijas.
„Yra tokių bendruomenių, kurios įtraukia visus, kurie turi nors šiek tiek lietuviško kraujo. Žmonės ten rengiasi tautiniais rūbais, išmoksta papročius ir Kūčias švenčia. Kadangi visas gyvenimas užsienyje vyksta visai kita kalba ir kitoje kultūroje negu šiandienos Lietuvoje, tai didelė dalis palaiko tai, ką užsienyje dar įmanoma išlaikyti, “, – kalba Antanas.
Pokalbio pabaigoje neišvengėme ir dvigubos pilietybės klausimo. Pats būdamas lietuviu emigrantu Amerikoje jėzuitas sako nesuprantąs dabartinės situacijos šiuo klausimu.
„Kiek žmonių, gimusių Lietuvoje, buvo nublokšti karo į užsienį? Jie Lietuvoje ieškojo savo pilietybės ir kartais labai ilgai užtrukdavo. Ne kartą buvo taip, kad mes laidojome žmogų, neseniai įgavusį Lietuvos pilietybę, ir tą dokumentą įsidėjusį į karstą, nes taip ilgai to troško.
Tai nėra tik simbolika, tai yra kažkas tikra – tikras ryšys su Lietuva, o ne romantika apie kaimo sodybą ar pakelės kryžius. Turėti dvigubą pilietybę pasaulyje nėra nieko naujo, o būti lietuviu nereiškia tik lietuviškai kalbėti ir valgyti kopūstus, dešras ar kugelį, tai – žmonių artumas ir solidarumas. Nesvarbu, ar moki kalbą, ar nemoki – svarbiausia, kad jungiesi su kitais“, – tikina pašnekovas ir priduria, jog jam ir kitiems užsienyje gyvenantiems yra labai svarbu išlikti nepamirštiems.
Pokytis Lietuvoje
Už pašnekovo nugaros pamačiau pravirą spintą, kurioje matėsi sukabintos baltos kunigų sutanos. Medinis senovinis interjeras ir baldai visai nesiderino su ant stalo gulinčiu kompiuteriu. Giliai įkvėpęs ir atsidusęs šios bažnyčios rektorius šypsosi: „Aš nesu specialistas, bet vienas iš didžiųjų pakitimų Lietuvoje yra tai, kad dabar gatvėmis, kai eina mama su tėčiu, mama kalba telefonu, o tėtis stumia vežimėlį.
Anksčiau buvo galvojama, kad vaikai yra tik moters rūpestis, o tėvas rūpinasi pastoge ir maistu. Man atrodo, kad tai dabar keičiasi, nes matau, kaip tėvai elgiasi su vaikais ir su jais žaidžia, juos prižiūri“, – besikeičiančiu lietuvių sąmoningumu džiaugiasi Amerikos lietuvis ir Lietuvos amerikietis.