Išgelbėjo bejėgiškoje situacijoje atsidūrusį našlaitį: jis jau buvo pradėjęs pūti

Šakiškės Nijolės Ambraziūnienės galvoje sukasi tik viena mintis – „nežinau“. Šį žodį ji kartojo viso pokalbio metu, pasakodama apie gydytojų apleistą vyrą, ligoninėje balansavusį ties gyvybės ir mirties riba. „Nežinau, kaip taip galima, aš tiesiog nežinau“, - negalėjo atsigauti ji.

Nors šiuo metu Audriaus Paulausko pavojus gyvybei negresia ir tamsiausios gyvenimo dienos liko praeityje, N. Ambraziūnienė vis dar negali pamiršti vaizdo, kurį pamatė ligoninėje. Bejėgis vyras gulėjo lovoje, negalėdamas pajudėti, o kūną buvo nuklojusios pragulos.

Neaišku, ar jis išvis būtų gyvas, jei visiškai svetimą ir nepažįstamą vyrą nebūtų pradėjusi globoti N. Ambraziūnienė. Apie vyrą ji sužinojo iš pažįstamos, kuri pranešė apie gimtuosiuose Šakiuose ligoninėje gulinčio našlaičio nelaimę. Tada Kaune gyvenanti moteris net negalvodama nuskubėjo į tėviškę.

Kūnas buvo pradėjęs pūti

Socialine darbuotoja dirbančiai N. Ambraziūnienei kito žmogaus skausmas nėra svetimas. Nors savo rūpesčių jai netrūksta, kadangi vyro broliui po insulto skirta intensyvi slauga, bėdų turi ir kitas moters giminaitis, ji niekada neatsisako padėti kitiems.

Būtent dėl to ji pasirinko socialinės darbuotojos darbą, į kurį kasdien traukia kaip į šventę: „Man ir darbe visi sako, kad mūsų Nijolė visą laiką su šypsena, visą laiką gerai nusiteikusi“, - nusijuokia. Darbe moteriai nuolat tenka susidurti su įvairiausių negandų turinčiais žmonėmis ir jų šeimomis, tačiau ji įsitikinusi, kad atsidūrė ten, kur ir turėjo būti, nes „taip turėjo būti gyvenime.“

Todėl ji nė akimirkos neabejojo, išgirdusi apie tėviškėje bejėgiškos būsenos ligoninėje gulinčio vyro istoriją. Ten A.Paulauskas pateko daugiau nei prieš metus. Senelių namuose gyvenęs vyras ligoninėje atsidūrė dėl užsikimšusių šlapimo takų, kuriuos galimai užkimšo inkstuose susidarę akmenys. Judėjimo negalią turintis jaunas vyras buvo paliktas gulėti likimo valiai, todėl susidarė didelės pragulos.

„Nuvažiavau ir pamačiau baisų vaizdą – žmogaus kojos pririštos, pragulos didžiulės ir jos susidarė per nepilnus du mėnesius – tai jei būtų tinkama priežiūra, ar būtų taip atsitikę? Įsivaizduokite, kokius skausmus jis kentėjo, aš išvis nežinau ir nesuprantu tokių gydytojų. Jei matai, kad žmogus gyvas pūva, tai daryk kažką, skambink visai pavojaus varpais, o jie tik lengviausiu būdu įvedė kateterį ir gavosi sepsis“, - baisisi ji.

Tik atsiradus laisvai vietai Kauno rajono Vilkijos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, N. Ambraziūnienė nusprendė perkelti mirties patale gulėjusį vyrą. A. Paulausko kūne žiojančios žaizdos nuo pragulų buvo pradėjusios pūti, o „kojos kaulas supuvo taip, kad teko jį išimti ir operuoti“. Prieš išvykstant iš ligoninės moteris dar paklausė gydytojo: „Jei tai būtų jūsų sūnus, ar irgi jį taip būtumėte gydę?“ Tačiau atsakymo ji nesulaukė. Ramybės jai neduoda mintys, ar taip būtų atsitikę jei A. Paulauskas būtų įtakingo bankininko sūnus, o ne našlaitis.

Prisipažino tai, ko nenorėjo atskleisti merdėdamas

Kauno rajone esančioje ligoninėje vyras pradėjo sparčiai sveikti, paaiškėjo, kad jam nereikėjo kateterio, o vieną koją tiesiog sunaikino į pragulas papuolusi bacila. N. Ambraziūnienė negali pamiršti, kai pati po sunkios operacijos sveiko sanatorijoje ir sulaukė A. Paulausko skambučio. „Jūs neįsivaizduojate, kaip aš tada kentėjau, kaip man skaudėjo“, - prisipažino jis, nors visą laiką sakydavo, kad jam viskas gerai ir neskauda.

Moterį šie žodžiai sukrėtė iki širdies gilumų. Šiuo metu jie ir toliau daug bendrauja, N. Ambraziūnienė jį lanko senelių namuose, kur gyvena pastogės neturintis vyras.

„Negaliu jo taip palikti pusiaukelėje ir pasakyti: ką galėjau – padariau ir viskas. Dažnai važiuoju pas jį, jei išveždavo jį į ligoninę, nes ta bacila vis kažkaip atsinaujina – paskui greitąją važiuodavau, kartais ir du kartus per savaitę“, - sako ji.

Kai negali pasimatyti dėl skiriančio atstumo, jie vis tiek palaiko ryšį susirašinėdami žinutėmis ar susiskambindami. Moteris juokiasi, kad A. Paulauskas jau galėjo būti milijonieriumi, nes eina iš proto dėl krepšinio, yra didelis Žalgirio fanas, o vienų varžybų rezultatą atspėjo taškas į tašką: „Tereikėjo pastatyti lažybų punkte“, - nusijuokia.

Nors vyro gimtadienis bus tik birželio mėnesį, jis jau nekantraudamas laukia savo šventes ir klausia, kaip ją švęs šįkart. Per praėjusį gimtadienį N. Ambraziūnienė ligoninėje jam iškėlė tokią puotą, kurios jis ilgai nepamirš. „Atvažiavau su vaišėmis, sumuštinukų pridariau ir buvau apakus, kad šitiek žmonių susirinko. Paskui ir slaugos ligonius pakvietėme prie stalo, visi dainavom, Audrius plėšė dainą „Ąžuolai žaliuos“ iš visų jėgų. Dar ir dabar jis turi pasikabinęs virš lovos nuotrauką iš gimtadienio“, - džiaugiasi.

Kalbėdama apie savo naująjį draugą, N. Ambraziūnienė negaili šiltų žodžių, ją žavi jo sugebėjimas džiaugtis smulkmenomis, jis visada geros nuotaikos. Šiandien, tarp mirties ir gyvenimo balansavęs vyras šypsosi ir yra laimingas, visada turėdamas į ką atsiremti.

Kai įvykis nuskambėjo žiniasklaidoje, portalui kaunodiena.lt Šakių ligoninės vyriausiasis gydytojas Algirdas Klimaitis patvirtino, kad A.Paulausko istorija jam žinoma, bet komentuoti atsisakė. Jis teigė neturintis rašytinio paciento sutikimo komentuoti situaciją apie jam suteiktas reikiamas paslaugas.

Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: [e-mail]. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.