Su 46-erių metų Valdu susitinkame jo gimtajame mieste, Kelmėje. Pusę savaitės, pasakoja Valdas, jis praleidžia Kelmės specialioje mokykloje, o kitą dalį – Vilniuje.
„Yra mitas, kad mažas miestelis gali būti kažkuo blogesnis. Jis toks pats puikus. Turiu savo nuomonę apie Vilnių – ten dar sunkiau gyventi nei čia. Ten yra išgyvenimo mokyklėlė, žmonės kovoja už išgyvenimą. Čia ramu, žmonių mažiau, oras mažiau užterštas, gerai jautiesi“, – sako Valdas.
Be to, priduria pašnekovas, jis nenoriu išduoti vaikų, kurie mokosi Kelmės specialioje mokykloje. Jų čia, sako Valdas, yra virš 60. Būtent šioje mokykloje susitinkame ir pokalbiui.
Sužavėjo pavadinimas
Apie 20 metų švietimo srityje besisukantis Valdas siekia, kad visuomenė ypatingus vaikus priimtų tokius, kokie jie yra. Tai Valdas bando pasiekti vaikus mokydamas vektorinio piešimo meno: vaikai, naudodamiesi specialia piešimo programa, piešia kompiuterio pelytės paspaudimais. Valdas patikina, kad tai darbas, kuris vaikus moko kantrybės, susikaupimo bei išlaisvina jų vaizduotę. Vieno paveikslo nutapymas, prasitaria jis, trunka apie 2-3 mėnesius. Valdas pasakoja, kad moko šio meno ne tik ypatingus vaikus: juk jo tikslas, kad tarp vaikų nebūtų skirtumų.
Vaikų piešinius galima išvysti įvairiose parodose. „Kai prasidėjo parodos, žmonės klausė, ar tikrai vaikai piešė, o ne aš. Jie negalėjo patikėti, kad tie vaikai gali piešti“, – prasitaria Valdas.
Valdo moksleiviams, sako jis, reikia ypatingai daug duoti. „Turi būti ypatingai nuoširdus žmogus, nes vaikas yra išduotas gyvenimo, žmonių, visuomenės. Jis yra vienas visuomenėje, niekam nereikalingas. Kiek turime pavyzdžių, vieną vaiką kalbinome mokytis mūsų mokykloje, tai jis slėpėsi po traktoriumi. Jis nesaugiai jautėsi. Dabar jis atsigavęs, vienas geriausių piešėjų. Jo 10 darbų yra parodoje“, – džiaugiasi pašnekovas. Be to, Valdo moksleivių darbus matė ir popiežius vizito Lietuvoje metu.
Valdas papasakoja gana kuriozišką istoriją, kaip nusprendė tapti specialiuoju pedagogu. „Buvau suplanavęs būti fotografu, – pradeda pasakoti Valdas ir patikina, kad ir šiandien yra fotografas, jam tai visai netrukdo būti mokytoju. – Buvo tokia situacija, kad su savo klasioku kalbu telefonu, sakau, kur tu stoji? Stoju į defektologiją. Tuo metu tai vadinosi defektologija, o ne spec. pedagogika.
Ir sakau: o, koks fainas pavadinimas, o kas čia yra? Sako: nu čia reikės dirbti su spec. poreikių vaikais, su vaikais, kurie turi negalią. Opa, kaip įdomu. Kodėl jis stoja, o aš stoju į fotografiją?Nesąmonė, galvoju, kad ir aš noriu. Tai tokio atsitiktinumo dėka aš pabandžiau stoti į tą specialybę“.
Juokingiausia, sako Valdas, kad tas klasiokas šiandien dirba apsauginiu – jam nepavyko baigti studijų. Valdui taip pat jos nebuvo lengvos – vyras turėjo ir skolų, bet supratęs, kad tikrai nori dirbti pagal šią specialybę, mokslus baigė sėkmingai.
Tėvams laisvos rankos, kai vaikai gyvena mokykloje
Kol kas pokalbis su Valdu vyksta koridoriuje – laukiame kol jo kabinete baigsis pedagogų pasitarimas. Kol stoviniuojame koridoriuje, sunku nepastebėti ant kai kurių durų užrašą „Miegamasis“. Pasiteirauju, ar vaikai čia gyvena visą savaitę. „Dalis vaikų gyvena iki penktadienio. Paskui visi savaitgalį išvažiuoja namo. Dalis tėvų nori, kad vaikas gyventų mokykloje, nes jiems tai labai patogu.
Vaikas čia gauna 100 proc. išlaikymą, labai mažai būna šeimoje. Tėvai būna laisvesni, gali sau leisti daug visokių dalykų, neminėsiu kokių. Ne visai gražių dalykų. Jie už tuos vaikus gauna pinigėlių ir juos lengva išleisti, nereikia jokios priežiūros vaikams. Visą atsakomybę permeta ant mūsų pečių ir jiems tai naudinga, nes dalis tėvų yra suinteresuoti, kad vaikai apskritai nebūtų pas juos namuose“, – žodžių į vatą nevynioja pašnekovas.
Po kelių minučių atsilaisvina Valdo kabinetas ir vaikų piešinius galime išvysti savomis akimis. Valdas džiaugiasi, kad programa kone tobulai atkartoja tapymą ant realios drobės. Tačiau, priduria jis, programa moksleiviams leidžia sumaišyti tokias spalvas, kurias vargiai pavyktų atkartoti realybėje.
Skaudžiausias ir brangiausias darbas
Mėgstamiausias Valdo darbas, pasakoja jis, yra vienas iš liūdniausių. „Mūsų pirmoji paroda buvo kalėdinė. Šis darbas yra mano mėgstamiausias, brangiausias. Tai Sauliaus piešinys, jau nebėra to vaikiuko, jis buvo antrokas. Labai tragiškai paskendo, nežinomomis aplinkybėmis.
Jo tėvai, kaip čia pasakius, šiek tiek nepriežiūrėjo jo, buvo problemų su alkoholiu. Vaikas buvo paimtas į vaikų namus. Tėvai kurį laiką nustojo gerti, vaikas buvo grąžintas. Po grąžinimo, Saulius nuskendo tvenkinyje ir niekas nežino kaip jis paskendo, kodėl. Niekas net tyrimo nedarė“, – pritilusiu balsu sako Valdas.
Antroko Sauliaus darbas, pamena pašnekovas, laimėjo antrą vietą tarp Lietuvos 1-5 klasių moksleivių piešinių. „Buvo žiema, o tų pačių metų vasarą jis paskendo. Tai vienas iš brangiausių piešinių – šiltas jausmas. Vienas nuostabiausių, gabiausių vaikų. Labai liūdna. Tai vienas iš variantų, kai paprasčiausiai kažko mūsų visuomenė nepadarė, vaiko neapsaugojo. Jis negalėjo išeiti. Tai pavyzdys, kad kažkas blogai veikia.
Noriu parodyti, kad antrokas, kuris turi ypatingus poreikius, gali būti gabesnis už tą, kuris neturi ypatingų poreikių. Tie vaikai yra labai susikoncentravę, jaučia palaikymą, pagarbą. Kai jam parodai šilumą, jis nori atsidėkoti“, – sutvirtėjusi balsu sako Valdas.
Valdas įsitikinęs, kad vaikų darbai turi sielą, nes kartą namuose kabantį paveikslą išvežė į parodą. „Jo nebuvo pas mane kokias 3 dienas. Kažko trūko, kažkokios geros energijos. Kai jis grįžo, pasidarė gera“, – su šypsena sako pašnekovas.
Kitas Valdo žingsnis – vaikų darbų parodos užsienyje bei siekis pradėti pardavinėti darbus. Taip, sako Valdas, vaikai gaus materialų stimulą. Bet svarbiausia, kad už surinktas lėšas, bus galima padėti vaikams. Pašnekovas pasakoja apie vieną mokinį, kuriam reikia specialių batų. Vaikinas turi tik vieną porą batų, su kuria vaikšto visus metus. „Mano vienas iš pirmųjų tikslų bus tam vaikui nupirkti kelias poras puikių, kokybiškų batų“, – teigia Valdas.
Save vadina banditais
Vaikai, kurie ateina į vektorinio piešimo užsiėmimus, sako Valdas, save dažnai vadina banditais. Tačiau pašnekovas tikina, kad nors galbūt jiems taip patogu jaustis, jie vis tiek yra labai geri žmonės. „Niekada tavęs neišduos, tavimi pasitiki. Be abejo, tu negali jų išduoti. Jie apskritai yra gyvenimo išduoti. Jeigu tu jį pavesi, jis niekada neatleis.
Turi būti labai sąžiningas. Kartais jiems turi sakyti nemalonius dalykus. Turi juos šiek tiek sudrausminti, bet niekada neakcentuoji kažkokio blogo dalyko. Visada eini per pozityvumą“, – darbo subtilybėmis dalinasi Valdas. Anot jo, blogų vaikų nėra – blogas elgesys yra protestas, noras kažką pasakyti.
Tačiau, liūdnai pastebi pašnekovas, šiandien egzistuojanti švietimo sistema ypatingiems vaikams nepadeda ištrūkti iš uždaro rato. „Neištraukti iš to rato, jie grįžta į tą pačią poziciją, kurioje buvo jų tėvai, artimieji. Jie dažniausiai kartoja tą gyvenimą iš naujo, tai yra žiauriausia.
Jeigu tie vaikai negrįžtų į tas šeimas, jei būtų kažkokią įstaiga, meno mokykla, ypatinga mokykla, kuri ugdytų vaikų meniškumą, vaikai turėtų užimtumą, galėtų kurti pridėtinę vertę, jie iš to rato ištrūktų“, – įsitikinęs Valdas.
Sulaukę 18 metų, pasakoja pašnekovas, Kelmės specialioje mokykloje besimokantys moksleiviai gali ir toliau mokytis socialinių įgūdžių ugdymosi klasėse. Patobulinę įgūdžius, sako Valdas, moksleiviai gali gali stoti į profesinio pasirengimo centrą.
Tačiau pedagogas pabrėžia, kad itin svarbu pasirinkti profesiją, nes ne visos jos garantuoja darbo vietą. Jei negauna darbo, sako Valdas, mokinys grįžta į pas tėvus. „Pasigimdo vaikų. Pas mus yra tokia situacija – net 14 vaikų šeimoje.
Vaikai kartoja tai, ką darė jų tėvai: gyvena iš pašalpų. Dalis pradeda vartoti alkoholį, dalis daro nusikaltimus. Yra visokių situacijų: yra tėvą nužudęs vaikas, yra už daugiakartines vagystes sėdintys kalėjime, yra ir žuvusių mūsų vaikų, išmestų iš balkonų. Tragiški likimai, o jie buvo fantastiški žmonės“, – apie skaudžius likimus pasakoja Valdas, anot jo, jei būt priežiūros sistema, tokių atvejų nebūtų.
Apie ypatingus vaikus ir jų problemas, tikina Valdas, nėra garsiai kalbama. „Galbūt visuomenei naudinga, kad vaikai būtų kažkokiame gete. Kaip pavyzdys, surenkami vaikai su spec. ugdymosi poreikiais iš tų sunkių šeimų, jie kažkur išvežami prie jūros, jie pamato jūrą, vėl susodinami ir vežami atgal.
Bet nei jie žmones pamatė, nei juos kas matė. Jie pamatė vieni kitus. Bet jie ir taip žino vieni kitų sunkių gyvenimus. Esmė ir yra tokia, kad juos kas nors matytų. Parodose noriu, kad jų darbus pamatytų“, – įsitikinęs pašnekovas.